Daugiau kaip šimtas iš beveik 400 Lietuvoje priskaičiuojamų paukščių rūšių žiemoja mūsų krašte. Žiemojantiems giesmininkams reikia žmonių pagalbos, tačiau ne visuomet žinoma, kaip ją suteikti, kuo ir kaip paukš­čius le­sin­ti, ko­kias le­syk­las ir kur jiems įreng­ti.

Lieka žiemoti

Kaunietės Zitos Brogienės teigimu, šylantis klimatas susuka galvas ir paukščiams, todėl daugelis jų nespėja sureaguoti į šalčius ir išskristi. „Keičiantis klimatui, keičiasi ir paukščių gyvenimas, todėl šiltos žiemos išmušė iš vėžių ir juos, –Pavyzdžiui, Nemuno deltoje ilgiau nei įprastai kasmet gyvena keli šimtai neišskridusių gulbių, tūkstančiai ančių. Pastebima ir pas mus žiemoti atskrendančių paukščių – tai kryklės, cyplės, kiti žieminiai svečiai.“

Lie­tu­vo­je žie­mo­ti lie­ka šiau­ri­nė, di­džio­ji, il­gauo­de­gė, pil­ko­ji, juo­do­ji, kuo­duo­to­ji zylė. Žie­mo­ja ir na­mi­nis žvirb­lis, ir kark­laž­virb­lis, šar­kos, var­nos, kuo­sos, krank­liai, kėkš­tai. „Kaip ir ge­niu­kai – ma­žie­ji, di­die­ji, vi­du­ti­niai, tri­pirš­čiai, – pasakojo ji. – Lieka kur­ti­niai, te­ter­vi­nai, ku­rap­kos, jeru­bės, put­pe­lės. Be­je, ne vi­sus žie­mo­ti lie­kan­čius paukš­čius ga­li­ma pa­ma­ty­ti. Pa­vyz­džiui, pilkoji, žalioji, juodoji me­le­ta, ku­rios vi­sos rū­šys įra­šy­tos į Rau­do­ną­ją kny­gą.“

Neišskrenda eg­li­niai, pu­ši­niai, mar­gas­par­niai kry­žias­na­piai, re­čiau ma­to­mi miš­kuo­se žie­mo­jan­tys paukš­čiai. Lie­ka Lie­tu­vo­je ir ma­žy­tės ka­rie­tai­tės, ku­ku­čiai, gražia­gal­vės, bu­ku­čiai, lieps­ne­lės, snie­ge­nos, se­nuo­se eg­ly­nuo­se gy­ve­nan­tys nykštu­kai, vi­si kar­ve­liai, ki­ki­liai. Stam­biau­si lie­kan­tys žie­mo­ti paukš­čiai – ža­liū­kės. Šiltųjų kraštų nepasigenda nei paukšt­va­na­giai, nei pe­lė­dos, nei jū­ri­niai ere­liai. Netgi strazdai, kuriuos dažniausiai matome aplink namus, sodybas.

Smulkiuosius paukštelius reikėtų pradėti lesinti iki iškrentant pirmam sniegui.

Nors daugeliui Lietuvos žiema asocijuojasi su dideliais šalčiais, yra paukščių, kurie atskrenda žiemoti būtent į mūsų kraštą. „Tai šiauriniai paukščiai, kuriems mūsų klimatas yra pakankamai šiltas žiemojimui – svirbeliai, star­ta, šiau­ri­nis ki­ki­lis, iš plėš­rū­nų – tū­buo­ta­sis suo­pis, vandeninis strazdas, kuris mėgsta panardyti neužšalusiuose vandens telkiniuose, daugiausia upėse“, – pasakojo gamtininkė.

Padėti ar palikti?

Pastaruoju metu kilusios diskusijos – lesinti ar nelesinti paukštelius žiemą – stebina gamtininkę. „Girdėjau kalbų, kad lesinimas yra tik meškos paslauga paukščiams, esą po to jie nesugeba pasirūpinti savimi, tačiau tai yra mitas, – sakė gamtininkė. – Prie lesinimo nepripranta beveik nė vienas, todėl rekomenduojama žiemą paukščius lesinti.“

Su teiginiu, kad lesinami paukščiai gali pamiršti savo instinktus, nesutinkanti gamtininkė pripažįsta, kad tai būtų tiesa, jei paukščiai būtų lesinami ir šiltuoju metų laiku. „Iš tiesų miestuose esančiuose vandens telkiniuose neretai matau plaukiojančius didžiųjų ančių ir gulbių nebylių būrelius, būtent šie paukščiai jau beveik nesistengia savarankiškai maitintis, o laukia vaišių iš žmonių, – sakė ji. – Taip pat ir jauniklius veda į tas vietas, kur juos šeria žmonės. Tačiau kategoriškai teigti, jog šie paukščiai jau negalės savarankiškai gyventi, negalima.“

Gamtininkė priminė, kad yra kelios taisyklės, kuriomis vadovautis būtina – žiemą lesinti nuolat, nes paukščiai mėgsta apsigyventi šalia lesyklų. „Jei nustosite lesinti šaltą žiemą, ypač, kai spaudžia didesnis kaip 20 laipsnių šaltis, paukščiai gali nebeišgyventi, – pripažino Z.Brogienė – Jie niekur toli neskrenda. Jeigu nelesins ir šalia esantys kaimynai, sparnuočiai žus.“

Ki­ta tai­syk­lė – le­syk­los tu­ri bū­ti sau­gios, kad jų ne­pa­siek­tų paukš­čių prie­šai, pa­vyz­džiui, ka­tės. Le­syk­las ge­riau­sia įreng­ti ne­to­li krū­mų, gy­vat­vo­rių, kad, iš­ki­lus pa­vo­jui, paukš­čiai tu­rė­tų kur pa­si­slėp­ti. „Paukščiams padėti reikia ne tik šal­tuo­ju, bet ir li­ku­siais me­tų lai­kais. Iš Lie­tu­vos paukš­čius ve­ja le­sa­lo ne­pri­tek­lius, kai le­sa­lo pa­kan­ka, paukš­čiai ir lie­ka“, – sakė ji. – Padėti jiems reikėtų ir perėjimo metu, paukš­čiams tuo­met leng­viau pa­si­rū­pin­ti paukš­čiu­kais ir užau­gin­ti svei­kes­nę va­dą.“

Paukščiams galima įrengti įvairiausių lesyklų ir iš įprasto medžio

Lietuvoje, remiantis kitų Europos šalių patirtimi, bandoma padidinti jūrinių erelių populiaciją – parinktose nuošalesnėse šių erelių lankomose vietose yra reguliariai paliekama žuvų arba gyvulių skerdienos. Tai padeda paukščiams geriau pasiruošti perėjimo sezonui, jų reprodukcija būna didesnė: padeda daugiau kiaušinių, išsiritę jaunikliai būna stipresni ir sveikesni. Švedijoje maitinimo aikštelėse per žiemą yra paliekama apie 150 tonų kiaulienos, o Danijoje prieš daugelį metų nustoję perėti jūriniai ereliai dėl papildomo maitinimo vėl sugrįžo į šią šalį ir sėkmingai peri.

Pelėdoms reikia įrengti specialias aikšteles pelėms privilioti.

Kada lesinti?

Smul­kiuo­sius paukš­te­lius reik­tų pra­dė­ti le­sin­ti iki iš­krin­tant pir­ma­jam snie­gui. Ku­rap­koms pa­vė­si­nes pra­var­tu sta­ty­ti pa­sni­gus. Pa­si­rū­pin­ti reik­tų ir plėš­rū­nais, kuriems sun­kiau­sia ant­ro­ji žie­mos pu­sė. „Plėš­rie­siems paukš­čiams ga­li­ma įreng­ti pe­lių vi­lio­ji­mo vie­tas – at­vi­ro­se, be snie­go vie­to­se pri­klo­ja­ma šiau­dų, šiek tiek pa­be­ria­ma grū­dų, kuriuos mėgsta pelės“, – dalijosi patirtimi gamtininkė.

Paukš­čiams ga­li­ma įreng­ti įvai­riau­sių le­syk­lų ir iš įpras­tų, ir iš pa­čių ne­ti­kė­čiau­sių me­džia­gų, le­syk­lą ga­li­ma pa­ga­min­ti iš se­nų plas­ti­ki­nių bu­te­lių, ki­bi­rė­lių, kiau­ši­nių dėk­liu­kų. Tačiau kiek­vie­na le­syk­la, kad ir ko­kia ori­gi­na­li bū­tų, pir­miau­sia tu­ri ati­tik­ti sa­vo pa­skir­tį. Sprendžiant, kokią lesyklą meistrauti ar įsigyti, reikėtų atsižvelgti ir į tai, kokius paukščius ketinama lesinti. Tarkim, geltonosios startos neskris į lesyklėlę, pakabintą medyje. Turi būti ant žemės įrengta platforma. „Jei norite lesinti zyles, lesyklėlę galima pakabinti, – patarė Z.Brogienė. – Didžiosioms ar mėlynosioms zylėms tinka bet kokia lesyklos konstrukcija.“

Norintiesiems pasirūpinti paukščiais žiemą reikėtų žinoti kelis pagrindinius dalykus: lesalas turi būti geros kokybės, nesupuvęs, nesupelijęs. Taip pat, jei norite, kad pas jus atskristų daugiau skirtingų paukščių rūšių, pasirūpinkite įvairiu lesalu – į lesyklėlę įberkite ne tik grūdelių, batono, bet ir saulėgrąžų, riešutų. Tinka ir lašinukai, tačiau nesūrūs, be prieskonių, vir­tos bul­vės, kiau­ši­niai, varš­kė.

Jei lesyklėlėje lesinamus paukščius puola kėkštai, šarkos, galima aplink lesyklą pritaisyti tinklelį, kurio akių dydis būtų 5 ir 5 cm, kad didesni paukščiai nepralįstų. Mažesni sparnuočiai šią kliūtį nesunkiai įveikia ir sėkmingai lesa, o kėkštus ar kitus varninius paukščius galima maitinti atskirai.

Paukš­čiams pa­tin­ka ne­lukš­ten­tos sau­lėg­rą­žos, že­mės ir ki­to­kie rie­šu­tai, so­rų, ku­ku­rū­zų kruo­pos, avi­ži­niai dribs­niai, ka­na­pės, li­nai, spyg­liuo­čių, ar­bū­zų, me­lio­nų, įvai­rių pikt­žo­lių sėk­los. Tik agur­ki­nių, ar­bū­zi­nių sėk­los ne­tin­ka la­bai šal­to­mis žie­mo­mis, nes paukš­čiams sun­ku jas iš­lukš­ten­ti. Paukš­čių le­si­ni­mui ne­tin­ka juo­da duo­na, kep­ta su mie­lė­mis ir rau­gu. Ga­li­ma pa­ruoš­ti ir spe­cia­lų py­ra­gą iš ly­dy­tų tau­kų, įvai­rių rie­šu­tų, sau­lėg­rą­žų, kruo­pų, sėk­lų. Vis­ką su­min­ky­ti, pa­lai­ky­ti šal­dy­tu­ve, vė­liau – įdė­ti į tink­liu­ką ir pa­ka­bin­ti ant ša­kos.

paukščiams netinka juoda duona, kepta su mielėmis ir raugu.

Pagalba didesniems paukščiams

Van­dens paukš­čiams le­sa­lą rei­kia ber­ti prie pro­per­šų, į ne­sek­lų van­de­nį, dė­ti ant plau­kio­jan­čių pa­dėk­lų. Gul­bei per die­ną rei­kia iki ki­log­ra­mo le­sa­lo, šie paukš­čiai rei­ka­lau­ja bū­ti le­si­na­mi tris kar­tus. An­tis už­ten­ka pa­le­sin­ti ir sy­kį per die­ną.

Miškininkai žiemą maitina įvairius paukščius: kurapkoms stato specialias slėptuves – lesyklas, pelėdoms įrengia specialias vadinamąsias „pelių duobes“, mėsos liekanomis ir žuvimis maitina jūrinius erelius. Lietuvoje dažniausiai maitinamos pelėdos ir jūriniai ereliai. Pastariesiems miške, tose vietose, kur jie dažniausiai lankosi, įrengiamos aikštelės ir į jas nuolat vežama gyvulių skerdiena arba žuvys. Kad paukščiai mėsos neištampytų po krūmus ir medžius, ji pririšama prie specialiai įkaltų kuolų. Šių paukščių maitinimas žiemos metu yra labai svarbus, nes tokiu būdu maitinimą derinant su dirbtinių lizdaviečių įrenginėjimu galima padidinti jų populiaciją.

Pelėdoms labai šaltomis žiemomis taip pat reikia pagalbos. Jų buvimo vietose įrengiamos aikštelės, kurios uždengiamos šiaudais ir pripilama grūdų, kurie privilioja peles, ir gyvas maistas – čia pat. „Kiekvienas paukštis yra labai svarbus, nes jų mūsų kraštuose nėra labai daug, todėl kiekvieno žūtis yra tam tikras praradimas, – patikino gamtininkė Z.Brogienė. – O paukš­čiams ga­li­ma pa­gel­bė­ti žel­di­nant sa­vo na­mų ap­lin­ką, pa­so­di­nant me­džius ar krū­mus, il­gai iš­lai­kan­čius vai­sius, uo­gas, sėk­ly­tes. Tin­ka gu­do­be­lės, rau­gerš­kiai, šal­ta­lan­kiai.“