Pats metas susirūpinti sklypo aptvėrimu. Pasirinkusieji augalus neturėtų nusivilti šiuo ekologišku sprendimu – tankiai susodinti krūmai ar medžiai ne tik papuoš teritoriją, bet ir apsaugos nuo dulkių, vėjo, triukšmo ir sukurs atskiro pasaulio atmosferą.
Dirvos paruošimas
Daugumą medžių ir krūmų galima sodinti pavasarį – balandį ir gegužės pirmojoje pusėje, taip pat rudenį – rugsėjo pradžioje, spalį. Vazonėliuose išaugintus sodinukus į sodą galima perkelti visą šiltąjį metų laikotarpį.
Jei gyvatvorę sodinsite dirbamojoje, gerai supurentoje žemėje, užteks paruošti duobutes. Tuo tarpu nedirbamame sklype reikės iškasti platesnį ir gilesnį (apie 1 m) griovį. Jei dirva sunki ir nederlinga, reikia įmaišyti durpių substrato ir kompleksinių mineralinių trąšų. Tik stebėkite, kad pastarųjų nepatektų tiesiai ant šaknų, nes gali jas nudeginti.
Tam, kad gyvatvorė būtų tiesi, ją reikėtų sodinti į iškastą tranšėją pagal ištemptą virvę. Pasodintus sodinukus būtina palaistyti, o viršūnėles apgenėti – augalų vainikas bus vešlesnis. Pirmaisiais metais gyvatvorę reikia kruopščiai prižiūrėti: reguliariai laistyti, purenti dirvą, šalinti piktžoles, ir, žinoma, karpyti formuojant augalų vainiką.
Renkantis augalus gyvatvorei, reikėtų atsižvelgti į sklypo dydį. Dideliam plotui aptverti tinka laisvai augančių augalų gyvatvorė, kuriai nereikės daug priežiūros. Tokiai tvorai tinka kai kurių rūšių raugerškiai, gudobelės, putinai, taip pat aukštaūgės erškėtrožės, kurių nereikia karpyti, jazminai, lazdynai, gluosniai. Tokia gyvatvorė ne tik saugos nuo smalsių akių, bet ir žydės bei duos vaisių.

Renkamės augalus
Lietuvos klimatui geriausiai tinka augalai, kurie ištveria visus žiemos sunkumus, šaltą vėją, lengvą šešėlį ir gali augti įvairių tipų dirvoje. Taip pat labai svarbus ilgaamžiškumas: sode gyvatvorės augalai turi išgyventi daug metų.
Aukštą žalią sieną prie namų užauginsime pasodinę paprastųjų, serbinių ir dygiųjų eglių. Vietinės paprastosios eglės puikiai pakenčia karpymą ir dalinį pavėsį, bet yra jautrios užterštai aplinkai. Karpomai gyvatvorei eglaitės sodinamos 30–40 cm atstumu viena nuo kitos. Karpyti pradedama trečiaisiais metais ir vėliau ją tokiu būdu formuosime du kartus per sezoną. Neverta sodinti eglučių iš miško, nes jos sunkiai prigyja ir ilgai skursta.
Šiaurinėje pusėje geriausiai sodinti žvarbiam vėjui ir šalčiams atsparius lapuočius: ligustrus, gudobeles, sedulas, pūslenius, kaulenius. Šiuos medžius ir krūmus galima karpyti. Pavėsyje puikiai auga kukmedžiai ir darželinės hortenzijos. Saulėtoje vietoje reikėtų rinktis visžalius lapuočius ar spygliuočius, koloninius kadagius „Skyrocket“, paprastuosius kadagius „Hibernica“, vakarines kolonines tujas. Beje, paastarųjų nereikia karpyti.
Lietuvoje labai populiarios gyvatvorės iš tujų „Smaragd“. Iš visų tujinių augalų jos mažiausiai keičia spalvą žiemą. Jei norite spalvų gamos, tiks geltonos spalvos vakarinės tujos „Jantar“, „Yellow Smaragd“, „Sunkist“.
Gražią ir purią gyvatvorę galima suformuoti iš kanadinių cūgų. Jos puikiai pakenčia karpymą, mėgsta oro ir dirvos drėgmę bei dalinį pavėsį. Norintiems neaukštos ir žydinčios gyvatvorės galima rinktis japonines lanksvas arba sidabrakrūmius. Ilgaamžiškiausios yra švelniųjų gudobelių gyvatvorės.
Sodinant tujų gyvatvorę tarp augalų paliekami 40–70 cm tarpai, atsižvelgiant į augalų dydį ateityje. Lapuočiai sodinami tankiau: viena eile kas 30 cm, o dviem eilėmis šachmatais – taip pat paliekant po 30 cm tarp augalų ir tarp eilių.
Kalninės pušys auginamos laisvai ir sodinamos kas 60–100 cm. Joms tinka visokios dirvos. Formuojama gegužės mėnesį, kai ištįsta pumpurai: viršūninius laužiame per pusę, skatindami augalus labiau šakotis. Jei reikia žemesnės gyvatvorės, tiks kalninės pušys „Pumilio“, kurios užauga iki 1,5 m aukščio.
Karpymas ir priežiūra
Pasodinus pirmais metais laukiama, kol medeliai ir krūmai užaugins šonines šakeles. Auginant gyvatvorę iki norimo aukščio, viršūnes vis tiek reikia trumpinti, kad augalas tankėtų. Jei formuojama žema ir tanki gyvatvorė, augalai karpomi 3–4 kartus per vegetaciją.
Sezono metu augančios gyvatvorės karpomos mažiausiai du kartus. Suformuotą gyvatvorę pakanka karpyti 1–2 kartus per metus. Metančios lapus ir vasarą žydinčios gyvatvorės karpomos sausio–kovo mėnesiais, kol nepradeda sparčiai augti, o metančios lapus ir pavasarį žydinčios gyvatvorės genimos bei formuojamos iškart, kai nužydi.
Spygliuočių gyvatvorės karpomos vasaros pradžioje ir vasaros pabaigoje, kad iki lietų sezono padarytos žaizdos pasidengtų sakais. To daryti nepatartina žiemą. Gyvatvore reikia rūpintis kaip ir visais kitais augalais – po medžiais purenti žemę, naikinti kenkėjus, kovoti su ligų sukėlėjais.
Svarbu nepamiršti, kad dažnai genimi augalai yra labiau pažeidžiami ligų, todėl juos reikia tinkamai tręšti ir pakankamai laistyti.
Sausą rudenį ypač gerai reikia pagirdyti spygliuočių bei visžalių lapuočių gyvatvores, nes jos drėgmę garina ir žiemą, o pasipildyti atsargų negali dėl įšalo. Tokias gyvatvores patartina palieti ir žiemą, kai būna teigiama temperatūra ir žemė atšyla.

Laisvai kerojančios
Jeigu nenorite gyvatvorių genėti, galima sodinti laisvai kerojančias gyvatvores. Jos pakarpomos tik tiek, kiek reikia, kad gerai ir tvarkingai augtų. Tokių gyvatvorių forma priklauso nuo augalų formos. Mažiausiai genėti reikia vakarines tujas.
Aukštai sienai tinka „Columna“, „Fastigiata“, „Malonyana“, „Danica“, „Ellwangeriana“, „Ericoides“, „Elegantissima“, „Globosa“, „Golden Globe“, „Umbraculifera“, „Woodwardii“ ir kitos veislės. Šie augalai visiškai nėra reiklūs dirvai ir vietai. Jie tinka ir karpomai, ir nekarpomai gyvatvorei. Veislių aukštis svyruoja nuo 1 m iki 10 m. Sodinukai išrikiuojami eilėmis, tarp jų paliekant 40–80 cm tarpus.
Nereiklūs, kartą per sezoną karpomi augalai yra vienapiestė (Crataegus monogyna), miškinė (C. rhipidophylla) ir pošvelnė (C. submolis) gudobelės, žvilgantysis kaulenis (Cotoneaster lucidus), paprastasis ligustras (Ligustrum vulgare), smailialapė (S. arguta), pilkoji (S. cinerea), niponinė (S. nipponica), Vanhuto (S. vanhouttei) ir japoninė (S. japonica) lanksvos, šviesioji hortenzija (Hydrangea arborescens), krūminė sidabražolė (Potentilla fruticosa).
Nekarpomoms gyvatvorėms tinkantis paprastasis pūslenis užauga iki 2–3 m aukščio. Pūslenio gyvatvores galima karpyti, bet gražiausiai atrodo pasipuošusios žiedais ir vaisiais, laisvai augančios. Auga labai greitai, visiškai atsparus šalčiui, nereiklus dirvai ir drėgmei.
Baltosios sedulos krūmai užauga apie 2 m aukščio. Jos atsparios šalčiui, nereiklios dirvai ir drėgnumui, pakenčia dalinį šešėlį. Tinka ir žalialapės, ir margalapės veislės, pavyzdžiui, „Elegantissima“, „Spaethi“, „Sibirica Variegata“.
Lietuvoje nedaug visžalių lapuočių, tinkamų gyvatvorėms ar žaliems bordiūrams. Nemažai jų, pavyzdžiui, lauravyšnės, bugieniai, skėstašakiai sausmedžiai, visžalės raugerškių rūšys, ganėtinai jautrūs šalčiui.
Sodybose vidutinio aukščio laisvai augančias gyvatvores galima suformuoti iš kai kurių rododendrų rūšių: Smirnovo, pontinio ar amerikinio bei dar retokai auginamų jų giminaičių leukatojų. Svarbu, kad jų šaknys galėtų augti puriame, rūgščiame, drėgnokame durpiniame substrate, kuriam būtinas drenažas.
Augalai, tinkantys gyvatvorei
Medlievos. Užauga nuo 0,5 iki 6 m aukščio. Stačiašakiai krūmai suformuoja glaustą lają. Gegužės mėnesį pražysta gausybė baltų žiedų kekių. Brandina tamsiai mėlynas valgomas uogas.
Vynvyčiai. Auga labai greitai, per metus pasistiebia iki 3 m aukščio. Gali užaugti net iki 20 m aukščio.
Apyniai. Užauga iki 3–5 m per metus. Jų antžeminė dalis kasmet nupjaunama.
Darželiniai jazminai. Užauga iki 1–3 m aukščio. Žydi baltais žiedais. Krūmai stačiomis šakomis. Laja tanki ir plati.
Svarainiai (japoniniai). Užauga iki 1 m aukščio. Žydi raudonais, baltais arba ryškiais oranžiniais žiedais. Krūmai lanku išsilenkusiomis spygliuotomis šakomis.
Veigelės. Užauga iki 1,0–2,5 m aukščio. Žiedai blyškiai rausvi arba rausvi, balti. Krūmai gana tankiomis, stačiomis, glaustomis šakomis. Lapai žali, tamsiai vyšniniai, geltoni arba margi.
Deucijos. Užauga iki 4 m. Žydi baltais žiedais nuo gegužės iki birželio, mėgsta drėgmę. Sodinti reikėtų kas 2,5 m.














