– Vos baigiasi Helovinas, mes imame sukti galvą apie tai, kuo savo svečius nustebinsime kitais metais, – pokalbį pradeda Vytartų dvaro savininkas Almantas Besakirskas, jau ne pirmus metus kviečiantis į šiurpo kupinas ekskursijas po apleistus, kažkada garsiai Chodakauskų giminei priklausiusius rūmus.

Detalės

Link dvaro vedančio kelio kraštuose pūpso moliūgai. Tarp jų – galvas nuleidusios pamėklės, primenančios mirties valgytojus iš Hario Poterio knygų ar paraleliniame pasaulyje gyvenančias pabaisas iš populiaraus „Netflix“ serialo „Keisti dalykai“ („Stranger Things“). Užuominų į populiariąją popkultūrą („Džokerio“ portretas, Edvardo Munko paveikslo „Klyksmas“ įkvėpta kaukė ir t. t.) čia galima rasti ir daugiau. Patalpoms atitinkamo kolorito suteikia ir šviečiančiais dažais tapyti pasvaliečio dailininko Jurės Baliūno paveikslai.

Iš pradžių detalės (o čia jų – apstu) kelia šypseną. Tačiau ji pamažu dingsta nuo veido, kai plastikinių kaukolių, netikru krauju išpaišytų lėlių, pentagramų vaizdai ima maišytis su natūraliu apleisto dvaro niūrumu, drėgmės kvapu ir prietemoje šokančiais šešėliais. Protas suvokia, jog tai žaidimas, bet siela vis garsiau šaukia – vienas naktį į tokią vietą nė už ką neičiau. 

O tada prasidaro girgždančios durys ir… 

Kas slypi už to „ir“ – paliksime išsiaiškinti skaitytojams, tačiau galime garantuoti, jog šeimininkai jums paruošė ne vieną niūrią staigmeną. 

Atvėrė visas dvaro patalpas 

–Ankstesniais metais lankytojai vaikščiojo tik po dalį Vytartų dvaro patalpų. Šiemet mes atvėrėme jas visas. Svečiams paruošėme labirintą, vedantį per skirtingus kambarius. Bus daugiau istorijų ir įspūdžių, kuriems sustiprinti pasitelkėme naujų, iki tol neturėtų efektų bei pagalbinių priemonių.

– Kai kurių kambarių net nereikėjo daug dekoruoti, jie tarsi skirti Helovinui. Štai čia – originali vietinių „dvasių“ buveinė, kurioje glaudėsi paskutiniai dvaro „gyventojai“ – aplinkinių kaimų jaunimėlis. Jie čia ir sportuodavo, ir gerdavo, ir, neslėpkime, ištvirkaudavo. Aš jį tokį ir palikau, – šypsosi nejaukią landynę rodydamas naujasis dvaro šeimininkas. 

Išskirtinumas 

Prieš lapkričio pirmąją visoje Lietuvoje atsidaro daugybė gąsdinimo erdvių. Kuo Vytartai kitokie? 

– Pirmiausia – autentiška bauginanti aplinka. Pas mus nebus su benzininiais pjūklais bėgiojančių gąsdintojų. Jei tokio norite – užsukite pas mane į namus po švenčių – aš jus pagąsdinsiu (juokiasi). Esame paruošę daug techninių staigmenų, efektų, kurie ne tik gąsdins, bet ir gerokai nustebins. Be to, visų atvykusių lauks ir savanorių komanda, kuri bent kelis kartus persikūnys į skirtingus personažus ir išdygs pačiose netikėčiausiose vietose. Ir, žinoma, tai, ko nėra kitur, visus atvykusius į Vytartų dvarą po siaubo labirintą vedžios vaiduoklis – piktoji dvasia, kuri padės įsijausti į mūsų kuriamą istoriją.

Kaip į paruoštas staigmenas reaguoja dvaro svečiai? 

– Pernai buvo užsukę pora piliečių, kurie buvo akivaizdžiai vartoję alkoholio. Sako – gąsdinkit – mes nieko nebijome! O kai išėjo lauk, ta jų drąsa buvo gerokai išgaravusi (šypsosi). 

Beje, gąsdintojai visuomet atsižvelgia į svečių amžių. Jei po siaubo kambarius svečiai vaikšto su mažais vaikais – dvaro „dvasios“ įjungia „švelnesnį gąsdinimo režimą“. 

Svajoja apie dvaro renesansą 

Klausiu Almanto, ar jis nebijantis tikrųjų dvaro dvasių? 

– Kai jau nusipirkome dvarą, pastebėjome, jog kažkas vis susirenka sodo obuolius. Teko pasikalbėti su dvikojėmis „dvasiomis“ ir paaiškinti, jog nuo šiol ši vieta turi naujus šeimininkus… Apie tikrąsias dvasias daug nenorėčiau kalbėti, tačiau būdamas čia vienas aš jaučiuosi tikrai labai nejaukiai, – tvirtina dvaro valdytojas.

Verslininkas pasakoja, jog apie būsimą Heloviną pradeda galvoti dar prieš metus, o patys intensyviausi darbai vyksta likus dviem trims mėnesiams iki šventės. 

– Atvažiuojame čia ir dirbame beveik kiekvieną dieną. 

Tiesa, Almanto planuose ne tik žmonių gąsdinimas, bet ir paties Vytartų dvaro atgimimas. 

– Apmaudu, kad valstybė šį dvarą sugalvojo parduoti tik tada, kai jis buvo visiškai nustekentas. Juk ši vieta įdomi ne tik aštrių pojūčių, bet ir istorijos gerbėjams. Pritariu tetirviniečio A. Mulevičiaus minčiai, jog čia galėtų atsirasti ir vienas istoriškai autentiškas kambarys, kuriame būtų reprezentuojama šios vietos istorija. Tačiau tam reikia nemažų investicijų. Dabar verkiant reikia lopyti stogą, ką uždirbsime – bus investuojama į dvarą.