Spustelėjus šalčiui, „Valstiečių laikraščio“ kūrybinė grupė patraukė į Skriaudžius (Prienų r.) Ten įsikūrusio žinomo vilnos karšėjo ir verpėjo Alfonso Eugenijaus Majaus turimų verpalų užtektų nemenkam būriui sušalėlių apmegzti.

Avys ir šunys

Įvairių spalvų ir atspalvių verpalai laikytini turtu ne tik todėl, kad juos galima parduoti. Siūlai šiais laikais ne deficitas – jų yra visokių ir visur. „Atvažiuojantieji pas mane nori ne bet kokių, o mūsų lietuviškų avių verpalų. Dažnas laukia, kad būtų suverpta būtent jo avelių vilna, kad galėtų mėgautis mylimo gyvuliuko teikiama šiluma tokiu būdu. Kiti negaišta laiko ir atvežtą vilną maino į mano produkciją“, – pasakojo pašnekovas. Pasak A.E.Majaus su turimomis staklėmis jis gali suverpti ne tik avių, bet ir kitų gyvūnų vilną. Norintieji itin šiltų ir gydančių kojinių ar kito megzto rūbo atveža šunų vilnos. Ją karšėjas maišo lygiomis dalimis su avies vilna, nes vieni šuns plaukai netinka nei karšti, nei verpti. „Esu eksperimentavęs ir su alpakų, ir su šinšilų vilna. Sugaišau daug laiko, bet naudos buvo mažai, nes mano įranga nelabai tinka tokiems darbams“, – sakė pašnekovas. 2009 metais jo karšiamai vilnai ir vilnoniams verpalams suteiktas tautinio paveldo sertifikatas.

Prabangi vilna

Žvelgiant į Eugenijaus turimą įrangą, kuri dirbdama visu našumu gali suverpti tonas vilnos, kyla klausimas, kodėl Lietuvoje bėdojama, kad nėra kur dėti avių vilnos. Atsakymas labai paprastas – vilną reikia paruošti karšimo procesui. O kas dabar nori sėdėti ir pašyti iš nukirptos avies vilnos dagius, šapus, mėšlą ir kitokį „turtą“?

Klientai žino, kad privalo atvežti išvalytas ir išplautas vilnas. P. Lileikio nuotr.

„Karšiu, gaminu pusverpalius ir verpiu atvežtinę – Australijos ir Naujosios Zelandijos – avių vilną, tad galiu palyginti. Lietuviška vilna – nesvietiška prabanga. Norint ją išvalyti, reikia labai daug rankų darbo. Kol lietuvišką vilną paruoši iki karšimo, verpimo, pusė jos nueina niekais – tenka išmesti. Mūsų avelės ganosi viksvynuose, varnalėšynuose, todėl į vilną visko prikimba. Be to, lietuvišką vilną gali plauti, kiek nori – vis tiek kvapas liks“, – sakė pašnekovas.

Neišvalytos, neplautos vilnos jis nepriima. Liepia vežtis atgal, mat neturi nei noro, nei laiko su ja vargti. Beje, už kilogramą švarios išplautos vilnos A.E. Majus moka pustrečio euro, o verpalus parduoda po aštuonis eurus už kilogramą.

Tiktų miškininkams

Lietuviškų avių vilna gali būti panaudota gana originaliai. Pasak A.E. Majaus, nevalytos ir ryškų specifinį kvapą turinčios mūsų avių vilnos ieško miškininkai. „Pas mane atvažiavo girininkas ir klausia, ar turiu nevalytos vilnos. Kai paklausiau, kam reikia, paaiškino, kad tai puiki apsauga nuo kenkėjų spygliuočių jaunuolynuose. Užtenka apsukti apie pušaitės viršūnę, ir stirna ar briedis praeis jos nepalietęs – nepatinka kvapas“, – sakė pašnekovas. Užuot išmetus lauk ar užkasus avių vilną, vertėtų pasiteirauti, ar nereikia jos arčiausiai esančiai girininkijai. Nauda būtų abipusė. Kita gera naujiena, kuri pradžiugins avių augintojus, yra ta, kad Vilniaus Gedimino technikos universiteto mokslininkai rado būdą, kaip vilnos atliekas panaudoti praktiškai. Jie pasiūlė gaminti iš jų ekologiškas termoizoliacines medžiagas.

Cechas, kuriame gimsta aukštos kokybės verpalai, įrengtas rekontruotoje daržinėje. P. Lileikio nuotr.

Vertina, kas tikra

Taigi, kad ir kas nutiktų, Skriaudžių kaimo verslininkas be darbo neliks. Jo verpalus ir mugėse, ir iš namų graibsto jaunos ir senos mezgėjėlės, karšinių (vilnos juostų, išėjusių iš karšimo mašinos) pirkti atvažiuoja vėlėjai menininkai iš visos Lietuvos. „Mūsų moterys labai darbščios ir kūrybingos. O mezgti drabužiai, nepaisant to, kad parduotuvėse pilna visokiausių grožybių, vėl grįžta į madą. Žmonės vertina tai, kas tikra, kas pagaminta su meile“, – sakė Eugenijus. Jis pats pirmenybę visada teikė mamos megztiems megztiniams ir kojinėms.

A.E.Majus sandėlyje – didelis verpalų pasirinkimas. P. Lileikio nuotr.

Karšėjas miega po vilnone antklode, ant vilnonės pagalvės. „Naujagimiams, ypač ankstukams, tinka tik šiukščios mūsų avių kojinaitės. Jos kutena padukus, skatina kraujotaką. O jei į kojines ar kitą mezginį įstrigęs koks šapelis – labai gerai. Tai įrodymas, kad vilna natūrali, lietuviška“, – šypsojosi pašnekovas.

Tapo tekstilininku

Pasmalsavus, kokia A.E.Majaus profesija, paaiškėjo, kad Žemaitijoje gimęs ir augęs ne tik vilnių karšėjas, bet ir garsaus Skriaudžių kanklių ansamblio narys tuometinėje Žemės ūkio akademijoje baigė hidromelioraciją. Gyvenimą bute Garliavoje jis išmainė į apleistą sodybą Skriaudžiuose. Tuomet vyras norėjo, kad vaikai – sūnus ir dukra – augtų matydami gamtą. Dabar dukra su šeima gyvena Ukmergėje, o sūnus nusprendė padirbėti Norvegijoje. Eugenijus tiki, kad vėliau ar anksčiau jis grįš ir imsis tėvo verslo. Parduoti daržinėje įrengto cecho įrangos jis neketina. Juolab kad su ja susijęs didelis A.E.Majaus gyvenimo tarpsnis. „Lietuvai atgavus Nepriklausomybę sužinojau, kad Raseiniuose parduodamos vokiškos, kaizerio laikų, vilnos apdorijimo mašinos. Parsivežęs techniką į daržinę, mokiausi ja dirbti. Nė pats nepajutau, kaip iš melioratoriaus tapau tekstilininku“, – teigė ne pirmos jaunystės, tačiau vietoje nenustygstantis vyras. Vėliau daug rankų darbo reikalaujančią pirmąją karšimo mašiną jis pakeitė nauja – našesne, elektrine, įsigyta iš bankrutuojančio Marijampolės fabriko.

Karšimo stakles A.E.Majus pirko iš bankrutavusio Jungėnų verpimo fabriko. P. Lileikio nuotr.

Dirba ir naktį

Pasak Eugenijaus, kai mielas širdžiai užsiėmimas yra namų kieme, – daug privalumų. Jis eina ne į darbą, o dirbti. Daro tai tada, kai nori ir gali. „Jei užeina ūpas, stakles galiu paleisti ir naktį. Triukšmo nuo jų nedaug. Kaimynai nesiskundžia. Tik mano antra pusė kartais padejuoja dėl kieme skraidančių vilnos plaukelių“, – juokėsi pašnekovas. Samdomų darbuotojų šiuo metu neturi. Jei rastų tinkamą, pasamdytų, bet norinčiųjų ir galinčiųjų dirbti Lietuvos kaime vis mažiau. Kita vertus, skriaudiškis nesiekia uždirbti kuo daugiau.

Perėjusi per pirminio apdirbimo volus vilna keliauja į smulkaus karšimo stakles. P. Lileikio nuotr.

Jis sugebėjo rasti aukso vidurį – dirba tiek, kad darbas teiktų naudą ir džiaugsmą. Eugenijus mėgsta bendrauti su žmonėmis. Kiekvienas, užsukęs į jo kiemą, pasitinkamas su šypsena. „Mano karšyklos durys visiems atviros. Leidžiu stebėti vilnų karšimo, verpimo procesą. Smagu matyti, kaip susidomėję stebi staklių darbą vaikai“, – sakė apie edukacinę programą jaunimui vis pasvajojantis verslininkas.

Sudėtingas procesas

Smalsaujantiesiems, kaip iš vilnos atsiranda siūlas, jis kantriai aiškina ir rodo visą procesą. „Pirmiausia vilną sumetu į bunkerį, čia ji išpašoma, iškedenama. Paskui ji patenka į svarstykles. Kiek nustatai (daugiausia 20 kg), tiek vilnos iškrinta į vadinamąjį vilkelį – pirmajam karšimui. Kad siūlai būtų kokybiški, vilną karšti ir verpti reikia, kai patalpoje būna ne mažiau kaip 18 laipsnių šilumos, – sakė pašnekovas. – Pirmasis karšimas paprastai būna grubus. Po antro ir trečio karšimo vilna patenka į pusverpalių mašiną, kuri daro 120 knatelių. Vėliau jie dedami ant verpimo mašinos, suverpti nuimami ir perdedami ant dvejinimo mašinos, o ta jau susuka sruogas.“ Vilnai iškaršti, suverpti, siūlams sudvejinti ir į sruogas suvyti prireikia beveik visos dienos. Net žiemą jis įjungia stakles, nes ilgiau neįjungtos išsiderintų, uždžiūtų, užrūdytų. O kad pats neužrūdytų, Eugenijus skuba į Skriaudžių kanklių ansamblio repeticijas. „Amžiną atilsį tėvelis mus, keturis brolius, išmokė smuiku groti. Akordeonu pats išmokau“, – sakė ansamblyje dainuojantis vyras. Savo gyvenimą Lietuvoje jis kuria tokį, kokio pats nori.

Pusverpaliai verpimo staklėse virsta siūlais. P. Lileikio nuotr.