Kiek yra valandų, apytiksliai galime pasakyti pažvelgę į Saulę. Koks metų laikas – pažvelgę į augalus. Tačiau ar galime pasakyti kokio amžiaus yra laukas, kuriame stovime, jei nieko apie jį nežinome?

Tai pasufleruoti gali aplink augančios augalų rūšys. Daržinei žliūgei subrandinti sėklas užtenka vos keturiasdešimties dienų – grįžę po atostogų, neravėtame darže pirmiausiai ją ir pastebime. Išvažiavę ilgesnėms atostogoms, rasime ir daugiau nekviestų svečių – po 6–7 savaičių sėklas išbarstys blakstienotoji galinsoga, o jei aplink jau mėlynuoja rugiagėlės – bent prieš metus čia dar buvo javų laukas. Toks procesas, kai vienos bendrijos, tam tikra tvarka, bėgant laikui, keičia viena kitą, vadinamas sukcesija. Štai mes gyvename vidutinio klimato juostoje – čia galutinė sukcesijos stotelė (klimatinis klimaksas) yra miškas. Neprižiūrimi laukai užželia pievomis, o nešienaujamos pievos apauga medeliais. Netgi ežerai ilgainiui uždumblėja arba apauga liūnu ir po truputį virsta mišku.

Pelkėje ne tik labai mažai skaidytojų dėl mažo deguonies kiekio, bet ir todėl, kad jų vanduo labai rūgštus. Net 10–30 proc. kiminų (pelkėje augančių samanų) sauso svorio sudaro uroninės rūgštys. Todėl  kiminai mažina (rūgština) ir kitų skysčių pH, jei į juos patenka. Žmogaus kraujo pH yra apie 7,4, o toks pH yra optimalus daugeliui patogenų. Jei pH pakinta, patogenų aktyvumas silpsta. Tuo metu aukštapelkėje pH būna lygus 3–4, žemapelkėje lygus 4–7. Per pirmąjį pasaulinį karą kiminai buvo naudojami gaminant tvarsčius ne tik dėl didelio skysčių sugeriamumo, bet ir dėl šių antiseptinių savybių. Dėl tų pačių savybių senovėje Skandinavijoje kiminai buvo naudojami greitai gendančiai žuviai išsaugoti.

Patekę į pelkę, nesuyra ir gyvų padarų kūnai. Seniausi pelkėje rasti palaikai yra datuojami 8000 m. pr. Kr, tai – Koelbjergo moteris, tiksliau – jos kaulai. Geriausiai ištirtas yra Tolundo žmogus – pelkėje užsikonservavę išliko ne tik jo audiniai ir dalis drabužių bet netgi pirštų antspaudų raštas! Lietuvoje, Kuršėnuose, durpyne (buvusioje pelkėje) buvo rastas šiaurinio elnio ragas. Dabar Lietuvoje gyvena tik taurieji elniai, išstūmę šiaurinius atšilus klimatui.

Kartais atrodo, kad laikas pelkėje sustoja ne tik amžiams čia užsilikusioms senienoms, bet ir gyvybei. Čia auga miniatiūrinės pušaitės, kurios augančios apie šimtą metų, regis niekados neužaugs: aukštapelkės centre auganti (Pinus sylvestris f. Pumila) gali visai neturėti bešakio kamieno, o vos 1–3 m aukščio teišaugančios pušaitės (Pinus sylvestris f. wilkomii) apatinės besidriekiančios šakos kartais būna ilgesnės už ją pačią. Kiek dažnesnės yra Pinus sylvestris f. litwinovii, kurias aptiksime pelkių plynraisčiuose, užaugusias 1–6 m. Taip pat čia užtinkama ir gyvų praeities liudininkų – tundros augalų (šalto periodo reliktų), tokių kaip beržas keružis ar pelkinis vikšris. Yra ir nereliktinių, bet ties arealo riba augančių ir tik Šiaurės, Rytų ar Vakarų Lietuvos pelkėse užtinkamų riboto geografinio paplitimo mūsų šalyje augalų.

Nepatyrusį keliautoją, pelkė gali nejuokais išgąsdinti ir dėl fizinių jose vykstančių procesų. C.A. Weberis 1902m. išleistoje monografijoje aprašo Aukštumaloje stebėtą įdomų reiškinį, vadinamą oro katėmis („de Wadderkatten“). Šio reiškinio metu, dėl skirtingai įšilusių oro srovių susidaro miražai, ir už pelkės matomi bažnyčių bokštai, medžiai ir kiti objektai, matomi tai vos išlindę, tai iškilę daugiau nei įprastai. Savomis akimis pamačius, kaip prasmenga gimtas kaimas, nevienas suabejotų savo buvimo vieta ir laiku, o galbūt – ir sveiku protu.

Pelkės yra paslaptingos ir savotiškos mūsų krašto buveinės. Tik čia aptiksime kvapu galvą nejuokais apsukančius gailius ir lietuviškus vabzdžiaėdžius augalus saulašares – čia vyrauja specifinis mikroklimatas ir tik pelkėms būdingi biologiniai procesai. Šie procesai mums leidžia „pakeliauti laiku“. Galbūt todėl, niekur kitur, kaip tik pelkėse „neaptiksime“ tiek daug pasakų būtybių ir kitokių monų.

Straipsnis yra LRT.lt, „Mokslo sriubos“ ir „Konstanta 42“ rašinių konkurso dalis.