Rubrika

Viena diena žvejų bote

Retai pasitaiko galimybė išplaukti į ne parodomąją ar pramoginę, o tikrą žvejybą su fotoaparatu rankose. Šįkart į savo žvejybinį botą, plaukusį patikrinti tinklų, sutiko priimti UAB „Marių ežia“ vadovas Arūnas Surdokas.  Žvejai, kaip ir ūkininkai – darbą pradeda auštant, tad iš Pakalnės uosto Arūno Surdoko botas išplaukė apie pusę septintos ryto. „Vėjas bus apie 15 metrų per sekundę ir stiprės. Lis, smarkiai banguos. Nelabai tinkamą dieną pasirinkai, korespondente“, – dar plaukiant Pakalnės vaga į marias įspėjo kapitonas. Iš tiesų, tik įplaukus į marias bangos ėmė didėti. Botą svaidė taip, kad reikėjo laikytis įsikibus abiem rankomis. Apie fotografavimą ir įspūdingas nuotraukas buvo galima užmiršti. Juo labiau, kad laivui nosimi neriant į bangą, kylantys purslai nuolat grasino aptaškyti objektyvą, o šiuolaikinė optika ir elektronika tokių maudynių nemėgsta. „Ar supimo nebijai? Jūros liga nesergi? Gal sukam atgal, kol ne vėlu“, – pusiau juokais, pusiau rimtai siūlė kapitonas. Supimo nebijau, jūros liga taip pat nelabai puola. Tik šaltoka, šlapia, o vėjas į vandenį nupūtė kepurę. Plaukiame toliau. Laimė, tai ir buvo vienintelė šio plaukimo netektis, nes žvejai pasakojo, kad ne vieną mobilųjį telefoną yra nuskandinę. Gal visas marių dugnas pamestais mobiliais telefonais ir inkarais nusėtas? Kapitonas Arūnas Surdokas, kuriam ne tik prie šturvalo reikėjo stovėti valdant botą ir echolote stebint gylį po dugnu, bet ir talkinti traukiant iš tinklų laimikį, nusprendė pradėti žvejybą nuo tolimiausių tinklų. Bijojo, kad pradėjus nuo artimųjų, vėjas dar sustiprės ir nuplaukti toliau nebeužteks laiko. Ir 15 metrų per sekundę vėjo sukeltas bangas žvejai laiko nemažu trukdžiu. Jie pasakojo, kad vėjui sustiprėjus iki 17-20 metrų per sekundę dirbti pasidaro beveik neįmanoma. O kol nebuvo vėjo, žuvys neplaukė į tinklus. Džiugino žvejus ir atvėsęs oras. Nors dirbti sunkiau, tačiau žuvys tinkluose ilgiau išlieka gyvos, atsiranda galimybė tinklus tikrinti kas antrą dieną. Pirmiausia patikrino 8 karšinius (70-80 milimetrų akių dydžio) tinklus. Laimikis nuvylė. Sugauta apie 70 kilogramų karšių. Traukiant tinklą botą vartė taip, kad jo bortai atsidurdavo vos per keliolika centimetrų nuo vandens paviršiaus, o neperšlampamais drabužiais vilkintiems žvejams reikėjo ir patiems išsilaikyti, ir tinklą traukti, ir žuvis iš jo rankioti. Ištuštintus tinklus vėl metė į vandenį. Žūklė tęsis iki pat šalnų, kai per ledus nebebus galima išplaukti. Taip naudojamas tinklas išlaiko vieną, geriausiu atveju du žvejybos sezonus. Supimas sumažėjo, kai buvo pradėti traukti kuojų tinklai (akių dydis 40-50 milimetrų), nes jie buvo užmesti seklioje vietoje marių viduryje. Arūnas Surdokas sakė, kad toji vieta dar vadinama ežia, kai marios nusenka, iš po vandndens net išlenda marių dugnas. Supimui sumažėjus, darbas palengvėjo, tačiau atsirado kitas nepatogumas. Dumbliai, kuriuos matydavome marioms žydint, susikaupė ant seklumos ir apraizgė tinklus – jie tapo žali ir glitūs. Ištraukus reikėjo juos perlieti vandeniu, plauti denį. Taip pat nuolatos reikėjo nubraukti prie tinklo prisitvirtinusių moliuskų kriaukles. Patikrinus 10 tinklų, vyrų nuotaika kiek pasitaisė – kuojų pavyko sugauti daugiau. Geriausias laimikis aptiktas paskutiniame tinkle. Susumavus rezultatus, paaiškėjo, kad šį kartą sugauta apie 200 kg žuvies: 5 standartinės dėžės kuojų, 2 tokios pat dėžės karšių ir dar šiek tiek priegaudos. Apie 8 val. trukusią žvejybą vyrai įvertino kaip gana prastą. Kitais kartais daugiau žuvies sugauną, bet nuostolio taip pat nebus, mat žymėtojo dyzelino per šį plaukimą teišdeginta apie 15 litrų. Sugrįžus į krantą prie laivo jau važiavo pirkėjai, kurie apie laimikį teiravosi dar būnant mariose. UAB „Marių ežia“ vadovas Arūnas Surdokas pasakojo, kad turi vieną žvejybinį laivą ir valtį. Pasak jo, žvejoti mėgęs visuomet, todėl, kai tik Lietuvoje atsirado galimybė steigti privačias žvejybos įmones, ją ir įregistravo. Kapitonas pridūrė, kad šie metai žvejybai kol kas ne kokie. Šiemet mažai sugauna karšių, o jei ir pagauna, kainos tėra menkos – apie 40-70 centų už kilogramą, priklausomai nuo žuvies dydžio. Gerai, kad karšių stygių pavyksta kompensuoti didesniais kuojų laimikiais. Šios nedidelės žuvelės gana paklausios. Jas vytina ir rūko. „Kiekvieni metai vis kitokie. Kartais daugiau vienokios žuvies, kartais, kitokios“, – kalbėjo žvejys. Paklaustas, kas labiausiai trukdo žvejybos verslui, A. Surdokas prabilo apie upių gilinimą. Jis sakė, kad verkiant reikia gilinti Pakalnę, Skirvytę ir Vytinę. Tose upėse ne tik laivams, bet ir žuvims sunku praplaukti. Todėl savo pusėje pasigilinę Skirvytės ir Vytinės vagą kaimynai iš Rusijos dabar džiaugiasi geresniais laimikiais, o mūsiškiams žvejams belieka tik su pavydu į juos žiūrėti.  

Vaidotas VILKAS