Velykinės dekoracijos gali papuošti ne tik šventinį stalą, bet ir sodą, kiemą, terasą ar sodybos duris, vartelius. Nors šiemet pavasaris ilgas ir vėsus, sodiečiai, išsiilgę pavasariškos šilumos ir spalvų, patys imasi įvairiausių rankdarbių, kurdami švenčių laukimo nuotaiką namuose.

Dominuoja natūralios detalės

Turi sodybą – visada turi darbo. Šakių krašto gyventoja Evelina Starinskienė sutinka, kad turint nuosavą valdą darbo niekuomet netrūksta. Pavasarį tenka tvarkyti aplinką, po žiemos prižiūrėti terasą. Čia, priklausomai nuo sezono, įkurdinamos ir atitinkamos dekoracijos. O dabar čia jau Velykų laukimo nuotaikos. Moteris pripažįsta, kad Velykos jai asocijuojasi su gamta ir natūralumu. „Tiek namuose, tiek lauke dominuoja natūralios detalės: beržų, „kačiukų“ šakos, narcizai ir kitos pavasarinės gėles. Aišku, prieš pat Velykas kompozicijas papildo ir margučiai“, – sako Evelina.

Apsidairius E.Starinskienės terasoje galima užuosti pavasarį. Ant rudos medinės lentynos nuklotos samanėlės, o ant jų pavasariu trykšta gėlės. Pagrindinis žaliosios kompozicijos akcentas – pavasarinis vainikas. „Dar anksti pavasarį vienoje socialinio tinklo „Facebook“ grupėje pamačiau nuostabius pavasarinius vainikus. Susiekiau su moterimi, kuri juos gamina, ir įsigijau. Pritaikiau prie savo pavasarinės vizijos lauke ir jis tapo gražiausiu akcentu. Tai nuostabaus grožio vainikas, kuris džiugins ne vienus metus“, – sako šiųmečiu pirkiniu patenkinta pašnekovė.

Pasiteiravus, ar vainiką reikia kaip nors prižiūrėti, laikyti vėsiai, o gal reguliariai purkšti vandeniu, E.Starinskienė paaiškina, kad tokios dekoracijos priežiūra labai paprasta. Vainiką tereikia saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių, o vėliau laikyti dėžutėje iki kitų švenčių. „Specialios priežiūros jam nereikia. Tiesiog saugokite ir grožėkitės. Vainikas gali būti naudojamas tiek viduje, tiek lauke. Gal kitais metais jį pritaikysiu namuose“, – svarsto sodietė.

Apsidairius E.Starinskienės  terasoje galima užuosti pavasarį. Ant rudos medinės lentynos nuklotos samanėlės, o ant jų pavasariu trykšta gėlės. Pagrindinis žaliosios kompozicijos akcentas – pavasarinis vainikas.

Kaip pražydo... batai

Evelinos terasa kiekvieną sezoną dabinama skirtingai. Anot jos, dar prieš pusmetį jos galvoje gimsta idėjos, kaip bus puošiama šeimos poilsio oazė. O kartais pagrindiniu puošybos centru tampa visai netikėti akcentai, pavyzdžiui, guminiai batai.

„Tenka išsitraukti dažus, perdažyti detales, pritaikyti naujai dekoracijai. Pirmiausia visada peržiūriu, ką turiu namuose, ką galiu pritaikyti ir ką pakeisti, kad neatrodytų taip pat, kaip pernai. Kartais pastebiu kokią nors smulkią detalę ir ji tampa visos dekoracijos akcentu. Taip nutiko su žaliais guminiais batais. Tiesiog kažkur pamačiau ir kilo mintis pastatyti prie durų, pamerkti į juos beržo šakelių“, – prisimena E.Starinskienė.

Moteris su plačia šypsena pasakoja, kad ši idėja jai dar nenusibodo – žali guminiai batai „žydi“ jau antrus metus. „Vasarą jie keliaus į gėlyną prie sodo suolelio“, – priduria ji.

Visos sukurtos dekoracijos kiekvieną sezoną įgauna vis kitą drabužį. Evelina sako, kad nereikia skubėti visko perdaryti naujai. Net pati kompozicija įgaus visai kitą įvaizdį, jei į ją įterpsite naujų detalių. „Į tą patį stovą galima pasodinti vasarinių gėlių, šalia pastatyti žibintus. Rudenį pridėti obuolių, moliūgų. Vasarines gėlės pakeisti viržiais. Tereikia šiek tiek fantazijos ir noro“, – nebijoti improvizuoti kuriant sodybos įvaizdį ragina šakietė E.Starinskienė.

Velykinių vainikų bumas

Kūrybines dirbtuves Klaipėdoje surengusi Jelena Klaizytė-Zaiko sako, kad susidomėjimas velykiniais vainikais auga kasmet. Vienos moterys prašo, kad ji pati vainikus pagamintų ir joms atsiųstų, o kitos nori juos susikurti pačios. Kadangi floristika yra didelė Jelenos aistra, ji surengė velykinių vainikų kūrybines dirbtuves.

„Su moterimis susitinkame kūrybinei popietei. Kalėdinių vainikų dirbtuves darau jau eilę metų, o štai velykinių – pirmą kartą. Maloniai nustebau, kad susirinko daug moterų, susidomėjimas velykiniais vainikais yra tikrai didžiulis. Žmonės nori puoštis, tačiau ieško natūralumo. Jau kuris laikas nebenorima kiniškų papuošimų. Daug kas yra „atsikandę“ plastikinių ar kitų nenatūralių dekoracijų“, – pasakoja J.Klaizytė-Zaiko, pridurdama, kad kitąmet ieškos daugiau naujovių velykinėms namų puošybos idėjoms.

Nors Jelenai namų puošyba yra tik hobis, socialiniuose tinkluose, sodininkų grupėse, pasidžiaugus savo padarytais darbais, ją užplūdo užsakymai. Moteris sako, kad keletą darbų iš pajūrio išsiuntė į Vievį, Alytų ir kitus miestus.

„Gražiai supakuoju, vairuotojui parašau raštelį, kad siuntą gabentų atsargiai. Visos siuntos galutinį tikslą pasiekė saugiai. Tokį vainiką prižiūrėti labai lengva. Kadangi jis turi nemažai samanų, galima jas supurkši plaukų laku, kad nebyrėtų. Po švenčių vainiką galima įdėti į kartoninę dėžę ir padėti į spintą. Kitąmet išsitraukus vainikas bus toks pat, kokį padėjote. Tamsoje samanos nepagels, nepraras savo spalvos. Esu išsisaugojusi savo trejų metų vainiką. Jis iki šiol man tarnauja“, – po pirmųjų švenčių neišmesti pasigaminto vainiko rekomenduoja J.Klaizytė-Zaiko.

Liaudies išmintis byloja: batsiuvys be batų, tačiau Jelenos atveju ši patarlė visiškai netinka. Jos namuose kiekvienas sezonas pasižymi savitais puošybos elementais, o Velykų laukimas jau nebeįsivaizduojamas be samanomis kvepiančio vainiko. Jis, pakabintas ant vartelių, kiekvienais metais sutinka ir palydi užsukančius svečius. Terasoje taip pat visada atsiranda vietos pavasarinėms žydinčioms gėlėms.

Kūrybines dirbtuves surengusi J.Klaizytė-Zaiko: „Susidomėjimas velykiniais vainikais yra tikrai didžiulis. Žmonės nori puoštis, tačiau ieško natūralumo. Daug kas yra „atsikandę“ plastikinių dekoracijų.“

„Įvairias šventes dažnai švenčiame terasoje, todėl ji visuomet yra papuošta. Iš rudens pasodinu svogūnėlius, o pavasarį džiaugiuosi žiedais. Jeigu žmonės nenori sodinti iš rudens, žydinčių gėlių galima nusipirkti tiesiog parduotuvėje“, – tikina ji.

Velykinis medelis

Velykos – turbūt laukiamiausia metų šventė Ingridos Kavaliauskienės sodyboje. Moteris sako, kad nė vienos Velykos sodyboje neapsieina be kiaušinių marginimo. Jų primarginama tiek, kad tenka vietos ieškoti lauke. Moteris juokauja, kad vištos priešvelykiniu laikotarpiu dirba viršvalandžius, kad vaikams būtų kuo užsiimti.

„Mūsų kiemas mažas, bet vaikai labai nori puoštis. Kažkada jie per televiziją pamatė, kad yra sodybų, kur medeliai apkabinti kiaušiniais. Vaikams taip patiko, kad jau antri metai taip puošimės ir mes. Vaikai mokykloje išmoko išpūsti kiaušinių vidų, kasmet juos dekoruoja patys, o vėliau kabina lauke tiesiog ant sodo medelių. Kol kas sode trūksta spalvų, todėl jų nudažyti margučiai įneša geros, šventinės nuotaikos“, – sako I.Kavaliauskienė.

Kaip sodiečiai Velykoms ruošdavosi seniau?

Vilniaus etninės kultūros centro Kultūrinės veiklos koordinatorė Gailė Vanagienė sako, kad Velykos – tai turtinga senųjų tradicijų gamtos pabudimo, gyvybės ir vaisingumo šventė. Seniau kelias dienas besitęsiančio pasiruošimo šventei ir 3–4 dienas vykusios šventės metu buvo atliekama daugybė ritualų, tikėta, padedančių pagausinti derlių, apsaugoti laukus nuo audros, krušos, kenkėjų, gyvulius – nuo ligų, pasiekti didesnio prieauglio ir apskritai gausos ūkyje.

„Būta ir draudimų, pavyzdžiui, ruošiantis Velykų šventėms ir jų metu negalima nieko skolintis, o ypač skolinti – taip laimę gali iš namų atiduoti. Šventiniu laikotarpiu atlikti veiksmai gali lemti visų ateinančių metų sėkmę, sveikatą. Kalbant apie pavasario švenčių ciklą, svarbus ir ritualiniais veiksmais pažymimas pirmasis gyvulių išginimas per Jurgines (kitaip – Jorę), pirmosios vagos arimas. Prieš Velykas prausiasi, švarinasi ne tik žmonės – jie išprausia, iššukuoja ir savo gyvulius, tikėdami, kad tuomet ateinančiais metais visi bus sveikesni, stipresni“, – mūsų senolių papročius primena G.Vanagienė.

Pasak jos, seniau Velykoms žmonės ruošdavosi visą savaitę. Didysis ketvirtadienis buvo vadinamas Švaros ketvirtadieniu – tą dieną buvo tvarkomi, vėdinami namai, išpurtomi patalai ir perklojamos lovos, krečiami kaminai, išvalomi visi namų kampai, skalbiami drabužiai. Taip pat tą dieną būdavo kastruojami gyvuliai, tikint, kad greičiau ir sėkmingiau sugis.

Velykinė eglutė

G.Vanagienės teigimu, susitvarkę namus puošdavo įvairiais karpiniais, iš šiaudų suvertais sodais, paukšteliais, reketukais. Paukštelius siūdavo ir iš audeklo, taip pat populiaru buvo pasigaminti velykinių paukštelių iš kiaušinio lukšto, pritaisant šiaudinius arba popierinius sparnelius – juos kabindavo palubėje. Šventėms būtinai tiesdavo baltus raštuotus rankšluosčius, ištraukdavo gražiausius turimus rankdarbius. Stalą puošdavo visžaliais, per žiemą išsilaikančiais augalais: bruknienojais, pataisais arba sudaigintais avižų, miežių ar rugių želmenimis, išsprogusiomis beržo šakelėmis.

G.Vanagienės teigimu, seniau Velykoms žmonės ruošdavosi visą savaitę. Didysis ketvirtadienis buvo vadinamas Švaros ketvirtadieniu – tą dieną buvo tvarkomi, vėdinami namai, išpurtomi patalai ir perklojamos lovos, krečiami kaminai, išvalomi visi namų kampai, skalbiami drabužiai.

„Įdomu, kad per Velykas seniau buvo puošiama eglutė – visa, jos šaka arba tik viršūnė, Dzūkijoje – kadagys. Eglių šakų buvo užkišama namuose už balkio, o eglutė ar kadagys – kabinami virš stalo viršūne žemyn ir papuošiami. Kartais „eglutė“ būdavo padaroma iš eglės šakų ir papuošiama popieriniais paukšteliais, gėlytėmis, pagamintais lizdeliais, į kuriuos būdavo pridedama margučių – stalą papuošdavo tokia ypatinga ir mums jau gal šiais laikais nelabai įprasta Velykų eglutė“, – sako Vilniaus etninės kultūros centro Kultūrinės veiklos koordinatorė.

Kodėl žemdirbiai supdavosi?

Vienas iš žemdirbiškų pavasario švenčių ritualų buvo supimasis. Pradėdavo jau nuo pat Užgavėnių ir supdavosi per visas pavasario šventes, iki pat Rasų šventės. Vėliau augmenija pasiekia savo augimo piką ir augimo skatinimas nebetenka prasmės. Sūpynes kabindavo lauke, dažnai ant kalnelio, supdavosi suaugusieji – po vieną, du, keturis. Merginos dainuodavo gražias, sūpuoklines dainas, atitinkančias supimosi ritmą. Dalyvaujantys siekdavo įsisupti kuo aukščiau, kad javai, linai augtų didesni ir aukštesni. Toks supimasis buvo gana pavojingas, atsitikdavo ir skaudžiai pasibaigiančių nelaimių. Vaikams kabindavo mažesnes sūpynes sodybose, o mažiausiems – namuose. Už įsupimą merginos vaikinams atsilygindavo margučiais.

Kalbant apie „kačiukus“ – pūkuotus pumpurėlius išleidusias žilvičio šakeles – tai buvo Verbų sekmadienį svarbus savo gyvybingumu augalas. Pasak G.Vanagienės, žilvičio arba kadagio šakele Verbų sekmadienio rytą anksčiausiai atsikėlęs namiškis plakdavo dar tebegulinčius lovose, sakydamas „ne aš plaku, verba plaka!..“ Jam už tai pažadėdavo margutį.

Tam buvo naudojamos ne tik šių augalų šakelės, bet kartais ir visos puokštelės, į kurias būdavo įrišami abu šie augalai, papildomai pridedant išsprogusių beržo šakelių, ąžuolo su pernykščiais lapais ir kt. Verbos būdavo įvairiai papuošiamos, net aprišamos samanomis. Vėliau šias verbas išsaugodavo, sudžiovinę užkišdavo už pastogės, kad netrenktų Perkūnas, kadagio spygliais smilkydavo gyvulius, namus, indus, kuriuose būdavo laikomas maistas, naudodavo kam nors mirus.

Senosios tradicijos dabar

Pasiteiravus, kokios senosios tradicijos laukiant Velykų yra išlikusios iki šių dienų, G.Vanagienė tikina, kad mūsų laikais gajus gausaus vaišių stalo paprotys, tradicija susiburti visai šeimai ir artimiausiems prie vieno stalo. Taip pat išlikęs paprotys šventę pradėti apeiginiu margučio daužimu – stipriausio rinkimu, vėliau jį suvalgant. Kai kur daroma kitaip: mama arba tėtis pirmąjį velykinių vaišių margutį padalina į tiek dalių, kiek prie stalo susirinkę šeimos narių, ir visi bent po tą dalį būtinai suvalgo. Margučių ridenimas, seniau buvęs suaugusiųjų užsiėmimu, dabar tapęs labiau vaikų pramoga.

Bandoma atgaivinti seniau nunykusi Velykės (kitaip – Velykų bobutės) tradicija. Velykė – senutė, kuri, kiškučių padedama, Velykų rytą, saulei netekėjus, atnešdavo vaikams margučių dovanų. Kai kas prisimena ir paprotį Velykų rytą, prieš išauštant, apsiprausti šaltu tekančiu vandeniu arba pasivolioti sniege – tuomet visus metus būsi sveikas ir gražus.