Kol patys nekantriausi grybautojai didžiuojasi tai vienu, tai kitu miške rastu pirmuoju grybu, šie, pasirodo, dygsta ir auga ne kur kitur, o pačiame Kėdainių senamiestyje, netoli Smilgos gatvės sinagogos ir daugiabučių namų. Beje, valgomą grybą – gruzdą – čia surado ir įamžino ne kėdainietis, o Kėdainių miesto svečias.

Apsilankė protėvių krašte

Gintaras Kazla prieš keletą savaičių apsilankė savo protėvių krašte – Kėdainiuose. Vaikštinėdamas vyras fotografavo senamiesčio vaizdus, kai netikėtai pačiame senamiestyje, netoli Smilgos gatvėje esančios sinagogos ir daugiabučių namų, išvydo žolėse augantį grybą.

„Sunku buvo ir patikėti. Tai – liaudiškas gruzdas. 

Na, kad vienas kitas grybas miške jau dygsta, tai natūralu, bet šitas kur išdygo – mieste, senamiestyje, kur jokio miškelio nėra!“ – dėstė G. Kazla.

Apžiūrėjo iš arčiau

Vyras savęs aistringu grybautoju nelaiko, tačiau toks radinys jį privertė stabtelėti ir grybą apžiūrėti iš arčiau. Šis atrodė sveikut sveikutėlis.

„Grybas buvo nebe pirmos jaunystės, bet dar geras. Jis buvo apie dešimties centimetrų aukščio, o kepurėlė buvo apie dvylikos centimetrų pločio. Grybą aptikau sekmadienį, apie 19 valandą“,  – paaiškino vyriškis.

Gruzdas – valgomas grybas

Literatūroje rašoma, kad gruzdai auga grupėmis, retai pavieniui, mėgsta žolėtas, drėgnas vietas, eglės, beržo kaimynystę. 

Tai – labai dažnas, valgomas grybas, kurį pavirus sūdytame vandenyje kartumas pranyksta.

Grybo vaisiakūniai dideli. Kepurėlė 5–15 cm skersmens, kartais net didesnė, masyvi, mėsinga, paplokščia, įdubusi, kraštai užlinkę žemyn, paviršius šiurkštus, plaušuotas, glitus, geltonai žalias, vėliau – juodai žalias, žalsvai rudas. 

Lakšteliai tankūs, siauri, balti, greitai tampa kreminiai, pilkai gelsvi, su baltomis pieniškomis sultimis. 

Kotas gana trumpas, storas, kepurėlės spalvos, su baltomis pieniškomis sultimis. Trama stora, gelsva, su gausiomis karčiomis, deginančio skonio, baltomis pieniškomis sultimis.