Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Uteniškė iš medžių lapų kuria įspūdingus darbus

Rudenį daugeliui pramoga einant spardyti po kojomis gulinčius nukritusius medžių lapus, tačiau uteniškė tautodailininkė Odeta Bražėnienė rado būdą, kaip juos panaudoti mene. Moteris šiemet pirmąjį kartą išbandė iš medžių lapų padaryti karpinius.

Dabar daugybė žmonių pagal uteniškės pavyzdį pradėjo daryti karpinius iš nukritusių medžių lapų, o Odeta džiaugiasi, kad tokia idėja masiškai išplito po visą šalį. Karpymas prieinamas visiems Kaip pati pasakoja. moteris susidomėjo karpiniais dėl to, kad ši meno rūšis prieinama kiekvienam, nereikia įmantrių įrankių ar specialių medžiagų. „Tai yra prieinamiausia pagal medžiagą ir įrankius dailės sritis, nes nei dažų, nei teptukų. Kurią bepaimsi sritį, yra sudėtingiau, pavyzdžiui, darau grafiką, ji sudėtingesnė ir pasiruošimu, ir visu kuo. O karpiniai labai greit – žirklutes ir popierių kiekvienas turim, galim pabandyti“, – šypsosi pašnekovė.

 Jau kone 40 metų uteniškė užsiima karpiniais, tiesa, iš popieriaus – karpo užuolaidėles ir papuošimus lentynėlėms bei daugelį kitų, bet neslepia, kad kiekvieną rudenį galvoje sukirbėdavo mintis kaip medžiagą karpiniams panaudoti medžių lapus. „Šiemet gal ruduo kitoks, iš tikrųjų, jau daug metų kasmet tokie gražūs medžiai ir kaskart pagalvodavau, kai krenta lapai, kad šitiek medžiagos karpymui, bet aš tiek užimta visada ir niekad neturiu laiko“, – apie idėją kalbėjo O. Bražėnienė.

Ir šiemet pagaliau moteris įgyvendino seniai galvoje besisukusią idėją – prisirinko lapų ir išbandė daryti iš jų karpinius. Pašnekovė šypsosi, kad ši veikla taip sužavėjo, o azartas pagavo ir dėl to, kad niekas nepateikė jokių instrukcijų – teko pačiai galvoti, kaip su tokia medžiaga elgtis geriausia.

„Šiemet buvo tas laikas, tie metai, kada aš ėmiau, prisirinkau lapų vienąkart su šeima, vieną sekmadienį po gražią rudeninę Lietuvą važinėjant ir tada parsinešus namo pabandžiau kirpti. Taip užkabino! Kai darai kažkokį karpinį ar užsakymą, užuolaidėlę, žinai, kam darai, kaip reikia, turi kažką rimto daryti, ten yra daugiau darbas. O čia yra daugiau žaidimas, tiesiog karpai ir džiaugiesi kaip vaikas kiekvienu atradimu, nes tai yra savotiškas dviračio išradinėjimas – viską darai pirmą kartą, neturi ko paklausti, kokie lapai turi būti“, – džiaugiasi Odeta.

Panaudoja ir mažiausius lapus

Kadangi dar tik pirmieji metai, kada ji išbandė tokią techniką, sako nė neskaičiavusi, kiek tokių karpinių jau padarė. Greičiausiai, jau apie penkiasdešimt: „Pradėjau nuo didžiulių lapų – dekoratyvinių ąžuolų, didžiųjų medžių lapų, juose gali ir visą paveikslą padaryti siužetinį, su žmonėmis, su kuo tik nori. Iš klevo irgi gali kažką rimtesnio.“ Paklausta, ar visi lapai gali panaudoti karpiniams, moteris patikina, kad tikrai visi tinkami, tiesa, skiriasi jų dydis ir tekstūra, tačiau čia viskas priklauso nuo paties žmogaus noro bandyti, nes tik išbandant karpyti skirtingus lapus atrasite tą, kuris jums labiausiai tinka ir patinka.

  „Man buvo įdomu galimybės žmogaus, karpymo technikos, kiek galima mažesnę miniatiūrą padaryti. Pačios smulkiausios yra iš drebulės ir iš gluosnio lapų. Kol kas, kiek aš kirpau, kiekvieno medžio tinka labas. Jis kiekvienas kitoks, pavyzdžiui, liepos tarsi su pūkeliu iš apačios, tarsi minkštesnis, bet jis irgi puikiai tinka karpymui“, – sakė O. Bražėnienė.

Pačiai tautodailininkei įdomiausia karpinius daryti iš gluosnio lapų – jie siauri ir ilgi, tad įmantraus paveikslo su siužetu jame neiškarpysi, bet rezultatas visada stebina: „Kažko daug nepadarysi, nes jis siauras kaip pirštas, bet jis padiktuoja tą piešinį ir gaunasi toks ornamentas, karpinys tarp prieverpstės ir verbos, ornamentas, kurio formą diktuoja tas medžio lapas. Gluosnio lapus pamilau. Jų labai ryškių nebūna, bet būna įvairiai taškuoti, marginti labai įdomiai ir, kaip aš mėgstu sakyti, tai ne vien mano kūryba, o mano kartu su gamta.“ Daryti karpinius iš medžio lapų tikrai gali kiekvienas, o Odeta šypsosi, jog su vaikais ar anūkais tokia veikla itin įtraukia. Tiesa, su šia medžiaga dirbti sunkiau, ji lengviau plyšta, tad reikia būti atsargesniems.

  Nereikalauja ilgo pasiruošimo

Šis užsiėmimas patrauklus ir tuo, kad nereikia ilgo pasiruošimo – užtenka prisirinkti gražių, jums patinkančių lapų, grįžti namo, imti į rankas žirklutes ir išlaisvinti savo vaizduotę. „Paruošti nieko nereikia, tik svarbu lapą paimti tinkamą – jis turi būti dar drėgnas.

Nereikia skinti nuo medžio, aš visada imu nuo žemės, bet neseniai nukritusius. Labai gerai, jeigu drėgna, lietus lyja, labai tinka, tada lapas bus natūraliai drėgnas“, – apie pasiruošimą pasakojo O. Bražėnienė. Pačią menininkę būtent tuo ir sužavėjo darbas su medžio lapais – tai ne tik įdomi medžiaga, bet ir darbas, kurio negali atidėti kitai dienai, nes lapas paprasčiausiai bus nebetinkamas: „Tai duoda tiek daug geros emocijos ir, svarbiausia, ta medžiaga yra iš gamtos, pati tikriausia ir ji yra tokia sezoninė ir trumpalaikė. Kiek mes dar turėsim lapus? Jau dauguma žemėj ir jų negali pasiruošti ateičiai, kad imsiu, susidžiovinsiu ir karpysiu žiemą. Nei žiemą, nei pavasarį jų nekarpysi, nes jie skilinės, bus perdžiūvę.

Dar galima paslėgus palaikyti sekančiai dienai, bet po dviejų dienų jis jau bus perdžiūvęs ir nebetiks. Mes turim iš po medžio paimti, iškart pareiti namo ir kirpti.“ Bijantiems, kad karpinys nepasiseks, Odeta pataria nebijoti ir pasieskizuoti karpinį, taip palengvinant procesą. Be to, tai leidžia įsitikinti, jog karpinys gausis toks, kokį ir įsivaizdavote.

„Kitoj lapo pusėj, jeigu noriu gražaus piešinio, aš būtinai išsipiešiu eskizą, kaip ir popieriuj – blogojoj pusėj, piešiu ne pieštuku, o tušinuku, nes pieštuko nesimato linijos ant lapo, be to, aštriu negali, iškart suplėšysi. Tada priklausomai nuo piešinio – jeigu smulkiai sujungtos detalės, tada jau pjaustau aštriu kanceliariniu peiliuku, o jeigu stambesnį piešinį, tada kerpu su žirklutėm. Naudoju, aišku, mažesnes žirklutes, tas pačiam, kuriom karpau ir popierių“, – proceso eigą vardijo tautodailininkė.

Karpinys – puikus puošybos elementas

Pasiteiravus, kiek laiko užtrunka padaryti tokį karpinį, moteris nė neturi tikslaus atsakymo – sunku lyginti su kitais darbais, kurie pareikalauja ne valandų ir ne dienų, tačiau, kad ir kiek trunka procesas, Odeta visuomet jo imasi su džiaugsmu. „Medžio lapas nėra didelis, 2009 metais į Lietuvos rekordų knygą yra įtrauktas mano didžiausias karpinys – 22 metrų ilgio, arba kartais padarau kokias užuolaidėles dideliems langams – didelės apimties kūrinius, juos savaitėm darai, mėnesiais. O čia tikrai valandos dar nekarpiau nei vieno karpinio, kad ir koks smulkus bebūtų, nes lapas nėra didelis, kad prie jo šitiek dirbti“, – pasakojo pašnekovė.

Baigus karpinį, taip pat nereikalingos specialios priemonės, tačiau svarbu lapą paslėgti, pavyzdžiui, tarp knygos lapų, jei karpinių daugiau, galima juos palyginti lygintuvu – tai svarbu, nes kitaip lapas gali užsiraityti ir susiraukšlėti bei prarasti viską grožį. „Aš jau pastebėjau, kas negerai, pavyzdžiui, tokius karpinius priklijuojant prie lapo, aš naudoju skystus klijus, visą iš karto reikia ištepti, nes negali atlankstyti, medžio lapo yra ypatybė, kad negali jo lankstyti, nes ji lūš, klijuojamas jau išdžiovintas“, – įspėja O. Bražėnienė.

Moteris neabejoja, kad tokie meno kūriniai – ilgaamžiai ir puikiai tinka dekoruoti namus. Vis dėlto, ji pataria dėti kūrinį į rėmelį be pasporto, nes stiklas atsikelia ir neprispaudžia karpinio. Geriausia, kad stiklas tiesiogiai liestųsi su karpiniu ir jį prispaustų.

Rekomenduojami video