Vilkaviškio rajono ūkininkas Valentinas Vieraitis su žmona Nijole netradiciniu ūkiu stebina ir džiugina juos aplankančius žmones. Jau 8 metus jiedu dirba Šiaudiniškių dvare, kur 10 ha teritorijoje galima sutikti dresuotų ožkų, o tvenkiniuose pamatyti spalvotų žuvų. Tačiau poros pragyvenimo šaltinis – obelys.     

Sustiprino bitės

Plėtoti savo ūkį kolūkių naikinimo laikotarpiu Vieraičiai pradėjo nuo 30 avilių bityno Šiaudiniškių kaime. Veterinarijos gydytojo diplomą turintį V.Vieraitį bitės patraukė labiau nei gyvuliai. Jam ir anksčiau neretai tekdavo joms pagelbėti saugant nuo varozės. Taip artimiau ir susidraugavo.

Nors privatizacijos laikotarpiu kaimo žmonės mieliau rinkosi karves, kiaules, žemę ar jos dirbimo techniką, pastatus, tačiau Vieraičiai susigundė 4 ha sode įkurtu bitynu. Į aplinkinių nuomonę, esą, neturėdami karvės, kiaulių, vištų, nėra normalūs ūkininkai, pora nekreipė dėmesio. Bityną šeima išplėtė iki 130 šeimų, o parduodami medų užsidirbo pragyvenimui, žemei pirkti bei ūkio ateičiai.

Atnaujino sodą

Viską, ką daro, V.Vieraitis pradeda iš smalsumo. Tik vėliau tai virsta verslu, ima nešti naudą. Taip nutiko ir su obelų sodu, nustūmusiu bites į antrą planą. Nutaręs iš esmės atnaujinti sodą, Valentinas su kitais Vilkaviškio rajono sodininkais išvažiavo patirties semtis pas kolegas lenkus. Išvydus kaimynų naudojamas technologijas, V.Vieraičiui nebekilo jokių dvejonių  –augins žemaūges desertines obelaites.

Pradėjęs šią veiklą ūkininkas žinių sėmėsi Lenkijos sodininkystės institute. Persikvalifikuoti sunku nebuvo, nes jau anksčiau buvo bandęs iš obuolių sėklyčių išsiauginti jaunų medelių. Kad nereikėtų pirkti sodinukų , V.Vieraitis pirmiausia įsiveisė medelyną. Užsidegęs pats, aistra užkrėtė ir šeimos narius ir visi kartu įveisė 12 ha žemaūgių obelų sodų.

Šiuo metu Valentinas sodą skirsto į tris dalis: 2 ha pasilieka sau, o 8 ha patiki sūnui. Dar 2 ha jau išrauti ir kol kas nenuspręsta, ar verta juos atsodinti. Ūkininkas pripažįsta, kad sodas taip greitai kaip bitynas grąžos nedavė. Teko keletą metų palaukti. Nors nauda didelė, rūpesčių netrūksta visą šiltąjį sezoną, nes Vieraičių šeimos sode daugiausia dera rudeninių bei žieminių veislių obelys. Surinkti bei parduoti derlių – Nijolės rūpestis. Likusių bičių priežiūra – taip pat.

Autorės nuotr.

Medelynas ir braškynas

Nemenkas pajamas ūkiui duoda ir medelynas. Iš pradžių Valentinas buvo nusprendęs, kad sodinukus daugins tik sau, jų neparduos. Tačiau pamatę sodinukus žmonės ėmė jų prašyti.

„Galiu didžiuotis, kad medelyną įveisiau labai mažai ką pirkdamas, be didelių investicijų. Daugiausia kainavo tinklas tvorai aptverti“, – skaičiavo ūkininkas.

Poskiepių V.Vieraitis užsiaugino pats, pradinės medžiagos gavo tai vienur, tai kitur. Užsidegęs  medelyno idėja jis iš anksto planavo, ko jame reikės, ir pradėjo tuo rūpintis. Pagelbėjęs prie miško retinimo darbų,  iš miškininkų gaudavo pagalių atramoms. Kai būdavo keičiamos telefono linijos, Valentinas įsigydavo pigios vielos. Pritaikydavo viską, ką kaime žmonės išmesdavo, ko patiems nebereikėdavo, kas atsidurdavo metalo lauže. Susirinkdavo išmestą armatūrą ir viską sunaudodavo.

Panašiai kaip medelynas, iš smalsumo atsirado ir pusės hektaro braškynas. Viešėdamas Olandijoje, Valentinas susipažino su šios šalies sodininkų braškių auginimo technologijomis ir susidomėjo šia sritimi. Nusižiūrėjęs nuo olandų grįžęs pats išvedžiojo laistymo sistemą, palaistančią 20 arų braškyno iš karto. Supratęs, kad jo ūkyje uogoms sąlygos tiks, V.Vieraitis pasinėrė į naują sritį. Nors braškynas kuklus, pakankamai laistant derlius būna labai geras. Uogų užtenka sau, ir parduoti.

Dvaro rūsiai

Prieš 8 metus Vieraičiai aukcione maždaug už 10 tūkst. eurų nusipirko apnykusį Šiaudiniškių dvarą ir visą nemenką jam priklausančią teritoriją. Šeima ilgą laiką gyveno nedideliame namelyje šalia dvaro ir kasdien matė, kaip jis nyksta, tad nutarė jį gelbėti ir panaudoti savo reikmėms. Labiausiai Vieraičius domino rūmų pastato rūsiai, kurie ypač tiko obuoliams laikyti. Nereikia jokių kitų šiuolaikiškų saugyklų. Obuoliai rūsiuose išsilaiko iki kitos vasaros.

200 metų senumo rūmuose sovietiniais metais veikė kultūros namai, buvo įkurta biblioteka ir kolūkio kontora. Senbuviai dar prisimena, kad tuo laikotarpiu buvo atliktas pastato kapitalinis remontas: pakeistos perdangos, suveržtos sijos. „Labai gerai, kad rūmai tada buvo sutvarkyti. Perėmiau juos neblogos būklės, nors išoriškai patrauklūs neatrodė. Tinkas nuo sienų jau buvo nutrupėjęs, kai kur ištrupėjusios ir plytos. Iš langų tebuvo likęs gal koks vienas“, – pasakojo šeimininkas.

Šimtamečius skliautuotus rūmų rūsius šeimininkai išvalė ir pritaikė obuoliams laikyti. Autorės nuotr.

Anot V.Vieraičio, dar ne taip seniai dvaras buvo laikomas saugomu kultūros paveldo objektu. Dabar jo statusas pasikeitęs – tėra vietinis kultūros paveldo objektas, kuriam taikomi ne itin aukšti reikalavimai. Svarbiausias jų – nekeisti išvaizdos. Todėl Vieraičiams dvarą prikelti naujam gyvenimui tapo kur kas paprasčiau – daug ką galėjo daryti savo rankomis, pagelbėjo broliai, kiti šeimynykščiai.

Šiuo metu yra iš dalies sutvarkyta jau didelė dalis pastato, o daugiausia – apie ketvirtadalis jo, kur ūkininkai įsirengė savo šeimos namus. Kitoje didelio statinio dalyje įrengta pobūvių salė. Visa tai kainavo keletą kartų brangiau, nei reikėjo atseikėti įsigyjant dvarą.

V. Vieraitis dvarą prikelia naujam gyvenimui. Autorės nuotr.

Šernų augintojas

Vis dėlto obelimis, bitėmis ir braškėmis Valentinas neapsiribojo. Kartą radęs skelbimą, kad tuometėje veterinarijos akademijoje rengiami kursai norintiems išmokti auginti laukinius gyvūnus – elnius bei šernus, kvietimui V.Vieraitis neatsispyrė. Per kelias kursų dienas rado nemažai bendraminčių ir nusprendė pats pabandyti auginti šernus. Parvažiavęs padarė aptvarus, šernams žiemoti įrengė tvartą, įregistravo naują veiklą. Jo valdose tam sąlygos tiko, nes yra tokių vietų, kurios prastos žemės ūkio naudmenoms. Tai likę įvairių pastatų pamatai, nenaudojamos siloso tranšėjos.

„Šia veikla nebeužsiimu, mat dabar reikalaujama šernus laikyti tik uždarytus. Būdavo, išmoksta jie pabėgti, tai paromis vaikaisi po laukus, ieškai po šiaudus. Apeini didžiules teritorijas, kol juos randi. Sykį 27 buvo išmovę į laukus. 5 negrįžo. Pradėjo masiškai veistis, tad ėmiau po truputį mažinti, kol galiausiai visiškai atsisakiau. Šernai – jaukūs gyvūnai.

Buvau prisipratinęs. Paglostai – atsigula. Kaip kiaulės nori, kad kasytum“, – pasakojo Valentinas.

Dabar buvusiame šernų aptvare V.Vieraitis laiko ožkas ir avis. Auginti šiuos gyvulius ūkininkui tai įdomu, ypač ožkas, mat jos lengvai pasiduoda dresūrai.

Autorės nuotr.

Patiko raguotieji

Apsigyvenęs dvare Valentinas ėmė rūpintis jo teritorijoje esančiais apleistais tvenkiniais. Pirmiausia juos išvalė, tada prileido karpių, amūrų. Žuvis šeimininkas irgi buvo prisijaukinęs: amūrai atplaukdavo ir jį pasitikdavo, net vandenyje iš jo rankos paimdavo maistą – dobiliukų. Tačiau kai kartą Valentino sūnus įmetė į tvenkinį meškerę, draugystė su amūrais baigėsi. Niekad daugiau jo nepasitiko.

Nors žuvų tvenkiniuose dar auga, V.Vieraitis sakė jomis jau atsidžiaugęs. „Išbandžiau – ir užtenka“, – teigė jis. Dabar tvenkiniuose plaukioja spalvoti karosai bei karpiai. Žuvys auginamos daugiau dėl grožio, kad jomis pasidžiaugti galėtų pas Vieraičius užsukę svečiai.

Perdegus žuvimis, Nijolės ir Valentino kieme atsirado keletas dekoratyvių paukščių – fazanų ir povų. Šeimininkas laisvėje augina ir nutrijas. Sako, kad skaičiuojant materialiai numylėtiniai ūkiui suteikia ne naudos, o žalos, bet jis į tai nekreipia dėmesio. Koks dvaras be gyvūnų?

V.Vieraičio teigimu, dabar ūkyje visko yra tiek daug, kad tik spėk suktis. Tačiau pelno šeimai neša tik sodinukai ir obuoliai. Net bičių, kurias daugiausia prižiūri žmona, jau nedaug beliko. „Anksčiau pajamų iš bičių užteko pragyvenimui. Savaitgaliais būdavau laisvas. Turėjome laivą, tad penktadieniais juo išplaukdavome į Vištyčio ežerą, o sekmadieniais grįždavome“, – gerus atostogų laikus prisiminė ūkininkas ir neslėpė, kad dabar sau to leisti negali – visas laikas ir didelė dalis gaunamų pajamų keliauja dvaro rūmų reikmėms, nes remonto pabaigos nematyti.

V. Vieraitis atviravo, kad užpuolus vienatvei pagydo į rankas paimtas ,uzikos instrumentas. Autorės nuotr.