Trys Vakarų Lietuvoje įsikūrusios merginos – šilališkė Renata Budrevičiūtė, Agnė Petrulytė iš Kretingos rajono ir Enrika Pačėsaitė iš Klaipėdos savo gyvenimo neįsivaizduoja be mielų švelniakailių būtybių – triušių.

Mamos dovana

R.Budrevičiūtės vaikystė prabėgo kaime. „Gyvenau su mamos tėvais, savo seneliais, gražiame vienkiemyje. Laikėme keletą karvių, kiaulių, pulkelį vištų, žąsų ir ančių. Sodybą saugojo pora šunelių, peles vaikė katinai. Tačiau triušių, kad ir kaip keista, tada neturėjome“, – pasakojo nuo mažens mylinti visus gyvūnėlius Renata. Dabar jos sodyboje – daugiau nei šimtas veislinių triušių, apie trisdešimt veislinių vištų ir keletas putpelių. Pirmuosius ilgaausius prieš penkerius metus jai padovanojo mama. Iš pradžių informacijos apie šiuos gyvūnus Renata ieškojo internete, vėliau įsigijo keletą knygų.

„Galima sakyti, kad mūsų triušyno pradininkė yra mano mama. Po šių dviejų ilgaausių atsirado dar du, vėliau dar trys, dar du. Taip apsigyveno nemažas pulkelis triušių“, – šypsojosi pašnekovė. Ilgainiui jai kilo noras turėti kuo įvairesnių veislių augintinių.

Šauni trijulė

Su Enrika Pačėsaite susipažino, kai ši atvyko į Renatos sodybą įsigyti japonų veislės triušiukų, o su Agne „suvedė“ triušių pašaras, kai Renata dirbo vienoje jais prekiaujančioje bendrovėje. „Per keletą metų teko išgyventi įvairių keblių situacijų, susijusių su triušiais, ieškoti tinkamų išeičių. Meilė gyvūnams bei noras padėti jiems pastūmėjo prie svajonės tapti veterinare. Šiandien jau esu trečio kurso veterinarijos studentė“, – prisipažino A.Petrulytė. Šiuo metu jos šeimos ūkelyje auga kelių mėsinių veislių triušiai, yra dekoratyvinių: Hermelinų, „marderių“, kurie atkeliavo net iš Vokietijos. Kitai merginų trijulės narės – E. Pačėsaitės – šeimai triušiai tarsi naminiai augintiniai. „Nesame suvalgę nė vieno. Laikėme triušius ir voljere, tačiau nebuvome visko apgalvoję – tai šeškas triušius išpjovė, tai lapė sugebėjo didžiausius ir mylimiausius išsinešti. Kol padarysime tinkamus voljerus, triušius auginame erdviuose narvuose lauke“, – pasakojo E.Pačėsaitė. Ji pridūrė, kad kiekvieną vasarą savo augintiniams leidžia pasiganyti ant žolės, lakstyti ir dūkti kiek tik norisi. Kai kurie triušiai turi privilegiją dienos metu po namų kiemą šokuoti visiškai laisvi.

Skirtingi skoniai

„Po vienos triušių parodos Klaipėdoje visos trys „sulipom“ į vieną kumštį, kurį stengiamės spausti vis tvirčiau. Kartu vykstame į parodas, įsimylime vis naujas triušių veisles. Gerai, kad turime skirtingus skonius, tad netenka dėl gyvūnų peštis“, – linksmai aiškino Renata.

Trijulė rengia savo laikomų augintinių parodas – nori supažindinti didelius ir mažus su skirtingomis triušių veislėmis. Pasak Renatos, ne visi gali nuvažiuoti į tolimesnes šalis vien tam, kad pažiūrėtų į mielus ilgaausius. „Mūsų rengiamos parodos yra labiau edukacinio ir pramoginio pobūdžio, – sakė pašnekovė. – Nepaprastai smagu matyti, kaip džiaugiasi vaikai ir jų tėveliai, paėmę ant rankų mažą triušiuką. Atrodo, kad tą minutę, kai glaudžia gyvūną, baigiasi visi rūpesčiai ir bėdos. Pasaulis nušvinta naujom spalvom. Tai malonus jausmas.“ Iš viso Renata, Agnė ir Enrika augina daugiau nei dvidešimties veislių triušių.

Save išlaiko

Pasak Renatos, didžiausia nauda iš švelniakailių ta, kad visa šeima maitinasi sveika, savo pačių užauginta mėsa. „Auginant tiek triušių, kiek jų turime mes, nesusikrausi turtų. Džiaugiamės, jei triušiukai patys save "išlaiko". Už kiekvieną parduotą ilgaausį pinigus dedam į atskirą voką. Vėliau juos naudojam kelionėms į parodas, perkam naujų veislių triušius, kombinuotus pašarus, grūdus, vitaminus“, – vardijo pašnekovė. Ji pabrėžė, kad ilgaausiams neužtenka vien žolės. Havanos veislės triušių porelę ji parsivežė iš parodos Lenkijoje, kur buvo demonstruojama apie tūkstantis triušių. Nuo tada kolekcininkei neslopsta noras papildyti savo ūkį vis naujomis šių gyvūnų veislėmis. Sodyboje ji augina ne tik mėsinius, bet ir dekoratyvinių veislių triušius. „Pamačius 1000 triušių, norisi pamatyti daugiau. Šiais metais lapkritį buvome Čekijoje. O ten ilgaausių buvo net trys tūkstančiai. Šį kartą parsivežėme dar aštuonių naujų veislių triušiukų, – pasakojo Renata. – Kiekviena paroda visada būna skirtinga. Tarkim, vienoje šalyje labai populiarūs Belgijos milžinai ir Prancūzijos avinai, kitoje paplitę įvairių spalvų reksai.“ Pasak Renatos, nuotraukos neatkartoja to grožio, kokį galima pamatyti gyvai.

Perspektyvi šaka

Šilališkės ūkyje – apie 50 triušių veislinė banda. Pavasarį tas skaičius išauga iki 150–100 triušiukų. „Triušius laikome uždaroje patalpoje. Erdviuose narvuose gyvena po vieną augintinį – patelės ir patinėliai atskirai. Narvus gaminamės patys. Jaunikliai su mamomis būna iki 2 mėnesių. Vėliau juos atskiriame.“ Paklausta, ar perspektyvi ūkio šaka triušių auginimas, Renata sakė, kad dabar toks metas, kai nežinai, kuri ūkio šaka naudinga, kuri ne. Dėl savęs, pasak jos, labai naudinga laikyti triušius. „Su penkiomis patelėmis ir vienu patinėliu galite už mėnesio turėti apie 35–40 triušiukų. Juos pasiauginę aprūpintumėt savo šeima sveika mėsa“, – tikino augintoja. Būtent todėl jos manymu Lietuvoje vis daugiau triušių augintojų.

Auginti nesunku

Pasak Renatos, triušius auginti nesunku. Ypatingos priežiūros jie nereikalauja, svarbiausia, kad narveliai būtų erdvūs ir gyvūnas galėtu laisvai išsitiesti, pasirąžyti, pasistiebti ar net pašokinėti. „Reikia žinoti, kaip triušius šerti. Neužtenka šieno ir vandens. Bet kokios žolės irgi negali parauti. Ne visi žino, kad kai kurie augalai pievoje gali būti nuodingi. Vyresnės kartos žmonių patarimai ne visada būna geri. Dabar ir triušiai nebėra tokie, kaip seniau. Viskas keičiasi, viskas tobulėja. Juk seniau triušį keldavo už ausų. O dabar aišku, kad taip daryti negalima“, – aiškino Renata. Pasak jos, dar ir dabar parodose tenka sudrausminti žmones, kurie savavališkai ima triušį už ausų ir kelia iš voljero.

Atsakingas požiūris

Nusprendusiems auginti triušius, ji pirmiausia patartų pasidomėti, paskaityti apie triušininkystę, nepulti pirkti pirmo pasitaikiusio ilgaausio. „Svarbu gerai apgalvoti, ar turėsit laiko ir lėšų, nes iš pradžių reikės arba pirkti, arba patiems gaminti narvus. Reikės girdyklų, šėryklų, pašaro. Nepamirškim, kad triušius du kartus per metus reikia skiepyti nuo virusų“, – priminė augintoja. Tad, pasak jos, tik viską gerai apgalvojus reikia išsirinkti kokią ar kokių veislių gyvūnus norisi auginti. Svarbu ir tai, kam – dėl mėsos ar dėl grožio, ar dėl to ir dėl to triušiai bus laikomi. Verta nuvažiuoti ir pas kelis triušininkus, kad galima būtų iš arti pamatyti triušininkystės „virtuvę“. Daug informacijos galima rasti ir internete. Tik tuomet, kai aiški teorinė triušių auginimo dalis, galima imtis praktikos – išsirinkti porelę išsvajotos veislės triušių. Renata pataria pradedantiems augintojams nuo kokių dviejų, daugiausia trijų veislių.