Taip juo­kau­ja itin re­tos veis­lės Ro­ma­ni­jos van­dens šu­nį au­gi­nan­tis aly­tiš­kis Lau­ry­nas Mit­ru­le­vi­čius. Va­sa­rio 16 die­ną pa­gal ry­tie­čių ka­len­do­rių pra­si­dės Gel­to­no­jo šuns me­tai, ku­rie sėk­mę, vi­sų pir­ma, ža­da šu­nis au­gi­nan­tiems žmo­nėms. Ne­bū­ti­na į to­kius pa­ža­dus žiū­rė­ti la­bai rim­tai, ta­čiau Lau­ry­no at­ve­ju sėk­mė reikš­tų ir tai, kad pa­au­gęs jo ke­tur­ko­jis krės ma­žiau iš­dai­gų na­mie ir raus ne to­kias gi­lias duo­bes ve­jo­je. Jas už­ka­sant šei­mi­nin­kui ten­ka pa­si­dar­buo­ti, bet bar­ti šuns ne­iš­ei­na, nes to­kia šio ke­tur­ko­jo pri­gim­tis. Pa­sau­ly­je Ro­ma­ni­jos van­dens šu­nys nau­do­ja­mi bran­giau­sio de­li­ka­te­so – triu­fe­lių – pa­ieš­kai.

Aly­tu­je – tik du to­kie šu­nys

Nors Ro­ma­ni­jos van­dens šu­nų veis­lė ga­na re­ta, ta­čiau jos is­to­ri­ja tur­tin­ga. Tai yra pir­ma­sis van­dens šuo, vi­sų ki­tų van­dens šu­nų pra­di­nin­kas. La­got­to ga­li­ma va­din­ti pu­de­lių, Por­tu­ga­li­jos van­dens šu­nų ir auk­sas­pal­vių ret­ri­ve­rių pro­tė­viu.

Ro­ma­ni­jos van­dens šuo – tai ir da­le­lė Ita­li­jos is­to­ri­jos. Yra iš­li­kęs XV am­žiaus pa­veiks­las, ku­ria­me pa­vaiz­duo­tas Ro­ma­ni­jos van­dens šuo. Šios veis­lės ke­tur­ko­jai pa­dė­da­vo me­džio­to­jams pel­ky­nuo­se – nu­plauk­da­vo ir at­neš­da­vo an­tis sa­vo šei­mi­nin­kui.

Vė­liau, kai vi­si pel­ky­nai ap­link Ro­mą bu­vo nu­sau­sin­ti, šie šu­nys bu­vo vei­sia­mi kaip triu­fe­lių ieš­ko­to­jai, o jų me­džiok­lės ins­tink­tai nu­slo­po.

1995-ai­siais Tarp­tau­ti­nė ki­no­lo­gų fe­de­ra­ci­ja (FCI) Ro­ma­ni­jos van­dens šu­nų veis­lei su­tei­kė 10 me­tų ban­do­mą­jį lai­ko­tar­pį, o 2005 me­tais ga­lu­ti­nai pri­pa­ži­no. Pir­ma­sis toks šuo Lie­tu­vo­je už­re­gist­ruo­tas 2009-ai­siais.

Aly­tu­je šiuo me­tu au­gi­na­mi du Ro­ma­ni­jos van­dens šu­nys. Jie iš­veis­ti ne­to­lie­se Pu­nios įsi­kū­ru­sia­me veis­ly­ne „Oke­a­nas“.

Šuns veis­lę rin­ko­si gal­vo­da­mas apie svei­ka­tą

L.Mit­ru­le­vi­čius apie Ro­ma­ni­jos van­dens šu­nis per­skai­tė in­ter­ne­te, o jo dė­me­sį ši veis­lė at­krei­pė dėl to, kad ieš­ko­jo ne­si­še­rian­čios ir aler­gi­jos ne­ke­lian­čios veis­lės. Jis pats yra aler­giš­kas gy­vū­no kai­liui.

Ant­ras rei­ka­la­vi­mas bu­vo toks, kad dai­rė­si vi­du­ti­nio dy­džio šuns, ku­ris bū­tų ak­ty­vus, nes pats va­ži­nė­ja dvi­ra­čiu ir daug vaikš­to pės­čio­mis. Su­ži­no­jęs, kad „Oke­a­ne“ at­si­ra­do pir­mo­ji va­da, iš­si­rin­ko šu­niu­ką, ku­ris do­ku­men­tuo­se at­si­ne­šė L rai­dę ir Lu­i var­dą.

Tie­są sa­kant, pa­dy­kę šie ke­tur­ko­jai at­ro­do net žiū­rint į juos nuo­trau­ko­se, o re­a­ly­bė­je, kaip pa­sa­ko­ja Lau­ry­nas, jo au­gin­ti­nis jau ga­vo „de­šimt an­trų šan­sų“.

La­bai drau­giš­kas su žmo­nė­mis ir ki­tais gy­vū­nais, leng­vai so­cia­li­zuo­ja­mas Ro­ma­ni­jos van­dens šuo vi­siš­kai ne­pa­ke­lia vie­nat­vės. Jam bū­ti­ni ak­ty­vūs žai­di­mai lau­ke ir žmo­gaus drau­gi­ja, nes liū­dė­da­mas ke­tur­ko­jis ran­da sa­vo už­si­ė­mi­mų – pa­vyz­džiui, grau­žia ne tik bal­dus, bet ir sie­nas...

Kol Lu­i bu­vo ma­žas, o jo šei­mi­nin­kas tuo me­tu pra­leis­da­vo dau­giau lai­ko fo­to­stu­di­jo­je, jis ke­tur­ko­jį pa­si­im­da­vo kar­tu su sa­vi­mi. Šiuo me­tu to­kios ga­li­my­bės ne­tu­ri, tai­gi per pie­tų per­trau­ką Lau­ry­nas sku­ba na­mo – iš­leis­ti šu­nį pa­bė­gio­ti.

Jo drau­gi­jos Lu­i pra­šo net ir il­giau va­ka­rais pa­si­vaikš­čio­jęs, kai šei­mi­nin­kas pri­sė­da pa­dir­bė­ti prie kom­piu­te­rio, re­da­guo­ja nuo­trau­kas. Įpras­tas vaiz­das – at­ne­ša­mi žais­lai ir „kal­bi­nan­tis“ lo­ji­mas, kad su juo pa­ga­liau at­ei­tų pa­žais­ti. Tur­būt ne vel­tui Ro­ma­ni­jos van­dens šu­nys yra api­bū­di­na­mi ne tik kaip dar­bi­niai šu­nys, bet ir ge­ri kom­pan­jo­nai, net­gi nau­do­ja­mi už­si­ė­mi­muo­se su au­tis­tais.

Kasa duobes

Ren­kan­tis bū­si­mo au­gin­ti­nio veis­lę, la­bai svar­bu kuo dau­giau apie ją su­ži­no­ti. Apie Ro­ma­ni­jos van­dens šu­nis ra­šo­ma, kad jie tu­ri la­bai ge­rą uos­lę ir mėgs­ta kas­ti duo­bes. Tai ga­li pa­da­ry­ti la­bai grei­tai, to­dėl juos įsi­gy­jan­tiems so­di­nin­kams prie veis­lės ap­ra­šy­mo rau­do­nai ži­ba per­spė­ji­mas: sau­go­ki­te sa­vo gė­lių va­zo­nus!

Lau­ry­nas pa­tvir­ti­na: vis­kas taip. Tie­sa, va­zo­ni­nių gė­lių jis ne­au­gi­na, to­dėl au­gin­ti­nis ka­sa ve­ją. Duo­bės yra la­bai ne­di­de­lės, bet už­tat gi­lios. Jas Lau­ry­nui ten­ka kan­triai už­kas­ti.

Kai nė­ra triu­fe­lių, ge­rai ir su­muš­ti­niai

Ro­ma­ni­jos van­dens šuo yra vie­nin­te­lis pa­sau­ly­je gry­na­veis­lis šuo, pri­pa­žin­tas kaip triu­fe­lių ieš­ko­to­jas. Šie ypač re­ti gry­bai au­ga po že­me, čia ir pra­ver­čia ka­si­mo įgū­džiai.

Rim­ti triu­fe­lių ieš­ko­to­jai sa­vo au­gin­ti­nius už­re­gist­ruo­ja į spe­cia­lų šu­nų uni­ver­si­te­tą, ku­ris gy­vuo­ja Ita­li­jo­je nuo 1880 me­tų. Triu­fe­lių ieš­ko­ji­mo me­no moks­lai ga­li truk­ti iki ket­ve­rių me­tų. Šu­nys, ku­rie bai­gia šiuos ap­mo­ky­mus bei tu­ri pa­kan­ka­mai pa­tir­ties, yra ne­pa­pras­tai ver­tin­gi. Sa­ko­ma, kad ge­rai ge­ban­tis ieš­ko­ti triu­fe­lių šuo ver­tas tiek pat, kiek ir jo svo­ris, pa­ver­tus į auk­są.

Ro­ma­ni­jos van­dens šuo Lu­i, ku­rį au­gi­na Lau­ry­nas, yra ki­lęs iš Len­ki­jos, dar­bi­nės šių šu­nų li­ni­jos, tai­gi te­oriš­kai jis ga­lė­tų ieš­ko­ti triu­fe­lių. Tie­sa, šu­nų klu­bo „Ca­nis“, ku­riam pri­klau­so Lau­ry­nas ir Lu­i, dre­sa­vi­mo mo­kyk­lo­je to ne­mo­ko­ma. Kaip pa­juo­kau­ja pa­šne­ko­vas, kol kas pa­na­šiau, kad Dzū­ki­jo­je Lu­ji ras­tų ne­bent ba­ra­vy­kų.

Ne­si­skun­džia Lu­i ir uos­le. Štai prieš sa­vai­tę vy­ku­sio žy­gio per Kir­mi­jos upe­lį ir tris pi­lia­kal­nius me­tu jis žai­biš­kai nu­sta­tė, ku­rio bud­ru­mą pra­ra­du­sio žy­gei­vio kup­ri­nė­je yra pra­vi­ra dė­žu­tė su­muš­ti­nių, ir juos su­do­ro­jo.

Saulė PINKEVIČIENĖ