Rudenį pasodintų vaismedžių šaknys pradeda augti tada, kai dirvos temperatūra pasiekia +5° C, – taip augalas pavasarį nepraranda brangaus vegetacijos laiko.

Perkame rudenį

Pasak patyrusio augintojo Algirdo Amšiejaus, rudenį sodinamos obelaitės, šalčiui atsparių veislių kriaušaitės, serbentai, agrastai, avietės. Kaulavaisius (vyšnias, slyvas, trešnes ir lepesnes kriaušes), kad nenukentėtų žiemą, geriau sodinti pavasarį. Jei nusipirkote sodmenų rudenį, medelius, kuriuos sodinsite pavasarį, prikaskite dirvoje ir apdenkite eglišakėmis – jos sulaiko sniegą ir apsaugo nuo šalčių. Kamienus, be abejo, reikia apsaugoti nuo zuikių. Prie šaknų į vamzdelį padėkite nuodų graužikams, mat pelės irgi ieško šiltesnės vietos, tad gali apgraužti šaknis ir kamienus.

Vazonuose (konteineriuose) užaugintus medelius galima sodinti visą šiltąjį sezoną, o iškastus iš dirvos – rudenį, kai sustoja vegetacija, arba ankstyvą pavasarį, kai lapai dar nepradėję skleistis. Jautresnius šalčiui sodo augalus (persikus, abrikosus, trešnes, vyšnias bei slyvas) sodinant rudenį, patartina gerai pamulčiuoti šaknų plotą.

Sodinimas

Pavasarį medelius reikia pasodinti iki vegetacijos pradžios. Medeliai, pasodinti su išsprogusiais pumpurais, prasčiau prigyja ir labiau nukenčia nuo nepalankių gamtos veiksnių. Taigi sodinant pavasarį svarbiausia – nepavėluoti.

Jokios naudos iš sodo nebus, jei augalai bus pasodinti į neparuoštą ir įmirkusią dirvą. Būtina prieš sodinant išnaikinti daugiametes piktžoles, gerai įdirbti žemę. Jei sodinate į prasčiau paruoštą dirvą, reikia iškasti didesnes duobes – 80–100 cm skersmens ir apie 50 cm gylio, į žemę įmaišyti komposto ir mineralinių trąšų. Jokiu būdu negalima dėti šviežio mėšlo, nes medeliui dėl to gresia žūtis. Prieš sodinimą šaknys pamirkomos molio ir galvijų mėšlo tyrėje, paskleidžiamos duobėje tolygiai į visas puses. Aplūžusias ar per ilgas šaknis reikia apkarpyti, kad tilptų į duobę. Medelis statomas ant supilto kauburėlio, užpilama žemių, jos apminamos, kad geriau priglustų prie šaknų. Baigus sodinti būtina palieti, nes vanduo pagerina šaknų sąlytį su dirva, išstumia dirvoje esantį orą. Vaismedžiai ir vaiskrūmiai turi būti sodinami tinkamu atstumu. Tarpai tarp eilių turėtų būti apie 1,5 karto didesni negu vaismedžių aukštis, todėl augios obelys, kriaušės ir trešnės eilėse sodinamos kas 4–5 m, vidutinio augumo obelys – kas 3–4 m, žemaūgės – kas 1–2 m. Tarp vyšnių ir slyvų reikia palikti 2–3 m tarpus. Serbentai ir agrastai sodinami kas 1–1,5 m, avietės – kas 0,5 m.

Dažniausia sodininkų mėgėjų klaida – per tankiai susodinti augalai. Obelų ir kriaušių sodinukai su sėkliniais poskiepiais sodinami tokiame gylyje, kaip augo medelyne, – iki šaknų kaklelio. Slyvas, skiepytas į kaukazines slyvaites, vyšnias ir trešnes, skiepytas į kvapiąsias vyšnias, reikia sodinti giliau negu skiepijimo vieta, kad leistų mažiau poskiepio atžalų. Vaismedžiai su vegetatyviniais poskiepiais sodinami taip, kad skiepijimo vieta liktų virš žemės. Verta įsidėmėti – kuo ilgesnė poskiepio dalis paliekama virš žemės, tuo žemesni auga medeliai. Serbentų ir agrastų šaknies kaklelis turi būti 6–8 cm po žeme, tada susiformuoja vešlesni krūmeliai. Aviečių šaknies kaklelis turi būti ties žemės paviršiumi.

Turint galimybę rekomenduojama duobę sodinamiems medeliams iškasti iš anksto, tarkim, rugpjūtį, jeigu sodinama rudenį, arba prieš šalčius, jeigu sodinama pavasarį. Ši priemonė pagerina dirvos struktūrą. Kuolus medeliui reikia įstatyti į duobę prieš sodinant, kad vėliau kalant nebūtų sužalotos šaknys. Rišama specialiais diržais arba linine virve, susukant ja aštuoniuke prie 2 kuolų.

Genėjimas ir priežiūra

Pasodintus vaismedžius reikia genėti. Jei sodinukai be vainikėlių, nukirpkite viršūnę virš pumpuro 80–90 cm aukštyje nuo žemės. Jei medelių vainikėlis yra per arti žemės, šakeles pašalinkite, o viršūnę nukirpkite. Sodinukų, kurių šakelės yra 60–70 cm aukštyje, genėti nereikia. Agrastų ir serbentų ūgliai patrumpinami paliekant virš žemės 2–3 pumpurus. Pasirenkant veisles reikia atkreipti dėmesį ne tik į vaisių skonį, bet ir į augalų atsparumą ligoms, ištvermingumą žiemą. Rinkdamiesi obelų veisles atminkite, kad vasarinių veislių reikia mažiausia, rudeninių – kiek daugiau, o daugiausia – žieminių. Kitų sodo augalų veisles taip pat verta rinktis skirtingo sunokimo laiko, kad kuo ilgiau turėtumėte šviežių vaisių ir uogų.

Vaismedžius ir vaiskrūmius pavasarį, kovo pabaigoje, reikėtų nupurkšti preparatais nuo ligų ir kenkėjų. Tinkamas laikas, kai vidutinė kelių parų iš eilės temperatūra siekia 5–10 laipsnių šilumos. Pirmą kartą nupurkšti nuo augalų ligų reikėtų anksti pavasarį (kai temperatūra – 5–10 laipsnių šilumos), antrą kartą – prieš pat pumpurų sprogimą.

Vaismedžius būtina apsaugoti nuo ankstyvos žiemos – pavasario saulės kaitros (gali įtrūkti žievė) jų kamienus padengiant specialia balinimo priemone, taip pat nepamirštant kamienus ir apatines augalo šaknis apsaugoti nuo kiškių.