Restauruota sodyba legendiniame Dargužių kaime (Varėnos r.), priklausanti vilniečiams Sakalauskams, tuo metu, kai jie atsikraustė, atrodė neįžengiama. Kieme ganėsi karvės, išsiteko net trys suknežę pastatai, visur žėlė nepjauta žolė, mėtėsi rakandai. Vytautė ir Gediminas su jaunesniąja dukrele krepšyje ir jau šiek tiek ūgtelėjusia vyresniąja dairėsi, kaip ir kur įsikurs, nuo ko pradės.

Kodėl būtent Dargužiai? Gal todėl, kad čia gyveno Vytautės tėvai?

Vytautė: Iš dalies, taip. Mano močiutė, tėčio mama, kilusi iš šio kaimo. Gyveno troboj, kuri centre, šalia kryžiaus. Esu Mikalauskaitė, Dargužiuose daug mano giminių. Tėtis, net išvykęs gyventi į Vilnių, dažnai čia viešėdavo, kartais su manimi. Gal prieš keliolika metų čia apžiūrinėjom sodybas, patiko šitas namas, jį lyg ir pardavinėjo, lyg ir ne... Tėtis norėjo, kad įsikurtume Dargužiuose, ir likimas lėmė, – jis mirė spalį, o gegužę įsigijom sodybą. Net sena komoda, kurią tėtis buvo atsivežęs iš kaimo į miestą, grįžo atgal į kaimą, į mūsų trobą...

Gediminas: Ieškojome sodybos netoli Vilniaus, 50 km spinduliu. Bet šio namo kaina atrodė gerokai „užriesta“, matyt, pirkta perparduoti. Laukėm gal dvejus metus, ir kainą po truputį nuleidinėjo. Jau buvome nusižiūrėję kitą sodybą, bet... Visąlaik važiuosim pro šalį ir gailėsimės šios vietos. Nelabai buvo aišku, į ką brendam, atrodė, apsitvarkysim ir užteks, bet pajudinus vieną kampą išlenda kito kampo bėdos. Ką gi, daug investavome. Jau vien kultūros paveldo restauravimo projektas kainavo... Tiesa, šis statusas jau pasikeitęs... Iš esmės nedaug ką pakeitėm, – mums buvo svarbiausia atsiverti langą antrame aukšte. Taip po truputį susilipdėm savo vietą, iš kurios niekur nesinori išvažiuoti.

Ir visa tai savomis rankomis?

Gediminas: Stogas buvo kiauras, vanduo tekėjo, – pradėjom nuo jo. Elektrą irgi patys tvarkėm nieko neišmanydami, aliejinius dažus grandėm, lubų sijas valėm – tikrai daug rankų darbo... Vaikai maži, jie likdavo su močiute. Prakrapštėme bent jau tiek, kad galėtume apsigyventi su vaikais, – vanduo, tualetas, išbetonuotos grindys, laikini baldai... O terasą taip, tikrai, esu susapnavęs... Kai ieškojom sodybos, Vytautės tėtis pjovė savo mišką šalia Kruonio, ant Nemuno kranto, ir klausė: gal planuojate statyti namą? Rodykit projektą, išpjausiu ir jums rąstų! O aš pasvarsčiau, kad rąstinį su kitų pagalba gal ir pasistatyčiau, mat tokį savo tėčiui sode padėjau suręsti. Ir uošvis, čia turėdamas giminių, surado, kur laikyti rąstus, tad mediena tarsi mūsų laukė, buvo saugojama iki kol nusipirksim sodybą. Vienas lentas pritaikėm namui, o kitas, storas ir tvirtas, skyrėm terasai. Jau kitą dieną po sapno, kuriame regėjau išbaigtą terasą, anksti kėlęs pradėjau statyti – didelę, plačią, net „subujojusią“ tują apglėbiau, išpjaudamas skyles grindyse ir lubose...

Kas yra sunkiausia pradedant, kuriantis naujoje vietoje?

Gediminas: Svarbu nebijoti daryti, nes žinai, kad vis viena pavyks. Ne, brėžinių nereikėjo – su žmona pasvarstom, aš pamatau vizualiai, paaiškinu jai, kaip tai atrodys, ir pirmyn.

Vytautė: Kai vieną ar kitą vietą sutvarkėm iki tokio lygio, kad čia gera būti, pristabdėm darbus, – vyras po truputį vis dar kažką restauruoja, o aš puoliau į gėlynus. Tai mėgstamiausia mano sritis. Kai ką turiu ištaisyti, kas jau buvo daryta. Imuosi vieno kampelio per metus. Šių metų projektas – rožynas tarp akmenų, kurį ką tik užbaigiau. Sekančio kampo imsiuosi vėliau, nes kai užsigriebi iš karto daug, o visko labai norisi – nespėji. Prisiperki begalę augalų, prisisodini, ir jei neapmąsčiusi sudėlioji, nesidžiaugi...

Gediminas: Gyvendamas prisijaukini vietą ir žinai, kas ir kaip turi būti. Senovinė spinta išbuvo nejudinta dešimt metų, tik šį pavasarį ją atnaujinau. Daug ką restauravome. Ir planų dar daug, bet neskubam. Ateis eilė.

Vytautė: Kartais dar kaip skubi! Terasą susapnavęs jau kitą dieną ėmei statyti, o aš maniau – kosmosas! Būna taip – vienam viskas aišku, kitam vieni klaustukai. Tuomet atsisakome idėjos ir mąstome iš naujo.

Ar seneliai čia gyvendami užsiėmė žemės ūkiu?

Vytautė: Močiutė jau neužsiėmė žemės ūkiu, ji iš čia išsikėlė į Vilnių. Tą patį padarė ir tėvai. Esu trečios kartos vilnietė, iš abiejų pusių. Aš žemės ūkio darbų nedirbusi, bet man tai artima. Juk galima parduotuvėje nusipirkti prieskonių, įprastų daržovių, bet ne, aš turiu visa tai užsiauginti!

Gediminas: O aš visas vasaras leidau kaime, prie Daugų. Ir šieną vežiau, ir karves melžiau, trise su gretimų sodybų vaikais lakstydavom po miškus. Pareidavom pietauti stebėdami saulės šešėlį. Vėliau mano tėtis, mėgdavęs dirbti su medžiu, šalia Vilniaus įsigijo sodą ir ėmė statyti rąstinį namą. Buvau jo pagalbininkas: vinis tiesindavau, lentas kaldavau, rąstus tašydavau... Padėjo stebėjimo, kaip ir ką dirba tėtis, pamokos. Antra, pats išmąsčiau, kaip restauruoti sodybą ir patogiai joje įsikurti.

Ar jūsų šeima sėsliai, ilgam čia nutūpė?

Gediminas: Rudenį vaikams į mokyklą, grįšime į miestą. Kol nebuvo karantino, savaitgaliai ir atostogos – čia, bet kai paskelbė karantiną, mes iš čia nė nejudėjome. O dabar grįšim dėl mokyklos.

Vytautė: Emilija lankys šeštą, o Ieva trečią klasę. Artimiausia mokykla Valkininkuose. Čia likdami apribotume mergaičių galimybes. Nors... mes abu dirbame nuotoliniu būdu. Aš esu tarptautinės kompanijos pirkimų vadovė, ir man kolegos pavydi „biuro“, už pečių matydami žalią veją, tvenkinį su stypčiojančiais garniais... Vyras – nuotolinio mokymo ekspertas, mokytojas, ką tik pakeitęs šį statusą į valstybės pareigūno. Kažin ar galėsime ir toliau taip dirbti...

O koks yra jūsų laisvalaikis kaime, po darbų?

Vytautė: Sodybą tvarkyti man nėra darbas. Taip mąstau: jei pjauti žolę sodyboje yra darbas, tu kankinsiesi visą gyvenimą, tad geriau jos neturėti. Vasarą laiko užtektinai viskam. Man artimas menas, turiu sukaupusi daug knygų šia tema. Visą biblioteką persikėlėme čia iš miesto. Žinoma, jei sąlygos leistų, keliautume, iki karantino išvykdavome vieną ar du kartus per metus. Pakombinuodavome keliones – tai Tailandas, tai ekspedicija į urvus (Gediminas – speleologas, jis gana rimtai tyrinėjo giliausius pasaulio urvus). Turime daug pomėgių, negulinėjame pliažuose. Labai graži kaimynystė kaime, – savaitgaliais aš gaminu pietus dar dviem ar daugiau vaikų, nes dukros neretai su kompanija pargrįžta. Ir pati esu rami, jei mano vaikas kažkur svečiuojasi – kaimynai pavalgydins. Neseniai iš tolo šūktelėjo: „Mama, mes važiuojam su arkliuku į Pirčiupius!“ Kaimynas, vaikus į „bričkelę“ susisodinęs, birbina kaimo keliukais į Pirčiupį ledų pirkti...

Ar linksmai šventėte Jonines Dargužiuose?

Gediminas: Dargužių svarbiausia vasaros šventė – Sekminės, ne Joninės, tik šįsyk nukeltos. Mat šiais metais kaimas švęs 455-ąjį gimtadienį. Penktus metus iš eilės organizuojamas renginys turėtų įvykti rugpjūčio 7 d. Tai graži šventė – prisirenka daug žmonių, visur atviri kiemeliai, kviečiantys užeiti, pabendrauti... Kas medumi, kas blynais pavaišina. O kasdienybėje, ypač pavasarį, netrūksta talkų, čia veikiančio Amatų centro suorganizuotų. Šiais metais gal tris vietas kaime sutvarkėm, o ir šiaip, jei kuriam kiemui reikia pagalbos, visi sueina...

Labai neįprastas jūsų pomėgis – urvai, ar nejaučiate ankštumos baimės?

Gediminas: Sykį Vytautė, kaip ir aš, mėgstanti,kalnus, pakvietė mane palaipioti ant alpinistų sienelės. Man patiko, anksčiau nemažai sportavau. Žmonos draugai dar praktikavo urvus, priklausė speleoklubui. Užsidegiau ir aš. Kol nebuvo sodybos, mudu su žmona daug keliavome bei landžiojome po urvus. Esu nusileidęs ir į vieną iš giliausių pasaulio urvų Abhazijoje, istoriniame Gruzijos regione. Mūsų dukrai tebuvo devyni mėnesiai, ir ji kaip tik tuo metu pradėjo vaikščioti, – kelionėje išgirdau džiaugsmingą žmonos skambutį... Ar nebijau? Ne, kai eini mažais žingsneliais ir turi gerus mokytojus, nebaisu. Ankštumas, žinoma, veikia, bet urvai ne vien vertikalūs, yra ir horizontalių. Įdomu – eini ieškodamas po žeme senos upės vagos arba paslaptingo įėjimo… Urvai – vis dar mažiausiai ištyrinėta sritis. Beje, mūsų povestuvinė kelionė taip pat buvo urvuose. 2007 m. savaitę praleidome Ispanijos kalnuose ir urvuose, su virvėmis, maišais, palapine. Tiesa, tai tėra vienas iš laisvalaikio pomėgių, dar užsiimu karate, lakstau motociklu.

Gal visa tai judu ir vienija?

Vytautė: Mes ir panašūs, ir skirtingi. Jis gali staiga – op, rytoj važiuojam! Aš negaliu. Reikia vaikus surikiuoti, gyvūnus išskirstyti, namus, ūkį atitinkamai sutvarkius palikti. Esu ne sykį buvusi urvuose, bet savęs speleologe nevadinu, tik speleologo žmona. Neturiu ankštumosbaimės, bet aukščio bijau. Mėgstu keliauti, bet man labiausiai patinka žemė, augalai. Prisisiunčiu sėklų iš viso pasaulio, sodinu. Taip pat stebiu paukščių gyvenimą, jų čia tiek daug. Mes netgi turime „savo“ gandrus. Kai atsikraustėm, jie perėjo ant mūsų ąžuolo viršūnės. Tvenkinyje turėjome žuvies, juos neretai pamaitindavom. Gandrai tapo nebaikštūs, draugiški. Išsiaugindavo vaikų, išskrisdavo, sugrįždavo, iš tolo pažindavom savo gandrą. Tik vienais metais gandras grįžo vienas, be „gaspadinės“, matyt, jai kažkas nutiko. „Susikukavo“ su nauja, kuri kategoriškai atsisakė gyventi šiame lizde, ir abu išsikraustė į tuščią lizdą kaimo centre. Mūsiškis gandras vis dar užsuka paprašyti žuvies... O šių metų birželį čia įsikūrė nauja gandrų pora, patyrusi netektį – nukrito jų lizdas su kiaušiniais. Jie naujai susitvarkė lizdą virš mūsų ąžuolo, ir kitais metais čia vėl kalens maži gandriukai...