LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Išskirtinės išvaizdos Lukšių miestelio (Šakių r.) seniūnas Vidas Cikana puikiai žinomas visoje šalyje. Jis atpažįstamas ne tiek dėl savo politinių žygdarbių, kiek dėl kūrybos. V.Cikanos darytų medinių ar akmeninių skulptūrų galima surasti kone kiekviename Lietuvos kampelyje.
Buria menininkus
Maždaug nuo 13 metų drožinėti iš medžio pradėjęs, o vėliau ir skaldyti akmenį ėmęs V.Cikana šiandien sunkiai suskaičiuoja savo kūrinius. Per gyvenimą jis yra sukūręs daugiau nei 170 didelių akmens darbų bei apie 130 medinių kryžių, koplytstulpių ir skulptūrų. O kur dar smulkesni kūrinėliai, išdalyti draugams, pažįstamiems, artimiesiems ar tiesiog praeiviams? Lukšių seniūno darbų galima surasti ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Menininkų pasaulyje V.Cikana – itin gerbiamas ir vertinamas. Jis pats organizuoja savo ir kitų menininkų darbų parodas, buria meno atstovus į įvairius plenerus, kūrybines dirbtuves. Pavyzdžiui, jo iniciatyva jau daugelį metų Lukšiuose esančiame Zyplių dvare rengiamas pleneras „Zyplių žiogai“. Tuomet į Šakių rajoną suguža bent keliasdešimt tautodailininkų iš visos šalies, kurie stovyklauja, kuria įvairius dirbinius.
„Menininko gyslelę greičiausiai paveldėjau iš tėčio. Pamenu, kaip jis žiemomis iš sniego darydavo įvairių gyvūnų skulptūras. Jis taip pat gražiai piešė. Mano senelis buvo kalvis. Šio amato nevengė ir tėtis, tad ir man teko su kalvyste susidurti. Kai grįžau iš kariuomenės, ėmiau atidžiau domėtis skulptūromis. Ėjau pas dailininkus į dirbtuves ir po truputį iš jų mokiausi. Įstojau į Kauno dailės mokyklą, tapau liaudies meno draugijos nariu, surengiau pirmąją savo darbų parodą. Dar dirbdamas inžinieriumi-geodezininku sukau galvą, kaip tapti menininku. 1979 m. įstojęs į Liaudies meno draugiją gavau pasiūlymą vykti į plenerą Plungėje. Ten patekau tarp garsiausių to meto menininkų. Pabuvęs su jais vis labiau norėjau ir pats tašyti skulptūras bei koplytstulpius“, – prisiminė V.Cikana.
1981 m. jis persikraustė į Šakių rajoną, kuriame ėmė ieškoti bendraminčių. V.Cikana netruko suburti grupelę žmonių, su kuriais rengė parodas, organizavo plenerus. Nuo pat pradžių dar tik būsimam Lukšių seniūnui sekėsi gerai, jo darbai buvo mėgstami. Jam net pavykdavo išvažiuoti į užsienį, ten kurti. Per ilgus metus užsimezgė graži draugystė su Vengrijos menininkais.
Jei ne V.Cikana, greičiausiai Lukšiai šiandien neturėtų akį traukiančio ir gausiai turistų lankomo Zyplių dvaro.
Pavogė bulves
V.Cikana augo ir ilgai gyveno ūkiškoje aplinkoje. Jo tėtis prižiūrėdavo arklius, o mama buvo šeimininkė. Vaikystėje jam teko dirbti pačius įvairiausius darbus – nuo maisto ruošos iki durpių gamybos.
„Mumis, vaikais, suaugusieji labai pasitikėdavo ir nebijodavo duoti bet kokių užduočių. Pavyzdžiui, kolūkiuose tada jau buvo atsiradę pirmieji traktoriai, o juos išbandyti ir dirbti laukus galėdavo ne tik suaugusieji, bet ir mes, mažieji kaimo gyventojai“, – prisiminė pašnekovas.
Jis pasakojo, kad dar būdamas 15 metų, su tėčiu laimėjo rajono artojų rudens varžybas, o dovanų gavo paskyrimą įsigyti „žiguliuką“.
„Su tuo mano ūkininkavimas tikriausiai ir baigėsi. Dar 1981 m. persikraustęs į Lukšius gavau 10 arų žemės plotą, kuriame pasisodinau bulves. Jas nukasęs neturėjau kaip jų iš karto parsigabenti namo, todėl jas supiltas į maišus per naktį palikau laukuose. Kitą rytą bulvių jau neradau. Net maži bulviukai buvo iškratyti ant dirvos, o maišai – pavogti. Įdomu tai, kad aplink buvo ir kitų žmonių per naktį paliktos nukastos bulvės, tačiau ilgapirščiai pasiglemžė tik mano turtą. Tuomet turbūt ir supratau, kad ūkininkavimas man nėra skirtas. Aš geriau išdrošiu kokį nors rūpintojėlį, o bulvių ar kitų žemės ūkio produktų įsigysiu pas tuos, kas juos augina. Juk reikia leisti uždirbti ir kitiems“, – šypsojosi V.Cikana.
Nusiženginėjo įstatymams
Vos persikraustęs į Šakių rajoną V.Cikana kartu su menininkais daug keliavo po visą šalį, nuolat susitikdavo su to meto politiniais veikėjais. Jų idėjas vyras parnešdavo į savo kraštą. Dar iki Lietuvos nepriklausomybės Lukšiuose buvo labai daug aktyvių žmonių. Kartu su jais Vidas įkūrė iniciatyvinę Sąjūdžio grupę. Atkūrus nepriklausomybę, 1990 m. balandžio 19 d. jis tapo Lukšių viršaičiu. Taip prasidėjo jo politinis kelias. Vėliau jis trumpai buvo Šakių rajono meru, o nuo 2000-ųjų iki pat dabar dirba Lukšių seniūnu.
Šiandien vargu ar būtų galima surasti nors vieną Lukšių gyventoją, kuris geru žodžiu neminėtų V.Cikanos. Vietiniai net ir dabar nevengia į jį kreiptis pagalbos bet kokiais klausimais – net jei jiems sugenda namo spyna ar automobilis.
„Man tėvai visada pabrėždavo, kad žmonės turi padėti vieni kitiems. Aš stengiuosi vadovautis jų mokymais“, – akcentavo pašnekovas.
Turbūt didžiausiu jo pasiekimu įvardijami restauruoti Zyplių dvaro rūmai. Jei ne V.Cikana, greičiausiai Lukšiai šiandien neturėtų šio iškilaus ir gausiai turistų lankomo objekto. Skaičiuojama, kad kasmet į šį dvarą užsuka mažiausiai 30 tūkst. svečių iš kitų šalies miestų, taip pat iš užsienio. Dagiausiai – iš Rusijos, Lenkijos, Čekijos bei kai kurių kitų šalių.
Vos persikraustęs į Šakių rajoną V.Cikana kartu su menininkais daug keliavo po visą šalį, nuolat susitikdavo su to meto politiniais veikėjais.
Iki V.Cikanos atėjimo Zyplių dvaro rūmai ne vienerius metus stovėjo apleisti ir tušti. Anksčiau juose gyveno žmonės, veikė kultūros namai, mokykla, biblioteka, ligoninė. Kai įstaigos persikėlė kitur, ėmė nykti ir pats dvaras. Aplinkiniai po truputį jį nuniokojo. Žmonės atvykdavo net iš kitų miestų ir ardydavo dvaro stogą ar sienas.
Miestelio seniūno iniciatyva 2002 m. prasidėjo dvaro renovacija. Nors buvo ir pasiūlymų apskritai dvarą nugriauti, V.Cikana tam griežtai priešinosi. Prasidėjusi renovacija ilgai strigo, nes jai vis trūko pinigų. Pats seniūnas prisipažino ne kartą nusižengęs įstatymams, kad tik išsaugotų dvarą.
„Pavyzdžiui, norėdamas, kad nelytų į pastato vidų, uždėjau laikiną stogą, nors to daryti nebuvo galima. Padariau gal 10 tūkstančių pažeidimų, gavau daugiau nei 20 tūkstančių litų baudos, tačiau šiandien dvaras stovi ir džiugina tiek vietinius, tiek svečius. Jei viską būčiau daręs pagal reikalavimus, vargu ar dabar Lukšiai turėtų tokį objektą“, – kalbėjo seniūnas.
Kultūrinis gyvenimas
Pagrindinis Zyplių dvaro rūmų pastatas su parodų ir koncertų salėmis lankytojams duris atvėrė 2012 m. Šiandien buvusiose arklidėse, svirne ir kairiojoje oficinoje nuolat rengiamos meno kūrinių ekspozicijos bei tautodailininkų darbų parodos, o vežiminės pastate įsikūrusiame Zanavykų muziejuje svečiai mokosi tradicinių amatų. Viliojantys kvapai kviečia į restauruotą dvaro virtuvę, kurioje laukia dvariški restorano „Kuchmistrai“ patiekalai.
Muzikos garsais aplinką pripildo kasmet čia vykstantys „Beatričės vasaros“ ir Pažaislio muzikos festivalių koncertai, tradicinė kapelų šventė „Vasarą palydint“. Zyplių dvaras neįsivaizduojamas ir be keramikų šventės-mugės „Pirksiu molio puodynėlę“.
Zypliai turistus vilioja ne vien savo restauruotais dvaro rūmais, menininkams skirtomis erdvėmis ar įvairiais renginiais. Žmonės kartais čia užsuka tiesiog pasivaikščioti po dvaro parką, kurio plotas užima net 21 ha.
Valentinas Jakimavičius
