Tai, kad pirtis yra sveikatos šaltinis, nuo seno žinojo mūsų senoliai, savo rankomis ręsdami pirteles namuose. Tačiau ne taip jau retai išgirstame, kad besikaitinant pirtyje ima svaigti ar skaudėti galva, o joje išsikaitinus šąla kojos. Jeigu ir jums teko patirti kažką panašaus, tai pirmasis ženklas, kad pirtis pastatyta netinkamai ir jai būtinas remontas.

Apgalvoti kiekvieną metrą

Internete apstu patarimų apie pirties statybas, tačiau rimtai pasiryžus savo rankomis susiręsti poilsio ir SPA zoną, susiduriame su daug niuansų, kurie žinomi tik patyrusiems pirčių statytojams. Pirties statymo, kaip ir bet kokių kitų statybų, pradinis taškas – planavimas. Pirmiausia verta apgalvoti tinkamą vietą valdose. Svarbus ne tik estetinis vaizdas, bet ir patogus jos įrengimas. Apsvarstykite, ar pasirinktoje vietoje bus patogu įvesti elektros ir vandens tiekimą. Ne mažiau svarbu, kad būtų tinkamas reljefas statyboms.

Pirtininkas Sigitas Pašakinskas įsitikinęs, kad pirtis – sveikata, tad jeigu joje jaučiamasi blogai, verta kritiškai įvertinti, ar visi statybos darbai buvo atlikti kokybiškai. Prieš imantis statybos ar remonto darbų, pašnekovas ragina gerai apsvarstyti šeimos poreikius. Jis įsitikinęs, kad pirtį gali sutverti nagingas meistras, tačiau net ir jam ne pro šalį pasikonsultuoti su pirčių ekspertais. Vyriškis prisimena sustabdęs ar perkalbėjęs žmones nuo grandiozinių pirčių statybų planų. „Yra tekę sustabdyti kai kurių žmonių planus statyti itin dideles pirtis, pavyzdžiui, 45 m², garinės dalis būtų 2 x 2 m, o visa kita dalis – priešpirtis. Mano nuomone, pirtis statoma tam, kad joje galėtume kokybiškai ir patogiai praleisti laiką, o ne pasėdėti priepirtyje, todėl kiekvienas metras turi būti apgalvotas. Tarkime, jeigu šalia nėra namo, pagalvokite, ar pirtyje reikalinga dušo kabina. Aš asmeniškai pačioje garinėje ją įsirengiau, nes namas yra nutolęs kelis šimtus metrų nuo pirties. Taip pat prieš imantis statybų reikia apgalvoti, ar palėpėje bus reikalingi miegamieji“, – atsakingai apgalvoti kiekvieno pirties metro paskirtį ragina Sigitas.

Pasirūpinkite gera izoliacija

Dažniausiai statomos karkasinės, mūrinės ir rąstinės pirtys. Statant pastarąją galima sutaupyti išorinei apdailai, mat rąstai suteikia savito autentiškumo. Tiesa, reikia nepamiršti, kad neapšiltintas rąstinis namas pirmuosius penkerius metus yra linkęs „vaikščioti“, todėl žiojėjančius tarpus būtina užtaisyti specialiomis medžiagomis.

Pasak pirtininko, gera izoliacija labai svarbi visoms pirtims. Ji turi ne tik sulaikyti šilumą, bet ir apsaugoti nuo drėgmės kondensavimosi tiek iš išorės, tiek iš vidaus. Užpildžius pirties karkasą izoliacinėmis medžiagomis (tam reikalui tinka mineralinė, akmens vata arba ekovata), įrengiamas drėgmę ir garą izoliuojantis sluoksnis.

Kokią medieną rinktis?

Pirties įrengimui tinka daugelis medžių. Dažnu pasirinkimu tampa kedras, liepa, rečiau drebulė ar juodalksnis. O štai rąstinėse pirtyse tvirtas pozicijas laiko spygliuočiai, iš kurių aiškus lyderis yra pušis. Vėliau sauna apšildoma apkalant dailylentėmis iš lapuočio, kadangi ši mediena nesisakuoja. Susitvarkius apdailą labai svarbu pasirūpinti, kad mediena nepradėtų pūti. „Sieninės apdailos lentos kai kada nuleidžiamos iki pat grindų. Drėgmė kaupiasi, atsiranda pelėsis ir puvimas. Hidroizoliacijai reikėtų skirti daugiau dėmesio. Tai ypač dažnai pasitaiko įsigijus surenkamas pirteles“, – pastebi Sigitas.

Daugiau dėmesio vėdinimui

Nors kaitinantis pirtyje daugiausia galvojame apie venas kaitinančią šilumą, patyrę pirtininkai sako, kad statant pirtį bene svarbiausia užtikrinti gerą oro cirkuliaciją, vėdinimą. Todėl ne be reikalo bene dažniausiai daroma klaida statant pirtį savarankiškai – neteisingai įrengta ventiliacijos sistema. Mitas, kad pirtyje deguonies trūkumas – normalu. Sigitas pabrėžia, kad būtent deguonies trūkumas yra viena dažniausiai pasitaikančių klaidų. Daugumoje pirčių ventiliacijos ertmei paliekama landa palubėse ar sienose, tačiau, anot pirtininko, tai didelė yda, mat taip karštas oras iškeliauja lauk.

Pirties įrengimui tinka dauguma medžių. Dažnu pasirinkimu tampa kedras, liepa, rečiau drebulė ar juodalksnis. O štai rąstinėse pirtyse tvirtas pozicijas laiko spygliuočiai, iš kurių aiškus lyderis yra pušis. Vėliau sauna apšildoma apkalant dailylentėmis iš lapuočio, kadangi ši mediena nesisakuoja.

Jis juokauja, kad statant pirtį praverčia ir fizikos žinios. „Pastebiu, kad iki šiol daug kas susiduria su šia problema. Įvairiuose pirties mėgėjų forumuose žmonės klausia, ką daryti, kad pirtis geriau vėdintųsi, bet kai kada gauna klaidingus patarimus. Vieni deguonies padavimą susitvarko padarydami tarpą durų apačioje, tačiau tokiu būdu imamas deguonis iš priešpirčio. Ar toks oras pats šviežiausias – abejoju. Geriausia ventiliacijos vamzdį statyti nuo grindų iki pat viršaus, o apatinėje jo dalyje yra ertmė išeiti iškvėpuotam orui. Mūsų ventiliacijos vamzdis yra po krosnimi, vamzdis masyvus, 100 mm. Jis iš karto paduoda ir pašildo orą. Tokiu būdu deguonis pirtyje pasikeičia 5–7 kartus per valandą. Su įprasta ventiliacija to pasiekti neįmanoma. Be to, nuo ventiliacijos kokybės priklausys ir pirties tarnavimo laikas“, – atkreipti dėmesį į kokybišką oro cirkuliaciją pirtyje ragina Sigitas.

Kad pirtis tarnautų ilgiau, svarbu gerai ją išdžiovinti. Dauguma žmonių naudoja nuolatinio kūrenimo krosnis, todėl po visų pirties procedūrų verta gerą valandą pakūrenti krosnį, kad patalpa pradžiūtų.

Taupymas gali atsiliepti sveikatai

Statant ar renovuojant pirtis kyla klausimas, ar garinėje įrengti langą, ar palikti pilnai sandarintas sienas? Vieni nori per langą įsileisti gryno oro, grožėtis vaizdu, kiti prieštarauja, kad jis vėsina pirtį ir tai nėra protingas sprendimas. Tačiau šiuo klausimu aiškią nuomonę turi S.Pašakinskas. Jis neabejoja, kad langelis garinėje būtinas.

„Vitrininio lango tikrai nereikia, – šypteli jis. – Manau, kad optimalus lango dydis – 50 x 50 cm arba 50 x 40 cm. Pirčių prekių parduotuvėse apstu įvairių gamintojų langų, tereikia išsirinkti. Aišku, visuomet geriau rinktis langelį mediniu korpusu. Langelis labai naudingas pradėjus procedūras su vanta ar norint įeiti pašildyti, trumpam atverti duris ar langą, kad patalpa prisipildytų deguonies. Ventiliacijos kanalai, kad ir kaip puikiai jie būtų įrengti, vis tiek nesuteiks tokio greito išvėdinimo.

Jeigu pirtis įrengiama rūsyje, kur nėra galimybės išpjauti lango, siūlyčiau pagalvoti apie priverstinį ventiliatorių. Tenka girdėti nusiskundimų, kad pabuvus pirtyje suprastėja savijauta, skauda ar svaigsta galva. Tai rodo, kad pirtyje prastas vėdinimas. Mano galva, geriau pastatyti didesnio galingumo krosnelę ir dažniau išvėdinti, nei jai sutaupyti ir neleisti orui pajudėti iš patalpos“, – prastos savijautos priežastis pirtyje įvardija pirtininkas.

Aukštos lubos nereikalingos

Jo teigimu, krosnį reikia rinktis ne tik pagal pirties dydį. Svarbu nepamiršti ir kitų momentų, kaip, tarkime, garinės elementų apšildymas. Pavyzdžiui, jei išpiltos betoninės grindys ir jos išklotos akmens masės plytelėmis arba įdėtos stiklinės durys, šilumos izoliacija mažesnė. Kad viduje būtų palaikoma optimali temperatūra, būtina didesnė kaitra. Tai užtikrinti gali didesnio galingumo krosnis. Ant krosnių kraunamus akmenis Sigitas siūlo atrinkti atsakingai. Į pirtį geriausia nešti ne iš laukų, o iš vandens surinktus akmenis, nes jie atsparesni didesnei temperatūrai, drėgmės poveikiui.

Pasiteiravus, ar yra formulė, pagal kurią būtų lengviau nuspręsti, kokio dydžio pirties zoną įsirengti, Sigitas siūlo pirmiausia pagalvoti, kiek asmenų ir kaip dažnai jie naudosis pirtimi. „Šeimai iki keturių asmenų, manau, užtenka 2 x 2,30 m pirties. Nerekomenduoju mažinti pirties ilgio. Jis neturi būti trumpesnis nei 2 m. Idealu, jei ilgis būtų 2,30–2,40 m, o gulto plotis turėtų būti ne mažesnis kaip 0,7 m. Kodėl laikausi tokios rekomendacijos? Žmogus garinėje turi pilnai atsigulti. Idealu, jei galėtų atsigulti visi šeimos nariai, tačiau ne kiekvienas turi sąlygas įsirengti tokio dydžio garinę“, – įsitikinęs pašnekovas.

Pirtis – sveikata, tad jeigu joje jaučiamasi blogai, verta kritiškai įvertinti, ar visi statybos darbai buvo atlikti kokybiškai. Prieš imantis statybos ar remonto darbų, pašnekovas ragina gerai apsvarstyti šeimos poreikius.

Jo teigimu, pernelyg aukštinti pirties lubų taip pat nederėtų, pilnai užtenka 2,15 m aukščio lubų. Susirentus 80 cm aukščio gultus, karšti garai kuo puikiausiai pasieks. Toks lubų ir gultų aukštis patogus tiek gulinčiajam, nes jį pasiekia karšti garai, tiek vanotojui, mat jis gali visu ūgiu atsistoti.

Pirtyje reikalingas „antras kvėpavimas“

Lietuviškose pirtyse įprasta matyti kelių pakopų laiptus, tačiau, anot pašnekovo, populiarėja pirtys su vieno lygio gultais. Norint gerai išsivanoti vantomis tai ne tik patogiau, bet ir sveikiau. „Visuomet siūlau gultą daryti pagal pagrindinio vanotojo ūgį. Mano atveju gultas yra 84 cm aukštyje, bet kitur puikiai tinka ir maksimalus 90 cm aukštis. Tai itin patogu norint atlikti visus pirties ritualus nuo kūno sušildymo iki masažų“, – tikina pašnekovas.

Pasak jo, lietuviškose pirtyse žmonės atranda ir iš Rytų atėjusį vadinamąjį antrąjį kvėpavimą. Paprastai sakant, tai ovali ertmė, montuojama tiesiai į gultą, į kurią grynas oras vamzdžiu ateina tiesiai iš lauko. „Tai leidžia žmogui pirtyje išbūti ilgiau, kol jis yra plakamas vanta, jam nestinga šviežio deguonies“, – dėsto S.Pašakinskas.

Pirtyje viską darome priešingai

Pirtininkas primena ir seną taisyklę „60 x 60“. Paprastai sakant, pirtyje temperatūra ir drėgmė neturėtų viršyti nurodytų skaičių. „Nuo seno žinoma, kad galvą laikyti šaltai, skrandį – bade, o kojas – šiltai. O tradicinėse pirtyse žmonės viską daro atvirkščiai ir vis dar mano, kad pirtyje reikia kentėti. Pirtyje reikia kaitinti visą kūną, tačiau žmonės sėdėdami ant pakopų šildo galvą. Mūsų kojos patiria didelį fizinį krūvį, todėl jas reikia šildyti, o ne vėsinti, dėl to rekomenduoju daryti plačius gultus, kad atsigulęs žmogus galėtų patogiai įsitaisyti ir užkelti kojas ant sienos. Tokiu būdu šyla raumenys, atsipalaiduoja sąnariai“, – pabrėžia jis.