„Aš esu bitininkas, ne verslininkas“, – teigia Bačkiškių kaime (Vilkaviškio r.) gyvenantis Egidijus Bulotas. Vyras su žmona Almute laiko 124 bičių šeimas.

Skaudžiai sugylė

E.Bulotas savo gyvenimo neįsivaizduoja be bičių. Pas šias skraiduoles vyras kone kasdien reguliariai keliauja jau beveik 30 metų. Nuo 1998-ųjų kartu su juo tą daro ir žmona Almutė.

Nuo pat mažens Egidijus svajojo, kad vieną dieną turės savo bityną. Dar būdamas vaikas jis labai pamėgo medų, kurio gaudavo pas vietinius bitininkus. Ko gero, net vyro genuose buvo užkoduota, kad jam lemta tapti bitininku. Šiuo amatu vertėsi ir jo prosenelis, ir senelis. Net specialybę suvalkietis išsirinko kaip ir pridera – Kauno kolegijoje baigė bitininkystės mokslus.

Po studijų vyras įsidarbino vietinėje Antupių žemės ūkio bendrovėje, kurioje prižiūrėjo ne vieną dešimtį bičių šeimų. Pamažu jis ėmė kurti nuosavą bičių ūkį. Iš pradžių vieną šeimą jam padovanojo draugas, netrukus pridėjęs dar du spiečius.

„Taip viskas po truputį ir įsisuko. Planavau apsiriboti su šimtu šeimų, tačiau ekonominė padėtis yra tokia, kad norisi, jog pardavus medų dar kažkas liktų ir šeimai. Visgi bitininkavimas – pagrindinė mūsų veikla“, – sakė E.Bulotas.

Suvalkietis daugiau plėsti savo bičių ūkio neketina. Anot jo, jei tai padarytų, greičiausiai tektų galvoti apie samdomus darbuotojus, o to vyras nenorėtų. Dabar jis puikiai bityne susitvarko su žmona Almute. Pora turi pasiskirsčiusi darbus, tačiau, jei kas kuriam nors iš jų nutiktų, jie abu kurį laiką galėtų susitvarkyti ir vieni. To jau prireikė, kai daugiau nei prieš dešimtmetį E.Bulotas vasarą buvo patekęs į avariją ir daugiau nei mėnesį sunkiai galėjo pajudėti. Tuomet bičių suneštą medų teko iškopinėti vienai Almutei.

„Iš tikrųjų, kol nebuvau sutikusi Egidijaus, bičių paniškai bijojau. Dabar su šiomis skraiduolėmis esame susidraugavę. Gylių nebijau, svarbiausia, kad nesu jiems alergiška“, – šypsojosi A.Bulotienė.

Ji pati niekuomet nebuvo skaudžiai sugilta, o štai moters sutuoktiniui kartą teko patirti bičių pyktį. Tai įvyko maždaug prieš tris dešimtmečius, kuomet vyras mėgino į spietidę sugaudyti aukštai medyje įsitaisiusias bites.

„Buvau jaunas ir nepatyręs bitininkas, nedėvėjau jokio veido tinklelio. Kaip tyčia bitės ėmė skristi ne į spietidę, o į mano veidą. Teko greitai bėgti. Parvažiavęs namo nieko nelaukdamas išsiviriau karštos arbatos ir išgėriau 100 gramų degtinės. Žinojau, kad tai atstoja adrenaliną. Priešingu atveju sugiltas žmogus ima dusti, jį pradeda purtyti drebulys“, – pasakojo bitininkas.

Bitės „nepririša“

Bitininkų gyvenimas Bulotams labai patinka. Jie džiaugiasi, kad nereikia dirbti valdiško darbo, kuris daugelį žmonių tiesiog įspraudžia į rėmus. Nors pora su bitėmis praleidžia itin daug laiko, neretai namo grįžta jau sutemus, tai jų nė kiek nevargina. Jie yra laimingi galėdami rytais šiek tiek ilgiau pamiegoti, o ir laisvalaikio bitės nė kiek neriboja.

„Mes galime sau leisti keletą dienų išvykti prie jūros, jei tik orai geri. Nereikia atsiprašinėti iš darbo, prašyti viršininko laisvadienio. Jei augintume karves ar kitus gyvulius, tikriausiai irgi būtume labiau „pririšti“ prie namų, o dabar su bitėmis net tartis nereikia“, – juokėsi Almutė.

Šeima trumpai augino keletą karvių, kurias buvo gavusi už pajus iširus vietinei žemės ūkio bendrovei. Vis dėlto jų greitai buvo atsisakyta.

Įprastai Bačkiškių kaimo gyventojai šiltąjį metų sezoną bites laiko bent devyniose vietose, maždaug 40 km spinduliu nuo namų. Dažniausiai jų skraiduolės glaudžiasi senose sodybose, kur aplink nėra galvijų. Kadaise šeima turėjo nemalonų nutikimą, kuomet jų bitės mirtinai sugylė kito ūkininko kumeliuką ir šį teko atpirkti.

Nenešė medaus

Skaičiuojama, kad jei po žiemos neišgyvena iki 10 proc. bičių šeimų, tai yra visai neblogas rezultatas. Bulotams tokie skaičiai nėra priimtini. Pastaruosius 15 metų jų per žiemą mirštančios bičių šeimos sudaro ne daugiau nei 3 proc. Buvo ir tokia žiema, kurios metu išgyveno visos jų turėtos skraiduolės. Tiesa, daug anksčiau pasitaikė ir toks atvejis, kai per šaltąjį metų sezoną neišgyveno daugiau nei trečdalis šeimų.

„Tais metais kovo pabaigoje termometro stulpelis rodė daugiau nei 25 laipsnius šalčio. Tam bičių nebuvau paruošęs, todėl labai nukentėjau. Buvo be galo skaudu, tačiau vėliau iš šios klaidos pasimokiau. Jei kas bityne nenusiseka, žinau, kad dėl to kaltas esu tik aš. Visuomet prisiimu atsakomybę“, – sakė E.Bulotas.

Nuosavame ūkyje vyras visuomet stengiasi pirma žiūrėti bičių interesų, o tik po to – asmeninių. Būtent dėl to jis nelaiko savęs verslininku, nes teoriškai į bites investuoja žymiai daugiau nei tai daro dauguma kitų bitininkų.

Kol kas vyras negalėjo pasakyti, koks bus šių metų derlius. Įprastai visus taškus ant „i“ vyras sudėlioja vėlai rudenį, kuomet bitės jau būna paruoštos žiemai, o medus seniausiai stovi saugiai padėtas namuose. Suvalkietis neabejoja, kad šie metai bus gana neblogi, panašūs į keletą pastarųjų. Akivaizdu tik viena – šiemet prikopinėta rekordiškai daug rapsų medaus. Tiesa, kai kurių kitų rūšių medaus kiekiai nebuvo tokie, kokie galėtų būti.

„Bene prasčiausi metai buvo 2017-ieji, kuomet visą vasarą lijo. Labiausiai gaila, kad tuomet negalėjome išpildyti visų klientų lūkesčių. Bene geriausi buvo 2007 metai. Iš tikrųjų, niekuomet neskaičiuojame, kiek prikopinėjame medaus iš vienos šeimos. Galbūt ir yra buvę tokių atvejų, kuriais galėtume pasigirti, bet mus labiau domina viso prikopinėto medaus vidurkiai. Atsimenu tik vieną šeimą, kuri keletą metų nešė vos po 3 litrus medaus. Net perkėlėme ją į kitą vietą, galvodami, kad tai gali būti pagrindinė problema. Visgi tai nepasiteisino. Ta bičių šeima iš pažiūros niekuo nesiskyrė nuo kitų, tiesiog ji nenešė medaus žmonėms, labiau pramogavo nei dirbo. Iš tikrųjų, jei bitės žinotų, kad jos neša medų ne sau, greičiausiai visos taip elgtųsi“, – juokėsi pašnekovas.

Jis pasakojo, kad minėtos bičių šeimos problemos vėliau išsisprendė pakeitus motinėlę.

Spiečiai neįprastose vietose

Bitininkavimas Bulotams įdomus užsiėmimas ir tuo, kaip jie patys sako, jog čia nėra monotonijos. Pavyzdžiui, šiais metais Egidijui teko ištraukti bičių spiečių iš šulinio. Kai vyrui paskambino pažįstamas asmuo ir paprašė tai padaryti, jis negalėjo patikėti, kad bitės spiečiasi kone pačiame Marijampolės centre įsikūrusios grūdų aikštelės šulinyje. Vyras net manė, kad tai ne bitės, o širšės.

„Bitės prie metalinio šulinio dangčio buvo jau ir korių prilipdžiusios. Neįprasta buvo ir tai, kad visai šalia jų spiečiaus telkšojo vanduo“, – prisiminė pašnekovas.

Anksčiau jam yra tekę skraiduolių spiečius „susirinkti“ iš paukščių inkilo, iš žmogaus gyvenamojo namo. Tąkart išlupus grindlentes paaiškėjo, kad po jomis gyveno didžiulis spiečius bičių, kurios į korius buvo net medaus jau spėjusios sunešti.

„Darbas su bitėmis nė kiek nevargina. Priešingai, čia mes netgi pailsime. Lietuvoje pastaraisiais metais sparčiai daugėja bitininkų, tačiau galima konkurencija mūsų negąsdina. Ir taip šalyje pagaminamo medaus kiekiai bent dvigubai viršija paklausą, todėl daug medaus eksportuojama. Didelė dalis mūsų pačių medaus iškeliauja į Vokietiją. Pastebėjau, kad nemažai bitininkų pradeda laikyti bites tikėdamiesi greito ir didelio pelno. Retas kuris iš jų išsilaiko. Bites reikia mylėti ir gerbti, mėgautis jų draugija. Jei žmogus galvoja tik apie pelną, jam reikėtų kuo greičiau keisti sritį“, – svarstė E.Bulotas.

Tikrintojų „operatyvumas“

Vyras teigė, kad artimiausiuose planuose – avilių atnaujinimas. Tik šiais metais šeima įsigijo elektrinį medsukį. Iki šiol medų Egidijus kasmet sukdavo rankomis. Naudotis kokiomis nors paramomis Vilkaviškio rajono gyventojai taip pat nelabai nori. Kartą jie buvo tai padarę, kuomet už paramą įsigijo priekabą aviliams gabenti.

„Labai gerai pamenu, kad vos tik Vilniuje įsigijau minėtą priekabą, man paskambino Nacionalinės mokėjimo agentūros atstovai ir pranešė atvažiavę patikrinti, kaip aš tą paramą įsisavinau. Negalėjau tuo patikėti. Paprašiau jų palaukti bent keletą valandų, kol iš sostinės grįšiu namo“, – su šypsena senus įvykius prisiminė E.Bulotas.