Molio namus galima laikyti išskirtiniais, nes dviejų vienodų nė su žiburiu nerasi. Juos statosi ypatingą ryšį su gamta jaučiantys žmonės. Dažniausiai jie laikosi gamtą tausojančių principų, gyvena kitaip, nei eiliniai vartotojai.

Molėtų rajone Papiškių kaime gyvenantis ūkininkas Andrius Šironas jau greitai švęs įkurtuves naujajame šeimos molio name. Jo statybos šiek tiek užtruko, nes skubėti nebuvo kur, daug laiko atėmė ir ūkininkavimas.

Greita statyba

Kai atvažiavome prie namo, Andrius pakvietė užeiti vidun, o mums pirmiausia rūpėjo apžiūrėti sienas, juk nuo jų priklauso, ar žiemą patalpose bus šilta. „Molį naudojome tą, kuris liko iškasus rūsį. Jo reikia nedaug. Svarbiausia – šiaudai. Jų mūsų ūkyje – į valias. Šiaudus maišome savadarbėje maišyklėje, kurią nusižiūrėjome internete. Panaudojome tris metalines statines nuo tepalų. Pro vieną galą kišame šiaudus, tada pilame molio tyrės, pro kitą galą iš statinių byra suvilgyti moliu šiaudai“, – pasakojo Andrius. Paruošta šiaudų masė dedama į klojinį. Stipriai jos spausti nereikia. Dviese su pagalbininku savanoriu A.Šironas namo sienas iškėlė per mėnesį. Vėliau jas reikėjo padengti moliu. Andrius pasistengė, kad sienos nebijotų kontakto su vandeniu. Jis naudojo smėlį ir kalkes santykiu 3:1. Praėjusią žiemą vyras įsitikino, kad taip nutinkuotos sienos nė trupučio nedrėko.

Inkliuzai sienose

Žinių, kaip statyti molinį namą, ūkininkas sėmėsi internete, važinėjo pas tokius namus pasistačiusius bendraminčius. „Mokiausi ir iš savo klaidų. Neįmanoma neklysti, kai statai pirmą namą“, – šypsojosi ūkininkas. Sienoje jis padarė įstiklintus langelius, savotiškus inkliuzus, kad matytųsi, iš ko padarytos sienos. „Vienas pavyzdys – senoviškai molio su mažai šiaudų ir trupučių smėlio darytos sienos, o kitame langelyje – molyje mirkytų šiaudų sienų fragmentas. Taip dabar statoma Vokietijoje. Kaip sakoma, gera sena nauja. Neseniai archeologai išsiaiškino, kad tokie namai ten buvo statomi prieš septynis šimtus metų“, – sakė pašnekovas. Anot jo, pelės į namo sienas patekti negalės, o jei ir įlįstų, negalėtų būti ten dėl sienų tankio. Kita vertus, jei graužikai kur nors pradės lįsti, bus greitai pastebėti. Pasak A.Širono, turint patirties su kelių žmonių pagalba pasistatyti lengvo plaušmolio namą galima per 3–4 mėnesius. „Mums buvo svarbu, kad tokia statyba pigi ir tai yra galimybė turėti nuosavą namą vietoje buto mieste, už kurį visą gyvenimą tektų mokėti bankui palūkanas“, – sakė vyras, nusprendęs nelįsti į banko kišenę.

Ypatinga krosnis

Pasak Andriaus, geriau lėčiau, po truputį, bet viską daryti savo jėgomis. Ypatingą namą apšildančią krosnį jis irgi mūrijo pats. „Pasirinkau raketinės krosnies modelį. Gerai izoliuotoje raketinės krosnies degimo kameroje pasiekiama apie 1000 laipsnių temperatūra, taip užtikrinama gera oro trauka ir beveik bedūmis degimas, – aiškino vyras. – Įkaitęs oras, atsimušęs į metalinį krosnies viršų, atvėsta ir degimo sukuriamos traukos stumiamas per ventiliacinius vamzdžius, įmontuotus į molinį suolą.“ Molis, pasak jo, yra tokia medžiaga, kuri labai gerai surenka ir kaupia šilumą, taigi, perėjęs per tokį suolą-lovą, oras visiškai atvėsta ir į kaminą patenka tik 30 laipsnių temperatūros. Andrius jau įsitikino, kad suolas, kūrenant krosnį, maloniai įšyla ir net po 24 valandų vis dar būna šiltas. Ūkininkas džiaugėsi, kad tokiai krosniai reikia kelis kartus mažiau kuro nei įprastoms krosnims.

Sienų dažams – miltai

„Žmona norėjo, kad palangės nedulkėtų. Jos iš molio su smėliu, tad natūralu, kad ilgainiui smėlis po truputį byra. Nusprendžiau palanges aliejuoti. Kadangi patys gaminame kanapių aliejų, jas ištepiau būtent juo. Akivaizdu, kad dabar, kai padengiau palanges trimis sluoksniais kanapių aliejaus, palangės atrodo kitaip ir, pabraukus per jas, ant pirštų nelieka smėlio“, – rodė Andrius. Vyras liko patenkintas ir sienų dažais. Jis naudojo aukščiausios rūšies kvietinius miltus, kuriuos reikia šiek tiek pavirinti ir įdėti švaraus molio, naudojamo keramikų. Jei norisi spalvotų sienų, galima įdėti mineralinių pigmentų. Kol kas Andrius sutaupė, nes natūralūs pigmentai labai brangūs.

Senos sodybos aura

Gražų lipdinį simbolizuojantį gyvybės medį ant Šironų namo sienos sukūrė savanoriai iš Rusijos. Šironų ūkyje jų būna kasmet. „Pas mus kasmet gyvena savanoriai iš įvairių šalių. Tai – žmonės, norintys susipažinti su šalimi, padirbėti. Mes jiems suteikiame pastogę, maitiname, o jie penkiais šešias valandas per dieną dirba. Vienas iš jų praėjusią vasarą man padėjo statyti namą“, – sakė ūkininkas. Beje, namą Andrius statosi toje vietoje, kur kadaise buvo ištremtų ūkininkų sodyba. Vėliau ji sulyginta su žeme. Tik likę sulaukėję augalai rodo, kad kadaise čia būta sodybos. Simboliška, kad dabar toje vietoje kuriasi jauna šeima. Gal todėl, o gal kad jauni žmonės suka lizdą su meile ir viltimi, pagalvojau, kad po metų kitų norėčiau grįžti pas juos ir pasišildyti moliniame name prie molio krosnies.

Planuoja nepriklausomybę

Andrius – trečias vaikas iš septynių Giedrės ir Virgilijaus Šironų vaikų. Nuo mažens jis padėdavo tėvams dirbti ūkyje. Jaunas vyras sukūrė šeimą ir nežada ieškoti laimės svetur. Jo žmona Virginija – kaunietė, tačiau sakė seniai svajojusi gyventi kaime. Profesionali karininkė dabar augina du sūnus ir laukiasi trečio vaiko, tad molinėje troboje užteks vaikų klegesio. Žiemą jauna šeima gyveno pas tėvus, o vasarą glaudžiasi statybininkų namelyje, rūpinasi ne tik statybomis, bet ir daržovėmis, auginamomis pagal gamtinės daržininkystės principus. Joms laikyti Andrius ketina įrengti nemažą rūsį, savą šaldytuvą be elektros. Šeima juk didelė, reikia pasirūpinti atsargomis. Netoliese iškastame tvenkinyje ateityje jis ketina auginti žuvis, tad galės ne tik maudytis, bet ir žvejoti. A.Širono svajonė – gyventi taip, kad kuo mažiau būtų priklausomi nuo prekybininkų, vandens ir elektros teikėjų. Kieme iškastas gilus šulinys, tad savo vandens užteks visais metų laikais. Ilgainiui jis pasirūpins ir vėjo ar saulės energijos gaminama elektra.