Gyvenimas kaime teka kitu ritmu. Tuo įsitikinome pravėrę Monikos ir Regimanto Šimonėlių kiemo vartus. Abu jie – miesto vaikai, tačiau nedvejodami paliko sostinę ir įsikūrė Švenčionių rajone, Šventos kaime. Sutuoktiniai neslepia – kaimo senbuviai laiko juos keistuoliais. Vieni džiaugiasi darbščių žmonių kaimynyste, kiti gal net pavydi, treti sukioja pirštą prie smilkinio.

Šilta ir jauku

Monika su Regimantu eina savo gyvenimo keliu ir jiems mažai rūpi, kas ką apie juos kalba. Tokia pat ir dešimtmetė Liepa, kuri kasdien melžia savo ožkelę Mirtą, didžiuojasi gyvenimu kaime ir tėvais. Nedideliame Šimonėlių kieme apstu visokios gyvasties. Prie vartų pasitinka kumelė Klevutė, tolėliau žolę skabo žąsų pulkelis, iš tvartelio girdisi ožiukų mekenimas, narveliuose kudakuoja retų veislių vištos ir gaidžiai. Visko neišvardysi. Supratome viena – apžiūrėti visam ūkiui valandos neužteks. „Kai mirė dukros tėvas, už paveldėtus nedidelius pinigėlius pirkau sodybą poilsiui. Gyveno joje čigonų šeimyna – senolis ir jauna šeima su dviem paaugliais vaikais. Troboje buvo jauku, vaikai prižiūrėti, prie kompiuterio prisėdę namų darbus ruošė. Tvarkos mažoka pasirodė, bet buvo šilta ir jauku. Pamenu, atidaro duris ir matau – stovi tikrų tikriausias čigonas. Nekilnojamojo turto agentas pasiūlė važiuoti iš čia, o aš nusprendžiau pasižvalgyti. Įėjus vidun, apėmė labai geras jausmas. Atsisėdau kampe ir supratau, kad noriu būti čia“, – pasakojo Monika. Pasak jos, teko paplušėti, kad namai taptų tokie, kokių norėjo, kad gyvenimas jame būtų su būtiniausiais patogumais.

Viskas sava

„Išplėšiau laminatą ir atnaujinau senas ąžuolines grindis. Žolė po langais buvo iki juosmens. Buvę šeimininkai nemanė, kad ją reikia pjauti. Įsigijau galingą vejapjovę ir nuolat šienaujama kiemo žolė ėmė atrodyti kitaip. Sutvarkiau kiemą, vėliau apsitvėriau tvora, nes įsigijau paukščių, veislinių gyvuliukų. Kaimynams tai nelabai patiko, nes čia Aukštaitija, kiemai be tvorų. Ilgainiui tapau „viecine ūtarka“, sutikau artimų sielai draugių mūsų ir gretimuose kaimuose“, – prisiminimais dalijosi Monika. Monika su Regimantu – ketvirti namo šeimininkai. Jie puoselėja Šventos kaimo dvasią. Net tvoreles tvėrė kaimiškas, iš šakelių likusių, tvarkant apleistą naujai įsigytą žemę. „Užsiauginame visko, ko reikia, turime savos mėsos, kiaušinių, patys kepame duoną, užsiraugiame savo obuolių, pienių vyno. Rūsys pilnas įvairių gėrybių: beržų, klevų sulos, raugintų, marinuotų grybų, kopūstų, bulvių, įvairių savos gamybos konservų. Vadiname jį savo Maxima“, – šypsojosi ūkininkė. Regimantas parodė pačių įrengtą rūkyklą, gyvuliams ir paukščiams penėti ruošiamam pašarui šutinti skirtą įrangą. Viskas padaryta paprastai, savo jėgomis.

Svarbiausia – skonis

Svarbiausia namų vieta – sūrinė. Tai Monikos karalystė. Kai moteris sukasi joje, niekam nevalia trukdyti. „Specialiai pirkau vitrininį šaldytuvą su ventiliatoriumi – sūrių brandinimo spintą. Joje visada vienoda temperatūra ir drėgmė. Monika sūrių gamybos mokėsi Lietuvoje, Kauno technologijos universiteto Maisto gamybos katedroje, Sūrininkų mokykloje. Taip pat savo sūrius pristatė antrajame Sūrių festivalyje, vykusiame 2014 m. Druskininkuose. Juos puikiai įvertino užsienio sūrininkai ir degustatoriai. Kaip gaminti sūrius, ji toliau mokosi skaitydama užsienio sūrininkų knygas, tobulina žinias bendraudama su Lietuvos sūrininkais, italais, šveicarais, prancūzais. Puikiai prancūziškai ir angliškai kalbanti moteris tikino, kad lietuviški ožkų ar avių pieno sūriai kitokio skonio nei tokios pat rūšies kitų šalių sūriai. „Skonį lemia daug kas: klimatas, oras, pievų žolių sudėtis, sūrininko rankos, vanduo. Visa tai labai svarbu gaminant sūrius. Orientuojuosi į tradicinius italų, olandų ir prancūzų sūrius. Pirmiausia sūris turi būti skanus man pačiai“, – pasakojo moteris.

Metų skonio atradimas

Šimonėlių gaminami sūriai žymimi specialiu keturlapio dobiliuko ženklu. Keturlapis dobilas atneša laimę jį radusiajam. Keturi lapeliai reiškia garbę, turtą, ištikimą mylimąjį ir gerą sveikatą – visa, ko reikia laimei. Avelė ir ožkutė logotipe tarsi sufleruoja, kokių gyvuliukų pieno sūriai čia verdami. Šis logotipas greitai papuoš ir įvažiavimą į sodybą. Iki pirmo parduoto sūrio prieš trejus metus sūrininkė nuėjo ilgą kelią: lankė seminarus, mokėsi, ilgai eksperimentavo, kol įsitikino, kad savo produkciją gali pasiūlyti gurmanams. „Turguose neprekiaujame. Turime nuolatinių klientų. Mėgstu eksperimentuoti. Prancūzų sūrininkai dilgėlių skonį naudoja ypatingiems sūriams gaminti. Pagaminau sūrį su šviežių dilgėlių sultimis, bet man jis pasirodė „per žalias“. Pagardinau jį savo užaugintu džiovintu cinamoniniu baziliku. Paragavus šį tris savaites brandintą sūrį, neliko abejonių, kad tai – šio pavasario, o gal ir metų skonio atradimas“, – džiaugėsi sūrininkė.

Nuo asfalto į kaimą

Vietinės veterinarijos tarnybos darbuotojai palaiko Moniką ir Regimantą. Jie džiaugiasi, kad kaime apsigyveno iniciatyvūs, darbštūs žmonės. „Nemenkas iššūkis buvo atsivežti avių iš Latvijos. Veterinarijos tarnybos darbuotojai noriai mums talkino. Iš tiesų esame jiems dėkingi“, – sakė Monika. Abu sutuoktiniai yra asfalto vaikai, bet nė akimirkos nesigaili, kad atsikėlė gyventi į kaimą. Regimanto pareiga – pasirūpinti gyvuliais, nes Monika daug laiko turi skirti pieno produkcijai perdirbti, juolab kad jos pagamintų avies sūrių mėgėjų vis daugiau. Pora įsigijo vakuumavimo aparatą, kad supjaustyti gabalėliais pagal gurmanų pageidavimus sūriai nedžiūtų. Puikų jos sūrių skonį jau įvertino ir užsieniečiai.

Prasto neėda

Monika – diplomuota veterinarijos gydytoja, tad kergia, priima ir ženklina jauniklius pati. „Kartu su Regimantu ruošiame pašarus. Aš atsakinga už raciono sudarymą. Vyras viską sumala, pašeria gyvulius. Tai kasdienis rutininis darbas, tačiau be jo kaime neišsiversi“, – sakė Monika. Javų kol kas savo penkiuose hektaruose pora neaugina, tačiau šiais metais jau nusipirko traktorių. Bandė pretenduoti į ES paramą, skirtą pusiau natūriniams ūkiams, tačiau neatitiko būtino jai gauti EDV (ekonominio dydžio vienetas) reikalavimo. „Problema ta, kad mažai ūkininkų augina chemikalais nepurkštus grūdus. Avims bet kokio pašaro nepaduosi. Jei tik pajunta, kad pašaras prastas, neėda. Ožkos dar pastumdo pastumdo ir suėda, o avys – nė už ką. Gero pieno gausi tik gerai maitindamas gyvulį. Taigi, reikia auginti ekologiškus javus patiems“, – sakė ūkininkė. Pasak jos, blogai tai, kad gyvulių negalima drausti nuo vilkų. Pernai rudenį vilkai papjovė tris pakaitines avytes, visai prieš pat kergimo sezoną. Nuostolis avių bandai buvo didžiulis, nes pakaitinės pieninės avys auginamos „ant pieno“, taigi, iš ėriavedės tą sezoną augini tik prieauglį, pieno primelžiama labai nedaug, tai, kas lieka nuo ėriukų. Avių laktacija trunka vos 5–6 mėn.

Augo po stalu

Šimonėliai augina ostfryzų melžiamų ir belgų pieninių avių mišrūnes. „Praėjusiais metais dėl didesnio pieno baltymingumo mišrinau jas su lacaune veislės avimis. Didesnis pieno baltymingumas yra labai svarbus sūrių gamyboje. Beje, mišrūnai atsparesni, produktyvesni“, – pasakojo ūkininkė. Šimonėliai avis gano savo pievoje. Iki jos – ne daugiau kaip pusė kilometro. Ryte avių banda išvaroma, o vakare parvaroma namo į tvartą. Tiesa, varyti nelabai reikia, nes gyvuliai patys žino, kur jiems eiti. Kai nuėjome į pakalnę prie avių bandos, pirma prie Monikos atbėgo avelė Sėkla. Gimė ji žiemą kiek per anksti, tad Monika jai buvo vietoj mamos. „Augo mūsų svetainėje po mūsų baltu stalu. Gyvulėlis buvo labai silpnas, stebuklas, kad išgyveno, – pasakojo Monika. – Labai brangi man ši avelė. Atėjęs gyventi į šiuos namus, Regimantas man padovanojo pieninę avį, kurią pavadinome Saule. Ji puikiai auga, pasidarė labai meili. O atvažiavo tikra laukinukė, nė karto nemelžta.“

Čia gyvena gerumas

Meiliai glostydama aveles, Monika ėmė vardyti piendavių vardus: Laimė, Banga, Kupolė, Sakura,Vilnė... Pamačiusios šeimininkus, jos mekeno viena per kitą, prašėsi paglostomos. „Mes paisome aplinką tausojančių ūkininkavimo principų, todėl avis, kol galėsime, melšime rankomis“, – sakė Regimantas. Abu su Monika jie žino, kad tik gerumu ir meile galima ką nors pasiekti. Buvęs aikštingas žirgas žemaitukas – puikus pavyzdys. Dabar aš juo joju be balno, nesilaikydama už pavadžio. Ufano moka atidaryti ir uždaryti kiemo vartus, paprašytas pakelia viršutinę lūpą – šypsosi, moka nusilenkti“, – linksmai pasakojo Monika. Pasak jos, svarbiausia – tikėti tuo, ką darai, ir gyventi santarvėje su Kūrėju. Tada bus lengva rasti bendrą kalbą su savimi ir kitais.