Nuo mažų dienų meilę žirgams pajutusi vilkaviškietė Rasa Dragūnaitytė šiandien be šių ristūnų jau neįsivaizduoja savo gyvenimo. Prieš aštuonerius metus įkūrusi nuosavą žirgyną „Uosijos žirgai“, jauna moteris ne tik moko jodinėjimo paslapčių jaunuosius suvalkiečius, bet ir pati neretai dalyvauja įvairiose žirgų sporto varžybose.

Eidavo pėsčiomis

Kadaise Vilkaviškio rajone, Karalių kaime, didžiulio žirgų entuziasto Broniaus Slavinsko įkurtas žirgynas viliodavo būrius jaunuolių. Čia būdavo galima ateiti pajodinėti, mokytis prižiūrėti žirgą, jį pasibalnoti ir išmokti rasti su juo bendrą kalbą.

„Į Karalių žirgyną eidavome su drauge pėsčiomis. Taip norėjau jodinėti ir buvau užsidegusi, kad kalbindavau eiti kartu ir kitus. Buvau ten nusitempusi gal pusę miesto. Mano draugai ateidavo ir išeidavo, o aš ten praleidau apie dešimt metų. Kai baigėsi jodinėjimo pamokos, visada jų ilgėjausi ir puoselėjau viltį, jog kada nors vėl josiu. Gal net ant savo žirgo. O dabar jų turiu netgi ne vieną. Svajonė išsipildė su kaupu“, – džiaugėsi prieš aštuonerius metus žirgyną įkūrusi Rasa.

Ji prisiminė, kad kurti žirgyno visai neketino, tačiau viskas išsirutuliojo savaime. Tuo metu šalyje buvo kilęs skandalas dėl Vilniaus rajono ūkininko Algio Alfredo Kaušakio badu marintų ir neprižiūrėtų arklių. Teismo sprendimu jie buvo atimti ir perduoti „Lietuvos žirgynui“. Šis, savo ruožtu, rūpinosi, kad sunkiųjų žemaitukų veislės arkliai rastų tinkamus šeimininkus. Porą arkliukų priglausti buvo nusprendusi ir R.Dragūnaitytė. Tiesa, kol moteris susirado tinkamas patalpas, jos „nusižiūrėtus“ gyvūnus jau buvo paėmę kiti šeimininkai. Nepaisant to, Rasa vis tiek nusprendė išnaudoti turimas patalpas – įsigijo keletą arklių, ponį. Taip viskas ir prasidėjo. Šiandien „Uosijos žirgų“ žirgyne jau gyvena apie 20 ristūnų.

Pavyko ištreniruoti

„Iš pradžių arklius laikiau vien savo malonumui, net nebuvo minčių apie verslą. Kas ateidavo, paprašydavo leisti pajodinėti, mielai paaiškindavau pagrindinius principus, saugumo taisykles. Tik laikui bėgant natūraliai susiklostė, kad ši veikla tapo šiokiu tokiu verslu“, – pasakojo pašnekovė.

Šiandien, ypač šiltuoju metų laikotarpiu, žirgyne veiklų netrūksta. Įvairios fotosesijos, bernvakariai, mergvakariai, vaikų gimtadieniai, stovyklos – tik keletas iš jų. O kur dar treniruotės? Rasos vedamas treniruotes reguliariai lanko bent 12 jaunųjų sportininkų, kurie savo vadovę nuolat pradžiugina pergalėmis pačiose įvairiausiose šalyje vykstančiose varžybose.

Pasak R.Dragūnaitytės, perspektyvių, žirgais jodinėjančių sportininkų Suvalkijoje tikrai netrūksta. Kaip gabiausias auklėtines ji išskyrė Jorintą Motūzaitę, Austėją Smaidžiūnaitę, Augustę Kneizevičiūtę, Evą Stravinskaitę, Ainę Čėsnaitę, Sofiją Žvirblytę, Viltę Rozaitę bei pačios Rasos mokytojo B.Slavinsko anūkes Viltę ir Augustę Stanaitytes.

Tarp tokių būtina paminėti ir aštuoniolikmetę Rasos dukrą Mileną, kuri ne tik mamai nuolat padeda tvarkytis žirgyne, bet ir drąsiai pati sėda ant žirgo, dalyvauja įvairiose konkūrų varžybose, laimi prizines vietas. Pagal iškovotų titulų skaičių Milenai vargiai gali prilygti kuris nors kitas jaunasis „Uosijos žirgų“ atstovas.

Pati R.Dragūnaitytė taip pat vis dar noriai per varžybas sėda ant žirgo ir neretai grįžta su apdovanojimais. Bene labiausiai jaunai moteriai yra įsiminę Trakų rajone vykusios žirgyno „Juodasis gražuolis“ organizuotos šuolio į aukštį varžybos, kuriose vilkaviškietė dalyvavo su nuosavu žirgu Levinu. Įdomu tai, kad su šiuo ristūnu moteris prieš tai nebuvo jodinėjusi metus, tad sėkmės tikrai nesitikėjo. Visgi moteris varžovams tąkart nepaliko jokių šansų ir iškovojo pirmąją vietą.

Netikėta sėkmė lydėjo ir Veiveriuose vykusiose konkūrų varžybose, kuriose Rasa dalyvavo su arabų veislės žirgu Verdžiu. Įdomi ir šio ristūno istorija – anksčiau jis buvo lenktyninis žirgas, o kai lenktyniauti tapo netinkamas, Rasa jį nupirko ir išmokė šokinėti per konkūrus.

„Iš tikrųjų niekas netikėjo, kad arabų veislės žirgai gali taip aukštai šokinėti. Man pavyko jį gerai ištreniruoti“, – džiaugėsi R.Dragūnaitytė.

Nepigus malonumas

Šiandien „Uosijos žirgų“ žirgyne galima rasti ne vieną Lietuvos sunkiųjų, Trakėnų, sunkiųjų žemaitukų, Lietuvos jojamųjų veislių arklį, taip pat keletą ponių. Nemaža dalis žirgų turi savitas istorijas. Pavyzdžiui, bene mylimiausias Rasos žirgas Čarlis kadaise buvo ketintas parduoti į skerdyklą, tačiau vilkaviškietė neleido to padaryti.

Bene labiausiai žirgyno lankytojai myli senolį ponį Paspirtuką, kuriam šiuo metu daugiau nei 20 metų. Tai pirmasis ponis, kurį kažkada vilkaviškiečiai matydavo per miesto šventes.

Žirgyne gyvena ir tituluotoji Chania. Tai Trakėnų veislės kumelė, kurią puikiai atpažįsta ir šiek tiek prisibijo varžovai iš visos Lietuvos. Ji retai iš varžybų grįžta be apdovanojimų.

„Aš žirgus labai myliu. Anksčiau, norėdama išlaikyti žirgyną, vykdavau papildomai užsidirbti į Norvegiją. Dabar to jau nedarau. Namuose likdavo auganti dukra, kurios labai ilgėdavausi, tad nusprendžiau daugiau dėmesio skirti jai“, – pasakojo pašnekovė.

Anot jos, išlaikyti žirgus – nepigus malonumas. Pastaraisiais metais itin išaugo ristūnų kainos. Pavyzdžiui, mėgėjų varžybose dalyvaujantys žirgai kainuoja iki 10 tūkst. eurų, o profesionalų varžybų dalyviai yra bent 2–4 kartus brangesni. Ir čia nekalbama apie pasaulinio lygio varžybas, kuriose geriausių žirgų kainos gali siekti ir keletą milijonų eurų.

„Žirgų sportas – turbūt antras brangiausias sportas pasaulyje, nusileidžiantis tik automobilių sportui. Pažiūrėti į žirgus iš šono smagu visiems, tačiau juos prižiūrėti nėra lengva. Tai labai lepūs gyvūnai, kurie ne taip ir retai kenčia nuo plaučių ar skrandžio ligų. Mano žirgyne buvę keletas labai skaudžių atvejų. Pamenu, kaip prieš keletą metų nusipirkau jauną ristūną, kuris netrukus nugaišo nuo žarnyno vėžio. Buvo labai skaudu. Aišku, buvo ir kitokių atvejų. Pavyzdžiui, vieną kumelę daktarai patarė kuo greičiau užmigdyti ir neleisti jai kankintis. Visgi stebuklingai ją pagydėme. Už tai vėliau ir davėme jai Stebuklės vardą“, – prisiminė R.Dragūnaitytė.

Tokios sėkmės nesitikėjo

Šią vasarą R.Dragūnaitytė kartu su Vilkaviškio krašto ūkininkų sąjungos nariais Vilkaviškyje po daugiau nei 30 metų pertraukos surengė žirgų konkūrų varžybas. Renginys sulaukė neregėtos sėkmės. Pasižiūrėti į per kliūtis šokinėjančius ristūnus susirinko keletas tūkstančių vilkaviškiečių ir miesto svečių.

„Tikrai nesitikėjome tokio palaikymo. Net iš visos šalies atvykę profesionalai raiteliai stebėjosi tokia žiūrovų gausa. Mėginsime šias varžybas Vilkaviškyje surengti ir ateinančiais metais. Tikiuosi, jog žiūrovai vėl audringai palaikys visus dalyvius“, – vylėsi pašnekovė.

Ji džiaugėsi, kad jos kelyje nuolat pasitaiko gerų žmonių, kurie padeda pačiomis sunkiausiomis akimirkomis, ragina nenuleisti rankų. Tarkime, ir šią vasarą dėl sausų orų buvo iškilusi grėsmė, kad R.Dragūnaitytei nepavyks apsirūpinti pašarais žiemai, tačiau galiausiai viskas išsisprendė.

„Norisi ir toliau sėkmingai gyvuoti, ugdyti jaunąją raitelių kartą. Būtent jų, o ne asmeninės pergalės džiugina labiausiai. Svajonių ir tikslų tikrai turiu dar ne vieną. Norėtųsi modernizuoti žirgyno treniruočių aikštę. Kol kas utopine idėja laikau maniežo įsirengimą, bet kas čia žino, gal kada nors bus galimybių ir šiam tikslui įgyvendinti. Tyliai pasvajoju ir apie aukštesnės klasės žirgus, kurie padėtų siekti dar aukštesnių sportinių rezultatų. Manau, kad žingsnis po žingsnio vis tiek kartu su savo žirgynu keliauju į priekį“, – šypsojosi pašnekovė.