Į atokų vienkiemį miško apsuptyje Kojelių kaime Gintarė ir Tomas Tarvydavičiai atsikraustė praėjusią vasarą, planuodami čia auginti danielius. Tačiau sodybai pagražinti įsigytos alpakos taip sužavėjo, kad jauna šeima įkūrė alpakų ūkį, pirmąjį Klaipėdos rajone. „Čiobrelių rojuje“ apsilankiusius smalsuolius čia pasitinka 11 egzotiškų gyvūnų. Naujakuriai svajoja plėsti savo ūkį iki 50 alpakų.
Iššūkis – gyventi vienkiemyje
Miške prie
Tarvydavičių sodybą juosiančios tvoros vartų su užrašu „Čiobrelių rojus“
lojimu pasitiko du šunys. Oriai atžingsniavusios dvi alpakos sustojo
atokiau, smalsiai stebėdamos atvykėlius. Įpratusios iš lankytojų rankų
vaišintis, priartėjus nesikuklindamos tiesė kaklus tikėdamosi skanėsto.
Tik šios jauniklės vaikštinėjo erdvioje sodybos teritorijoje, o būrys
kitų patelių įkurdintos erdviame aptvare šalia tvartelio. Atskirai
gyvena du pagal alpakų madą apkirpti patinai Bembis ir Inočis. „Po vieną
šie gyvūnai neišgyventų, – per mėnesį iš vienatvės numirtų“, – patikino
G. Tarvydavičienė.
Pasak jos, „Čiobrelių rojumi“ valdas pakrikštijo
draugai, padėję čia įsikurti, kurie ir pavadinimą, išpjaustytą iš
metalo, padovanojo. Ir šis atspindi tikrovę: ne tik savo darže Gintarė
augina čiobrelius – vasarą jų pilna miške.
G. Tarvydavičienė su
vyru – rokiškėnai, po studijų Kaune pasirinko uostamiestį, iš ten
atsikraustė į Dovilus, pasistatė gražius namus, bet nusprendė
išsikraustyti į vienkiemį. Jauna šeima puoselėjo svajonę auginti
danielius, įsigyti alpakų – sodybos puošmeną. Draugus ir artimuosius
nustebino jų pasirinktas vienkiemis – miškų apsuptyje sena, apleista
sodyba, kurios aplinką teko apie metus vaduoti iš šabakštynų, šiukšlių.
Prieš 110 metų turtingo lietuvininko statytas mūrinis gyvenamasis namas
bendraamžiams dvelkė mistika. „Jie iki šiol klausinėja, ar čia naktimis
nesivaidena“, – juokėsi Gintarė.
Tarvydavičiai, planavę auginti
danielius, buvo parengę projektą jaunojo ūkininko paramai gauti, bet
tarp laimingųjų nepateko. Įsigijus penkias alpakas, sodybos puošmenas,
šios taip sužavėjo moterį, kad ji įkalbėjo vyrą įkurti šių ūkį. Dabar
čia puikuojasi 11 alpakų – pirmasis didžiausias alpakų ūkis Klaipėdos
rajone. Vasarą sėkmės atveju banda turėtų padidėti 6 jaunikliais.
„Savaitgaliais priimame lankytojus – ne sezono metu už 5 eurų mokestį
žmogui. Kaupiame šiuos pinigėlius ir pavasarį pas mus atkeliaus dar dvi
alpakos – šalia baltos, rusvos atsiras pilkos ir šokolado spalvos“, –
džiaugėsi Gintarė.
Pasitikėjimas – ne iš karto
Alpakos pažįsta
savo šeimininką, prieraišios – socialūs gyvūnai. „Visi galvoja, kad jos
begaliniai meilios, visada galima glostyti, iš arti stebėti, bet kai
įsigijome ir įleidome į aptvarą, nesiartino prie mūsų – lakstė, tikros
laukinukės buvo. Norėdami prisivilioti, mes šliaužiojome ganykloje,
valandų valandas sėdėjome su morkomis rankose jų laukdami. Bet pirmąjį
skanėstą iš rankų suėdė tik po trijų savaičių – tiek laiko reikėjo jas
jaukintis, – „socialinio“ darbo patirtimi dalijosi G. Tarvydavičienė ir
pridūrė: – Šunys savo šeimininką saugo visada, besąlygiškai, o alpakų
širdis reikia užkariauti.“
Dabar visas alpakas su skanėstais galima
prisivilioti – ėda ir iš lankytojų rankų, tačiau nuoširdaus dėkingumo
tikėtis nereikėtų: supykusios gali bet kada apspjauti. „Pūkutę net
pravardžiuojame Spjaudale. Spjaudosi ir tarpusavyje: patinai kovodami
dėl lyderystės bandoje, o patelės – susierzinusios“, – egzotiškų gyvūnų
ypatumus atskleidė Gintarė.
Alpakų patinėlius galima dresuoti –
kartais Gintarę galima sutikti miške už pavadėlio vedančią Bembį ir
Inočį, lydimą ištikimų sargų. „Alpakos gudrios – rankose pamačiusios
pavadėlį sprunka šalin“, – šypsojosi pašnekovė.
Žmones jos traukia ne
tik savo egzotiška išvaizda – anot Gintarės, tai terapiniai gyvūnai
kaip žirgai, šunys ar delfinai. „Alpakų glostymas veikia raminamai, kaip
ir stebint jas rupšnojančias ar atrajojančias, – sakė ji. – Bet tai ne
zoologijos sodas – mums svarbiausia, kad mūsų gyvūnai būtų laimingi,
todėl ribojame lankytojų skaičių.“
Augintinės turi savo vardus –
pagal kailio spalvą, charakterį, išvaizdą – Voverė, Koko, Princesė,
Otilija… Beje, alpakos ypač tvarkingi gyvūnai – ganykloje turi savo
„tualetą“ – kitur neteršia.
Atsipalaiduoja šalia augintinių
Lankytojai
dažnai teiraujasi, kiek rūpesčių su šiais gyvūnais. Iš kupranugarių
šeimos kilusios, Pietų Amerikos kalnuose gyvenančios alpakos nereiklios.
Joms nebaisus šaltis iki 200 C – alpakų kailis penkis kartus šiltesnis
už avies. Pasak Gintarės, gyvūnai nakvoja tvarte, o dienas leidžia
lauke, bet panorėję gali užeiti į šį pastatą, kuris visada atviras.
„Šiems
pusiau atrajojantiems gyvūnams užtenka žolės ir šieno, o vitaminų ir
mineralų, kurių trūksta lietuviškoje žolėje, tenka pirkti. Jų saldainis –
morkos. Galima saikingai duoti obuolių, moliūgų, bet nepadauginti, kad
nesusirgtų“, – dėstė pašnekovė. Beje, Lietuvoje yra tik viena
veterinarijos klinika, gydanti alpakas. Iš Lenkijos reikia kviesti
kirpėjus, nes mūsų šalyje yra tik du. Nukirpti alpaką kainuoja 50 eurų.
„Alpakų
kailis stebuklingas – saugo jas per šalčius ir per karščius, – kalbėjo
G. Tarvydavičienė. – Jų vilna labai švelni – drabužiai ar patalynė iš jų
tinka alergiškiems žmonėms.“
Alpakos kerpamos kartą per metus – iki 4
kg vilnų nukerpama: kilogramas siūlų kainuoja 100–150 eurų. Pasak
Gintarės, kailis jas išmaitina, bet uždirbti galima parduodant
jauniklius. Alpakų nėštumas trunka beveik metus – atsiveda vieną mažylį.
„Jaunikliai kainuoja nuo tūkstančio eurų, kaip automobilis, – šypsojosi
Gintarė. – Planuojame plėsti alpakų ūkį – tikimės, kad po trejų metų
turėsime 50 gyvūnų. Geromis sąlygomis jie gyvena iki 15–20 metų. Mūsų
banda jauna.“
Alpakų ūkio šeimininkų siekiamybė – susikurti darbo
vietą. Dabar Tomas dirba ugniagesiu uostamiestyje, o Gintarė vadovauja
reklamos agentūrai. „Po sunkios darbo dienos užsukęs pas alpakas visus
vargus pamiršti“, – patikino ji.