Japoniški sodai Lietuvoje jau ne naujiena. Konservatyviuosius lietuvius pakerėjo šių sodų funkcija – pagerinti gyvenimo kokybę, padėti vėl pajausti dvasinio ir materialaus gyvenimo pusiausvyrą, harmoniją. Tačiau kai prieš daugiau kaip dešimtmetį gydytojas Šarūnas Kasmauskas pradėjo kurti šį stebuklą Lietuvoje, jų tebuvo vos vienas kitas.

Be paramos

Kai Šarūnas ir buvusi jo sutuoktinė Asta nusipirko žemės tarp Šventosios ir Darbėnų esančiame Mažučių kaime (Kretingos r.), pirmoji mintis buvo čia pastatyti senelių namus. Tačiau planus pakoregavo sapnas – Šarūnas susapnavo japonišką sodą. Svajonė, išreikšta žodžiais, pritraukė ir reikiamų žmonių. Šarūnas susipažino su dvejus metus Japonijoje sodininkystės besimokiusiu Roku Vaičiumi, kuris padėjo jam susisiekti su garsiuoju japoniškų sodų kūrėju Hajime Vatanabe. Jau po kelių savaičių garsusis meistras ir kiti japoniškų sodų kūrėjai atvažiavo į Lietuvą, o po mėnesio buvo parengtas ir parko projektas.

Nauja ir labai įdomi patirtis pakeitė Šarūno Kasmausko šeimos gyvenimą. Pasinėręs į sodo kūrimo rūpesčius, jis netgi atsisakė mediko karjeros. Kurdamas sodą, žinojo vieną dalyką – niekam nesilankstys ir paramos neprašys. Todėl įtampos ir streso pakako – teko nuolat sukti galvą, kaip rasti lėšų, juk projekto neremia nei Europos fondai, nei valdžios institucijos. Tačiau užsispyrusiam žemaičiui tokie sunkumai – ne naujiena, juk po studijų jam teko organizuoti Lietuvos karinio laivyno Medicinos tarnybos darbą, jis yra apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu, todėl iššūkius pasitiko drąsiai.

Kasmauskų kuriamas didžiausias Europoje japoniškas sodas buvo pavadintas Dainuojančių akmenų slėniu. „Žmonės pavargo nuo triukšmingų akropolių, – teigia Š.Kasmauskas. – Patys nuniokojome gamtą, o dabar skubame į ją sugrįžti.“

Kuo japoniški sodai skiriasi nuo europietiškųjų? Pagrindinis japoniško sodo elementas – akmenys, tiksliau – neįprasta jų sąveika su augalais ir vandeniu. „Sausuosiuose“ japonų soduose vyrauja beveik vien tik bangelėmis sugrėbstytas žvyras ir akmenys. Neįpratusiai prie tokio sodo vaizdo akiai jis atrodo gana keistai, bet kartu ir pribloškia savo japoniška estetika. Kitoks ir vandens vaidmuo. Vakariečiai labiau mėgsta fontanus, suteikiančius puošnumo ir gaivumo, jų šiaip jau gamtoje nesutiksi. Japonų vandens telkiniai labai primena matomus gamtoje, jų netgi dirbtinai sukurti kriokliai ar upeliai – tarsi natūraliųjų kopijos. Planuoti japonišką sodą – ir kūryba, ir kantrus, kruopštus darbas.

Svarbi kiekviena detalė

Šiuo metu į Darbėnų seniūnijoje esantį sodą jau plūsta lankytojai. Juos vilioja japoniško stiliaus parkas su tvenkiniais ir čiurlenančiais upeliais, tilteliais, pavėsinėmis ir suoleliais.

Parko kūrėjai apgalvojo kiekvieną detalę. Štai klojant akmenis stengtasi paslėpti aštrias akmenų briaunas, siekta, kad vyrautų horizontalūs paviršiai. Medeliai buvo sodinami taip, kad svirtų į tą pusę, kur teka vanduo. Akmenys išdėstyti taip, kad atrodytų, jog visada jie čia gulėjo. Nemažai akmenų įkasti į žemę. Pavieniai rieduliai taip pat itin išraiškingi – apsamanoję, apkerpėję arba įdomios faktūros.

Š.Kasmauskas įvertino japonų meistrų darbo metodus. Jie projektuoja nesinaudodami kompiuteriais, braižo ir piešia paprastais pieštukais ant popieriaus lapo. Projektą įgyvendinant daug kas keičiasi – sodo kūrimas yra gyvas, šiltas kūrybos procesas.

Pradėjus kurti sodą pirmiausia pagal japonų meistrų sumanymą buvo pakeistas vietos reljefas. Atsirado didžiulis tvenkinys, upeliuko vaga. Savo kelyje sutikdamas akmenų kliūtis, jis čiurlena, šniokščia, tampa kriokliu. Neįprastai didelio ploto japoniško stiliaus sodas kuriamas dalimis: iš akmenų suformuojami upeliai, smėliu išpilami takai, prisodinama augalų iš Japonijos. Drauge su jais žaliuoja ir mūsų krašto medžiai: beržai, ąžuolai, klevai, šermukšniai, eglės, pušys. Įdomu tai, kad japonai su augalais elgiasi ne itin atsargiai. Persodindami medį (dažniausiai parenkami kuo kreivesni ar išstypę), iškasdami drąsiai nukerta šaknis. Tačiau persodinimą – net ne sezono metu – puikiai pakelia ir trijų, ir dešimties metrų aukščio medžiai. Prigijo net 85 proc. iš Tekančios saulės šalies atvežtų medžių.

Iššūkis meistrui

Garsusis meistras, septyniasdešimtmetis kraštovaizdžio dizaineris H.Vatanabė, jau dešimt metų pusmetį kasmet praleidžia Lietuvoje. Sodą japonas vadina savo kūdikiu ir paskutiniuoju  projektu, kuris vainikuos visą karjerą. Per savo gyvenimą įvairiose pasaulio šalyse meistras yra sukūręs daugiau kaip 150 sodų. „Todėl čia noriu panaudoti viską, ką aš žinau“, – sakė jis.

Beje, japonui sukurti 16 hektarų ploto sodą taip pat buvo savotiškas iššūkis – juk paprastai japoniški sodai yra maži – kelių arų ar netgi kvadratinių metrų. Tai buvo vienas iš svarbiausių motyvų, paskatinusių japoną susidomėti kuriamu japonišku sodu Lietuvoje. Jis prisipažino turėjęs svajonę Europoje sukurti didžiulius sodus, todėl lietuvio gydytojo pasiūlymas jam labai patiko.

Savo kūdikio H.Vatanabė neapleido ir prasidėjus ekonominei krizei. Meistras yra pasakęs, kad šis projektas – tarsi duoklė Žemei motinai.

Sodo teritorijoje jau pasodinta per 10 tūkst. įvairiausių augalų: Lietuvoje retų japoninių azalijų, stiprų malonų kvapą skleidžiančių magnolijų, atvėsus orams ryškia raudona spalva savo lapus nudažančių japoninių klevų. Sode yra apie tūkstantį bonsų. Tarp jų – ir Japonijos padovanotų 200 metų senumo medžių. Keičiant žemės reljefą ir kuriant krioklius, iš aplinkinių rajonų į sodą buvo suvežta apie 12 tūkst. tonų akmenų.

Arbatos ceremonija

Atvykę lankytojai gali ne tik žavėtis egzotišku sodu, bet ir paskanauti nuostabios arbatos jai skirtame namelyje. Japonijoje arbata jau kelis amžius yra ne tik vienas svarbiausių ir populiariausių gėrimų, bet ir labai svarbi kultūros dalis. Pirmieji arbatos paminėjimai bei arbatos auginimo pradžia šioje šalyje siejami su budistų vienuoliais. Oficialiose kronikose minima, kad dar 815 m. budistų vienuolis Eichu pavaišino puodeliu žaliosios arbatos imperatorių Saga (tiesa, ši arbata turėjo būti atkeliavusi iš arbatos lopšio Kinijos, nes Japonijoje arbatmedžiai tuomet dar neauginti). Beveik prieš tris amžius, 1738 m., Japonijoje imta gaminti populiariausia japoniška arbata Sencha – lygiai tokia pat, kokia ji gaminama iki šiol.

Arbatos ceremonija – ritualas, kuris labiau susijęs su filosofija nei su gastronomija. Svarbu ne tik tinkamai paruošti arbatą, bet ir sugebėti susikaupti, kontroliuoti savo emocijas ir veiksmus, visiškai pamiršti sumaištį ir kasdienę rutiną. Arbatos ceremonija – daugialypio meno dalis, nes tradicinis japoniškas sodas, arbatos kambarys, gėlės, rankų darbo indai yra esminiai ceremonijos elementai, besikeičiantys pagal sezoną.

Pagrindiniai japoniškų sodų kūrimo principai:

Harmoningumas

Visi sodo elementai turi tarpusavyje derėti, vienas elementas negali užgožti kito, vyrauti. Japoniškuose soduose nėra nė vieno nereikalingo elemento, viskas turi savo griežtai apibrėžtą vietą ir paskirtį.

Proporcingumas

Jauskite visų sodo elementų dydžio proporcijas. Ypač tai aktualu renkantis augalus. Neužmirškite, kad, jiems paaugus, vaizdas gali labai pasikeisti ir suardyti jūsų pasirinktą kompoziciją. Todėl kurdami sodą turite galvoti ne tik apie tai, kaip sodas atrodys dabar, bet ir įsivaizduoti jo vaizdą po kelerių ar keliasdešimties metų.

Asimetriškumas

Kuriant japoniško stiliaus sodą, šį principą reikės taikyti visoms sodo sritims. Dažnai japoniško sodo struktūra būna trikampio formos.

Saikingumas

Jei sumanėte kurti itin puošnų sodą, naudoti kuo įvairesnes medžiagas, formas, ornamentus, japoniško stiliaus sodas ne jums. Šiam sodui nebūdinga ornamentika, ryškios spalvos.

Natūralumas

Japonai savo soduose stengiasi atkurti natūralią gamtą, todėl naudoja tik natūralias medžiagas. Tai, kas sena, paveikta laiko, jiems yra vertingiausia. Tad ypač venkite nenatūralių medžiagų. Pirmenybę teikite grubioms formoms, be jokių padailinimų.

Planuodami sodą, stenkitės, kad kiekviena jo dalis būtų matoma. Kai kurios kompozicijos turi matytis iškart įžengus į sodą, kitos – užslėptos, jas bus galima išvysti tik paėjėjus vingiuotu takeliu. Iš kiekvienos pusės žiūrint sodo vaizdas turi būti vis kitoks. Japonai neįsivaizduoja neaptverto sodo– jis praranda savo intymumą, paslaptingumą. Palikite sode tuščių plotų, nesistenkite užpildyti visos erdvės.