Jei anksčiau šuns namelis buvo gana primityvus statinys kieme, šiandieną būdos primena savotiškas šuniškas vilas. Būdų gamintojų jau nestebina pageidavimai įrengti būdą su terasa, langais ar pertvaromis. Kai kurie keturkojų šeimininkai net sumano užsakyti būdą su įrengtu šildymu ar žaidimų aikštelėmis. Tačiau specialistai pabrėžia, kad renkantis būdą reikia nepamesti sveiko proto ir nepamiršti, kam ji skirta. Pirmiausia verta galvoti apie šuns patogumą ir gerą savijautą, o tik paskui apie grožį.

Su šuniuku atėjo ir verslo idėja

Prieš penkerius metus vidaus baldus keturkojams pradėjęs gaminti Tadas Strimkūnas sako, kad idėja imtis tokio verslo atsirado gana atsitiktinai. Nenuostabu, kad įkvėptas buvo jo paties šuniuko. „Viskas prasidėjo nuo to, kad iš prieglaudos pasiėmėme šuniuką. Kaip dabar atsimenu, kad buvo penktadienis. Visą savaitgalį mes su juo smagiai pasibuvome, o atėjus pirmadieniui, kai reikėjo išeiti į darbą, supratome, kad neturime paruošę vietos, kurioje jis galėtų mūsų ramiai laukti. Kaip tik turėjau nuo statybų atlikusios medienos, tad padariau medinį narvelį. Pavyko iš pirmo karto, narvas atrodė gražiai, estetiškai, nes jau nuo seno moku dirbti su medžiu“, – prisimena T.Strimkūnas.

Šuniukas šeimininko darbo taip pat „neišpeikė“. Šiuolaikiškas narvas šuniukui patiko, ten jis mielai eina pasnausti, atsinešė ir savo žaislus. Tado sumeistrautą narvą netruko pamatyti ir jo draugai, pažįstami. Taip grandinė užsisuko, prasidėjo užsakymai. Vyriškis sako, kad pomėgis meistrauti namuose virto papildomas pajamas generuojančiu verslu.

Derina prie interjero

Pašnekovas sako sulaukiantis šunų šeimininkų dėmesio iš visos Lietuvos. Teko gaminti stilingus medinius narvus daugybei įvairių veislių. Kiekvienas narvas gaminamas pagal šuniuko ir jo šeimininko poreikius, t. y. pagal šuniuko dydį suprojektuojamas narvas, o šeimininkas parenka jo dizainą ir spalvas. Taip pat gaminami narvai su stumdomomis durelėmis, stalčiukais, spintelėmis. Tačiau, anot pašnekovo, norintiems užsisakyti stilingą narvą teks palaukti – šiuo metu yra susidariusi dviejų mėnesių eilė.

„Žmonės nori, kad narvas būtų priderintas prie interjero. Taip pat prašo, kad prie jų būtų priderinta ir spintelė. Tokie narveliai taip pat gali būti įkomponuojami į nišą ar užpildant erdvę po laiptais. Tai taupo vietą namuose, o ir tvarkingai atrodo. Dažnai pasiteirauju, ar į mano pagamintą narvą šuniukai bus įleidžiami pirmą kartą. Dažniausiai jie turi kitus, metalinius, šuniukai jau būna įpratę dalį dienos praleisti savo narvelyje ar aptvarėlyje. Tačiau metalinės tvoros atrodo negražiai, barška nuo judesio, todėl šeimininkai vis dažniau renkasi medį“, – patirtimi dalijasi meistras.

Meistrų nebestebina pageidavimai būdoje įrengti langelį, terasėlę, pertvarą, tačiau labiausiai įsiminęs kliento pageidavimas – įrengti šildymo sistemą.

Graužimą galima pažaboti

Tačiau tie, kas namuose augina keturkojus, neleis sumeluoti, kad augintiniai kartais mėgsta įdarbinti savo dantis ir graužti baldus. Todėl natūraliai kyla klausimas: kaip mediniai narvai atlaiko aštrius šuniukų dantis? T.Strimkūnas neslepia, kad yra buvę atvejų, kai narvus reikėjo remontuoti ar keisti jų dalis. Taip pat yra tekę narvo konstrukciją „apsiūti“ metalu.

„Dažniausiai šeimininkai žino šuniukų charakterį ir iš anksto pasako, ar jie linkę graužti baldus, ar ne. Jeigu šuo „graužikas“, dažniausiai užsako narvą su metaliniu rėmu“, – pabrėžia pašnekovas.

Vis dėlto sugraužti narvai veikiau išimtis nei taisyklė. Kadangi šunys narvo konstrukciją gali ne tik kandžioti, bet ir laižyti, būtina rinktis natūralias, švarias medžiagas. Pašnekovas tikina narvus dažantis ekologiškais dažais.

Paprašė būdos su šildymu

Jei anksčiau sodiečiai šunų namelius susikaldavo patys, šiandieną požiūris į augintinius keičiasi – šeimininkai būdas ar voljerus vis dažniau patiki samdomiems meistrams. Kaip VL pasakoja „Būduva“ direktorė Jolanta Ulevič, mintis gaminti būdas gimė jos vyrui, kuris nuo mažens mėgo meistrauti. „Pažįstamam paprašius pagaminti būdą, jis nedvejodamas apsiėmė šio darbo, kas lėmė mūsų verslo pradžią. Šiuo metu gaminame ne tik būdas, bet ir įvairius metalinio ar medinio karkaso lauko baldus, sandėliukus, pavėsines ir pan. Iš tikrųjų, žmogus vertina savo šunį kaip šeimos narį bei nori jam visko ko geriausio“, – apie iš netikėto užsakymo prasidėjusį verslą pasakoja Jolanta.

Pasak jos, per visą darbo praktiką teko išgirsti įvairiausių pageidavimų. Vienas jų meistrus privertė nusišypsoti. Jolantos teigimu, meistrų nebestebina pageidavimai būdoje įrengti langelį, terasėlę, pertvarą, tačiau labiausiai įsiminęs kliento prašymas – įrengti šildymo sistemą. „Šis pageidavimas sukėlė šypseną. Teko parinkti tinkamus argumentus, priversiančius klientą atsisakyti šios minties. Juolab kad šuo buvo vokiečių aviganio veislės. Palyginimui, kinologai tokios veislės šuniui užsako nešiltintas būdas, o klientas, perkantis būdą savo mylimam augintiniui, visuomet prašo kuo storesnio šiltinimo ir klausia, ar šuo tikrai nesušals“, – pasakoja J.Ulevič.

Anot jos, dažniausias žmonių pageidavimas, kad būda būtų apšiltinta. Tačiau verslininkė atvira – prieš renkantis būdą šuniui, pirmiausia reikia vadovautis sveiku protu ir šiek tiek išmanyti šuns veislių specifiką. Esą kai kurių veislių šunys gali gyventi lauko sąlygomis ir apšiltinti būdą savo kūno skleidžiama šiluma.

„Kitas įdomesnis užsakymas – pagaminti vaikų žaidimų namelio dydžio būdą, t. y. keturis kartus didesnę už patį šunį. Visgi tokiu atveju šuniui padaroma meškos paslauga, nes jis nesugebės tokio dydžio būdos apsišiltinti, gyvenimas joje nebus komfortiškas“, – neįprastas šunų šeimininkų užgaidas vardija „Būduvos“ direktorė.

Nameliai beglobėms katėms

Renkantis būdas daug kam svarbu, kad jos būtų gražios, tvarkingos ir derėtų prie kitų mažosios architektūros statinių ar gyvenamųjų, ūkinių pastatų fasadų. Pašnekovės pastebėjimu, šiais laikais, ko gero, kiekvienas visus kiemo pirkinius derina prie namų fasado. Ne tik būdas, bet ir sandėliukus, smėlio dėžes ir net daržo lysves.

Ji pastebi, kad populiarėja būdos ne tik šunims, bet ir katėms. Tiesa, pastarosioms nameliai statomi daugiausia miestuose, kur yra daug be šeimininkų klaidžiojančių kačių. „Žmonės labai rūpinasi beglobėmis katėmis, ypač daugiabučių kiemuose. Pasitaiko, jog geradariai nuperka namelį, kad tik katės nešaltų, turėtų užuovėją. Iš tiesų ne visos katės patikliai lenda į namelius. Ypač jei ten nakvoja ne viena, o kelios katės. Tačiau įprastai maistu jas pavyksta prisivilioti į namelius, kur katės gali saugiai ir šiltai išmiegoti visą naktį“, – apie geradarius, besirūpinančius saugesniu beglobių kačių prieglobsčiu, pasakoja J.Ulevič.

Tvirtas ir saugus voljeras

Auginantiems didelių veislių šunis lauke tenka pagalvoti apie voljero įrengimą. Jį reikia įrengti taip, kad gyvūnas nepabėgtų ir pats voljeras būtų saugus keturkojui. Jolantos teigimu, pirmas dalykas, į kurį reikia atkreipti dėmesį, – voljero tvirtumas. Vadinasi, voljeras neturi klibėti šuniui pašokus ir atsirėmus į jį. Taip pat jis turi būti saugus, be atsikišusių aštrių dalių, neuždengtų varžtų, dažytas sertifikuotais, kokybiškais, nekenksmingais dažais.

Ji taip pat pastebi, kad pasitaiko itin šoklių ir landžių šunų, kurie, palikus tarpelį tarp stogo ir metalinio rėmo, gali per jį išlįsti. Todėl būtina jį uždengti vėjalente arba nuleisti laikiklius taip, kad tarpo neliktų.

Šuo vertina dėmesį, o ne grožį

Kinologas Artūras Zaleckas pabrėžia, kad šuo – socialus gyvūnas, todėl jis geriausiai jausis ten, kur bus jo šeimininkas. Pasak jo, šuniui už viską svarbiausias yra nuolatinis bendravimas su žmogumi. Jis taip pat sako dažnai išgirstantis aiškinimų, kad augintiniui geriau gyventi voljere, o ne namuose su šeimininkais. Tačiau kinologas atviras – kur šuniui geriau būti, galime pamatyti tik iš jo elgsenos. „Palikite atidarytą voljerą ir namų duris. Kur šuo nueis, ten jam ir bus geriau“, – stebėti šuns elgesį ir atitinkamai parinkti jam geriausią aplinką gyventi ragina A.Zaleckas.

Lojimas – ne sargumo požymis

Lietuvoje žmonių supratimas apie šunis pamažu keičiasi, tačiau dar ne taip greitai, kaip to norėtųsi kinologui. Pasak jo, kaimuose vis dar gajus mąstymas, kad šuns vieta – su grandine prie būdos. Tačiau tai didžiulė bausmė šuniui. Ypač jei būda stovi sodybos pakraštyje, kur kontaktas su žmogumi labai minimalus. „Voljeras daug geresnis sprendimas nei rišimas prie grandinės. Kodėl kaimuose šunys prie būdų labai daug loja? Jie išsiugdo tokį įprotį: jeigu loja, vadinasi, šeimininkas tuoj pasirodys lange. Tokiu būdu jie bando prisikviesti šeimininką. Žmogus įsitikinęs, kad lojimu šuo sargauja, bet iš tiesų jis taip saugo save“, – nusistovėjusį mitą dėl šuns lojimo paneigia patyręs kinologas.

Turi matyti šeimininką

A.Zaleckas pripažįsta, kad šunims turėti savo „kampą“ nieko blogo, svarbiausia, kad narvas ar būda stovėtų ten, kur yra žmonių. Paprastai sakant, šuo turi matyti savo šeimininkus. „Man asmeniškai priimtiniau tai, kad šuo būtų laikomas laisvai ir jis pats pasirinktų, kur jam būti. Jei kalbame apie būdą, jos tikrai nestatykite sodo gale. Nesvarbu, kaip gražiai bus išraižyta būda, kokie ornamentai ją puoš, šuo bus nelaimingas, nes nematys jūsų, – dėmesį daugiau kreipti į būdos pastatymo vietą, o ne grožį ragina kinologas. – Šuniui ornamentų ar būdų su prieškambariu tikrai nereikia. To reikia žmogui, o ne gyvūnui.“

Labiau bijo drėgmės, o ne šalčio

Pasiteiravus, kaip tinkamai parinkti būdą, A.Zaleckas ragina pirmiausia atsižvelgti į šuns veislę ir sąlygas, kuriomis jam teks gyventi. Jeigu šuo gyvens atšiauriomis sąlygomis, būda turi būti nedidelė, nes šuo ją turės šildyti savo kūnu. Joje jis turi laisvai apsisukti, atsistoti. Verta nepamiršti, kad šuo būdoje vasarą gali slėptis ir nuo didelės kaitros, todėl ji turėtų būti tokia, kad šuo turėtų galimybę pilnai ištiesti kojas.

„Lauko būdose geriau jausis tankią pavilnę turintys šunys. Jeigu būdoje gyvens šuniukai be pavilnės, jiems ten bus tikrai ne pyragai. Būdą reikia sumeistrauti taip, kad nebūtų tarpų. Tačiau noriu priminti, kad šunys labiau bijo drėgmės, o ne šalčio. Šunims su pavilne šaltis nėra labai baisus ir pavojingas. Būdoje žiemą reikėtų pakloti šiaudų, kad jie sugertų drėgmę. Juos reikia reguliariai keisti. Būdą pakloti šienu netinka. Taip pat nereikėtų kloti kilimų, nes jie sugeria drėgmę, ilgai nedžiūva. Taip būdoje atsiranda pelėsis“, – pabrėžia kinologas A.Zaleckas.