Apie pajieslietės Vidos Simonavičienės šunį Mažylį papasakojo gyventojai. Mažylis ypatingas ne todėl, kad yra takso ir vokiečių aviganio mišrūnas ir, kaip kiekvienam šeimininkui, yra pats mylimiausias ir gražiausias šuo.

Greitai jau bus metai, kai jisai be vargo įveikia didesnius atstumus su specialiai jam pagamintais ratukais. Ligi tolei dėl sužalotų užpakalinių kojų Mažylis sunkiai vaikščiojo.

Tą vakarą, kai rado sunkiai sužalotą visos šeimos numylėtą Mažylį, Simonavičiai prisimena kaip šiandien.

Šeimininkai pasigedo neįprastai ilgai negrįžtančio, paprastai toli nuo namų nenuklystančio Mažylio. Apėję ūkinius pastatus, netoli gyvatvorės rado šuniuką visą sužalotą.

„Buvo sulaužytas stuburas, sužalotos kojos, atrodė baisiai“, – prisimena Povilas Simonavičius.

Šeimininkai savo numylėtą šunelį išslaugė, bet šuniukas praktiškai negalėjo valdyti užpakalinių kojų.

„Kol buvo sveikas, vakarieniaudavo drauge su mumis „atsitupia“ šalia ir tarnauja, nors niekas jo ir nemokė“, – prisimena Povilas.

„Per daug metų susigyveni su šunimi ir jis pasidaro kaip šeimos narys. Jam sunku – ir mums sunku“, – atsidūsta Vida.

Rūpestingi šeimininkai jau seniai galvojo, kaip šuniukui padėti. Bandydamas vaikščioti jis nusibrozdindavo užpakalines kojas.

„Mūsų dukra – veterinarė. Jinai ir surado sprendimą – įtaisyti šuniukui specialius ratukus, kurių padedamas, jis galės įveikti didesnius atstumus“, – pasakoja šeimininkė.

Ratukai buvo pagaminti specialiai Mažyliui Anglijoje. Gamintojai skambino, norėdami pasiteirauti, ar šeimininkai nesuklydę dėl Mažylio, šeimos narių dar švelniai vadinamu Meška, matmenų. Jie stebėjosi, kaip šuo gali būti toks ilgas, neaukštas, ir sunkus.

Mažylis, kuriam dabar devyneri, sunkiai vaikščiojo kone ketverius metus. Dabar jau kone metai, kai jam judėti daug lengviau – jisai ne tik smagiai lapnoja kaimo keliuku, bet ir įveja į medį kates.