Sulig pirmąja šiluma nubudo ir pirmieji kraujasurbiai, kurie vakarais įkyriai dūgzdami aplink ausis blaško sodo ar daržo darbus. Tačiau, pasirodo, pažaboti šiuos padarėlius gali... šikšnosparniai. Mažesniu kraujasiurbių skaičiumi džiaugiasi tie, kurių namuose gyvena šie mieli padarėliai, o kas jų draugystės pageidauja – meistrauja specialius inkilus.

Surenka dešimtis tūkstančių uodų

Šikšnosparniai – ne tik nuostabūs, bet ir naudingi gyvūnai, nes jie naikina sodo kenkėjus. Lietuvoje gyvena keturiolika šikšnosparnių rūšių. Nors jų mitybos diapazonas gana platus, manoma, kad trys jų rūšys „specializuojasi“ maitindamiesi išskirtinai uodais. Skaičiuojama, kad vienas šikšnosparnis per naktį gali sugauti net iki 10 tūkst. uodų! Pagrindinis uodų naikintojas – rudasis ausylis.

Šikšnosparnių apsaugos Lietuvoje draugijos vadovas Deividas Makavičius pabrėžia, kad atsiranda vis daugiau žmonių, norinčių, kad jų sodyboje ramybės lizdelį atrastų būtent šikšnosparniai. Tam tikslui keliami specialūs inkilai. Šikšnosparnių apsaugos Lietuvoje draugijos vadovo teigimu, inkilo šikšnosparniams idėja kilo 1860 metais, kuomet pastebėta, jog žemyn anga apvirtusiame inkile sėkmingai apsigyveno šikšnosparniai. Šiuo metu jiems skirti inkilai daromi iš įvairių medžiagų, jų būna visokių dydžių ir formų. Svarbu, kad formuojantis kolonijai inkile galėtų įsikurti pakankamai daug individų – taip būtų palaikoma atitinkama temperatūra. Lietuvoje ir kitose šaltesnio klimato šalyse svarbu tinkamai parinkti inkilo dydį, be to, šikšnosparniai mieliausiai apsigyvena mediniuose inkiluose. „Viename inkile dažniausiai apsigyvena 20–30 šikšnosparnių, tad nesunkiai galite apskaičiuoti, kiek iš viso per naktį jie sumedžios uodų“, – apie natūralią kraujasiurbių kontrolę pasakoja D.Makavičius.

Koks inkilas tinka?

Ten, kur natūraliai šikšnosparniai nesilanko, jiems sukonstruojamos dirbtinės buveinės. Ne vieną inkilą šikšnosparniams įkėlusios draugijos atstovas pasakoja, kad inkilams konstruoti geriausiai tinka neobliuotos 2,5 cm storio lentos. Plonesnės netinka, nes tokiame inkile nesusidarys tinkamas temperatūrų režimas, bus mažesnis sandarumas, o lentų nelygumai reikalingi šikšnosparniams įropoti į inkilo vidų. Vidinėje užpakalinės sienelės dalyje kas kelis centimetrus būtina padaryti apie 1 mm gylio įpjovas – šikšnosparniui bus lengviau įsikibti į sienelę. Pageidautina, kad stogelis būtų palenktas į priekį.

Kad šikšnosparniai patektų į vidų, inkilo apačioje reikia palikti nedidelį, iki 20 mm pločio plyšį. Optimaliausias variantas – 15–20 mm. Pro mažesnį plyšį didesnių rūšių šikšnosparniai nesugebės patekti į vidų, o inkilo su per didele landa tiesiog vengs. Šikšnosparnių inkilų išorę rekomenduojama apkalti ruberoidu, pergamentiniu popieriumi arba toliu. Tokiu būdu inkilas labiau apsaugomas nuo aplinkos poveikio, pailginamas jo tarnavimo laikas.

Geriausia vieta

Inkilai šikšnosparniams gali būti keliami į miško aikštelėse, miško pakraščiuose, parkuose ar vandens telkinių pakrantėse augančius medžius – atvirose vietose, kur šikšnosparniams patogu priskristi prie medžių. Bene sėkmingiausiai į inkilus šikšnosparniai priviliojami miškuose. Šalia mažesnių vandens telkinių keliami inkilai turi būti kelių metrų atstumu nuo vandens. Prie didesnių vandens telkinių inkilus patartina kabinti kiek toliau nuo vandens, nes tokiose vietose dažnai pučia stiprūs vėjai. Ten, kur nėra medžių, inkilus galima kelti ant pastatų sienų ar ant specialiai įkastų stulpų. Inkilų jokiu būdu negalima kelti ant betoninių ar metalinių elektros stulpų – jauni, dar nepatyrę šikšnosparniai nesėkmingai tūpdami į inkilą bando gelbėtis užsikabindami už medžio kamieno, o ant metalinio ar betoninio paviršiaus to padaryti neįmanoma.

Nori būti prie vandens

Net ir iškėlus specialų būstą šikšnosparniams, nebus 100 proc. tikimybės, kad pageidaujami svečiai jame apsistos. D.Makavičius pabrėžia, kad šie padarėliai mėgsta būti gamtoje, tad kuo labiau urbanizuotoje vietovėje gyvenate, tuo mažiau šansų, kad įsikurs šikšnosparniai. Jie mėgsta sodybas, kuriose bent kilometro spinduliu būtų vandens telkinys, iš kurio jie galėtų atsigerti.

„Nėra garantijos, kad pirmaisiais metais inkile apsigyvens šikšnosparniai. Jie paprasčiausiai taip greitai gali jų neatrasti. Kai inkilas atrandamas, jame visuomet įsikuria šikšnosparnių patelių kolonija. Ten jos laikosi tol, kol inkilas lieka sandarus. Jeigu per dvejus metus šikšnosparniai inkile neapsigyveno, siūlome jį perkelti į kitą vietą“, – šikšnosparnių gyvenimo subtilybes komentuoja pašnekovas.