Kai dienos negailestingai trumpėja, soduose ir daržuose tenka suktis smarkiau, nes darbų į valias: reikia pasisodinti naujų augalų, tinkamai pasirūpinti žiemoti liekančiais medeliais, uogakrūmiais ir daugiametėmis gėlėmis.

 Tiek, kiek reikia

Į paruoštas duobes medelius galima sodinti jau spalio pradžioje. Bet jei žemė jose nesusigulėjusi, šį darbą reikia atidėti iki mėnesio pabaigos ar net iki pavasario. Turint nedidelį 6 arų žemės plotelį, daug medelių neįmanoma pasodinti, o vaisių norisi įvairių. Todėl sode reikėtų pasisodinti bent dvi paprastojo antaninio obelaites, į kurių šakas būtų galima įskiepyti kitų obelų veislių. Neverta sode auginti dviejų vasarinių obelų veislių, nes, suaugus medžiams, vaisių bus per daug. Tada trūks žieminių. O juk ir nuo vieno medžio galima skinti bent dviejų arba trijų veislių vasarinių obuolių. Slyvų pasirinkimas didesnis. Vienos iš jų anksčiau dera, kitos, pavyzdžiui, Ana Spet, vaisiais sodininką džiugina ir vėlų rudenį. Jie skanūs, tinka kompotams. Verta pasisodinti  žagarvyšnių, nes jos gana atsparios kokomikozei ir moniliozei. Būtina pasisodinti 3–4 krūmelius juodųjų, 2–3 krūmelius raudonųjų, tiek pat krūmelių baltųjų serbentų, kelis kelmelius agrastų. O jei namą papuoš aktinidijos, puikuosis kelmas aronijų, eilutė svarainių, šeimai vaisių ir uogų užteks.

Nukasti ir pasėti

 Nebūtina skubėti spalio pradžioje kasti burokėlių, morkų ir kitų daržovių, nes keičiantis klimatui ruduo būna ilgesnis ir šiltesnis. Galima juos nurauti mėnesio pabaigoje – nukasti kartu su salierais, pastarnokais, petražolėmis, vėlyvaisiais kopūstais, žieminiais ridikais, ropėmis, griežčiais. Tuos  plotus, kur augo daržovės, būtina sutvarkyti: surinkti derliaus likučius, išrauti piktžoles, patręšti organinėmis ir mineralinėmis kalio bei fosforo trąšomis, aparti ar apkasti. Negalima tręšti šviežiu mėšlu tų plotų, kuriuos kitais metais skirsite ankštinėms, šakniavaisinėms ir svogūninėms daržovėms. Paliekamų žiemoti daugiamečių daržovių likę lapai, stiebai nuimami, o augalai mulčiuojami kompostu. Šias daržoves galima patręšti mineralinėmis kalio ir fosforo trąšomis. Paruošiame žemę rudenį sėjamoms morkoms, burokėliams, ridikėliams, krapams, salotoms. Sėjame spalio pabaigoje–lapkričio pirmoje pusėje, kad daržovės sudygtų ne rudenį, o tik kitų metų pavasarį (sėklų normą trečdaliu ar ketvirtadaliu padidiname). Spalio pradžioje sodinami žieminiai česnakai.

R. Dovydėno pieš.

Nemėgsta rūgščios dirvos

 Šį mėnesį baigiame tvarkyti ir valyti gėlynus. Reikėtų pabarstyti pelenais tuos plotus, kur augo šluoteliniai flioksai ir bijūnai. Tai iš dalies padės apsisaugoti nuo miltligės, stabdys bijūnų puvinio plitimą. Mat šios ligos greičiau plinta rūgščiose dirvose. Išbarstę pelenus, papurenkime žemę. Spalio mėnesį baigiamos sodinti tulpės, kasami kardeliai, galtonijos, montbretės. Ruošiamos pražydinti svogūninės gėlės.

Tulpėms parenkama saulėta vieta, nes pavėsyje pasodintos menkiau žydi, ištįsta, jų svogūnai tada būna smulkesni. Gerai auga priesmėlio ir lengvo priemolio žemėje. Dirva turi būti trąši, geros struktūros. Rūgšti dirva netinka, kitaip tulpės labiau serga. Pirmiausia sodinamos ankstyvosios, o spalį – vėlyvesnių veislių tulpės. Sodinama 10–12 cm gylyje 15–20 cm atstumu. Sunkiose dirvose sodinama 3 cm sekliau negu lengvose. Tulpės įsišaknija per 2,5–3 mėnesius. Tinkamiausia temperatūra šaknims leisti – 3–6 °C. Jei dirva drėgna, greičiau susiformuoja šaknys. Kai truputį pašąla, mulčiuojama 4 cm storio durpių sluoksniu. Neturint durpių, galima mulčiuoti pjuvenomis. Pasodinus tulpes, būtina pasirūpinti apsauga nuo pelių ir kirstukų, nes jie mėgsta pasmaguriauti saldžiais svogūnėliais. Spalį po šalnų kasami ir jurginai. Jų šakniagumbiai geriausiai išsilaiko, kai yra parafinuojami.

Triguba nauda

Naujų sodų šeimininkams metas pasirūpinti gyvatvorių sodinukais. Žemaūgėms gyvatvorėms tinka žvilgantieji kauleniai, paprastieji ligustrai. Šie krūmai gerai pakenčia karpymą, gražiai atrodo. Nekarpomoms gyvatvorėms galima naudoti japonines lanksvas. Jos gausiai žydi rožiniais žiedais liepos– rugpjūčio mėnesiais. Dirvai nereiklios, pakenčia sausesnes vietas, nuolat karpyti nereikia, užauga 60–80 cm aukščio. Jei gyvatvorė daroma sodo viduje, zonoms atskirti tiktų buksmedžiai. Turint laiko ir noro juos galima karpyti, kurti įvairias formas. Kai kas sodina svarainių gyvatvores. Jie gražiai ir gausiai žydi gegužės mėnesį, o rudeniop užaugina vertingus vaisius. Svarainių nauda triguba: ir gyvatvorė, ir grožis, ir vitaminų šaltinis. Retkarčiais svarinius reikia pakarpyti, paformuoti, kad gyvatvorė atrodytų tvarkingai. Derlius dėl to nenukentės, užaugs stambesni vaisiai. Vis dėlto dėl svarainių gyvatvorės gali kilti bėdų. Ilgainiui pradės augti daugiametės piktžolės, kuriais bus sunku išravėti. Aukštoms gyvatvorėms tinka sedulos, gudobelės. Jos sodinamos prie pagrindinio kelio, nes apsaugo sodą nuo dulkių. Tačiau būtina žinoti, kad nė vienas iš paminėtų augalų neaugs ten, kur auga beržai, nes jie nualina dirvą.

Parengė Stasys Palaukys