Raseinių rajone tarp Ariogalos ir Betygalos įsikūręs Romanas Aniulis įpusėjo aštuntą dešimtį, tačiau turi dar labai daug planų, kaip gražinti gimtąjį kraštą. Apgriuvusioje melioratorių viloje, kurią šie sovietmečiu tėvų žemėje pastatė medžiotojams, kuria savo sodybą ir aplinkui sodina dešimtis tūkstančių medžių. Jo pėdomis seka du vaikai ir šeši anūkai.

Užvirino „sibiriako“ kraują

„Kirkšnovės“ sodybos savininkas R.Aniulis neslėpė, kad buvo dienų, kai rankos žemyn sviro, kai pats savęs klausė, kuriems galams jam viso to reikia, jei Kaišiadoryse turi puikų darbą ir uždarbį. Netgi klausė savęs, ką jis veiks su atsiimtąja tėvų žeme, dėl kurios vaikystė Igarkos tundroje prabėgo. Vidinius prieštaravimus didino ir tai, kad beveik pačiame jų žemės viduryje pūpsojo vadinamoji melioratorių vila: su puikiais tvenkiniais ir kaskadomis, su didžiuliu pagrindiniu pastatu (gimtoji troba, vos juos išvežus į Sibirą, buvo nugriauta). Tiesa, sovietmečiu buvusi puiki vila pradėjo griūti ir nykti. Neliko ir pirties, kurią belėbaudami sudegino girti veikėjai. Bala žino, kiek R.Aniulio svyravimas būtų trukęs, jei netyčia būtų neišgirdęs, kad vienas anų laikų veikėjas net projektus tiems pastatams rekonstruoti jau pasidaręs. „Štai tada ir užvirė „sibiriako“ kraujas – daugiau mano žemėje nebešeimininkausite. O jei jums tie pastatai ir visa kita reikalinga, išsi neškite juos, bet patys iš mano žemės dinkite.“

Iš namo atsiveria gražus vaizdas į tvenkinį. Netoliese - Dubysa ir Žemaičių plentas. Redakcijos archyvo nuotr.

Padėjo parama

Pasak R.Aniulio, daug įvairiausių peripetijų teko pergyventi, kol buvusi medžioklių pasilinksminimo vietelė tapo jo nuosavybė. Tačiau įsigytą poilsiavietę reikėjo tvarkyti, o tam reikėjo didelių, labai didelių pinigų. Bet ne veltui, matyt, yra sakoma – stenkis, ir Dievas tau padės. Ryžtingas vyras nusprendė pasinaudoti ES parama. Užkaltais langais it šmėkla stovėjęs namas buvo rekonstruotas, dabar jis tarnauja ir kaimo poilsio išsiilgusiems žmonėms, ir puošia kraštovaizdį.

R.Aniulis atkreipė dėmesį į naujai asfaltuotą kelią, į trinkelėmis grįstas automobilių stovėjimo aikšteles. Pasak jo keliukai, likę nuo sovietmečio, buvo tiesiog baisūs, asfaltas visiškai suaižėjęs, duobėtas. Ir vėl pavyko parengti projektą ir gauti reikiamų lėšų.

Vaikų autoritetas

Prikeldami „Kirkšnovę“ daug pastangų įdėjo R.Aniulio vaikai. Nugirdo sūnus Mindaugas, kad tėvas ruošiasi vilos langus sumažinti, kitus – net visai užmūryti, kad šilčiau būtų, ir pasisiūlė langais pats pasirūpinti. „Kai atvažiavau ir pamačiau, ką jis pridarė, net prisėdau. Jis ne langus sudėjo, o vitrinas padarė. O kaip gražu… Supratau, kokią nesąmonę ketinau padaryti. Visą vaizdą būčiau sugadinęs. Kai dukra Živilė pasisiūlė pasirūpinti vidaus dizainu, aš neprieštaravau. Žinojau, kad ji už mane padarys geriau. Aš gal kiek per daug konservatyvus, ne toks imlus naujovėms kaip jauni žmonės. Be to, ne tiek ir pasaulio matęs. Bet kokiu atveju jų skonis yra geresnis, vaikai man yra autoritetas“, – sakė pašnekovas. Jis džiaugėsi, kad sūnus ir dukra gyvena Lietuvoje. Apie emigraciją negalvoja ir anūkai.

"Kiršnovės" sodyba - B. ir A. Aniulių svajonių išsipildymas. Redakcijos archyvo nuotr.

Darbo nebijojo

Daug nerimo ir baimės buvo prieš įsikuriant tėvų žemėje. Ar pajėgs? Juk niekas nieko už dyką nedavė. Bet jie jau mokėjo „kalti“ pinigus. Birutė Aniulienė prisiminė, kaip sovietmečiu augino tulpes, o jų svogūnėlius net į Sachaliną veždavo. „Uždirbome gerai, o darbo nebijojome. Mes ilgai labai sunkiai vertėmės: abu studentai, du vaikai, paskui dar penkerius metus vyras mokėsi aspirantūroje. Norėjome prasigyventi, – pasakojo moteris. – Paskui atėjo kooperatyvų metas. Mes, trys šeimos, susikooperavome auginti vištas. Laikėme 20 tūkst. vištų. Darbas labai sunkus, o dirbome tik patys, padėdavo vaikai.“ Gretimoje fermoje tą patį darė kitų žmonių kooperatyvas. Romanas prisiminė, kaip vieną dieną mėždami mėšlą vyrai postringavo: „Ir kas galėjo pagalvoti, kad mes, žmonės, turintys aukštąjį išsilavinimą, mėšlą kabinsime?“ „Nedejuok, – atkirto jam kitas, – Tu tik su aukštuoju, o anoj fermoj tą patį daro mokslų kandidatas. “. Ir parodė į mane. Pasijuokėme ir toliau dirbome“, – sakė Romanas.

Tyras šaltinio vanduo - atgaiva karštą dieną. Redakcijos archyvo nuotr.

Planai ilgam

Dabar Romanui septyniasdešimt penkeri. Vyras juokėsi, kad visiems sumanymams įgyvendinti jam pritrūks kokių poros šimtų metų. Teksią jų iš anūkų skolintis. Vesdamas į Kirkšnovės šlaito viršūnę paklausė: „Matai maumedyną? O dabar pažvelk nuo tos vietos žemyn. Matai skardį? Aš čia buvau alpinistą Vladą Vitkauską atsivežęs pakonsultuoti. Jis prisipažino čia „atlaidus“ apturėjęs. O dabar žvelk žemiau, kairėj pusėj matai ąžuolus? O už jų klevai prasideda. Kertu menkaverčius krūmus ir vietoj jų sodinu solidžius medžius. Dešimtis tūkstančių jų pasodinau. Neseniai suskaičiavome, kad pasodinome 130 tūkst. medžių. Norėjau čia apgyvendinti elnių, stirnų, bet kol medžiai nepaaugs, negaliu, nes viršūnes nuės. Dar įrengsiu 10 hektarų miško parką. Su lauko baldais, su poilsio aikštelėmis. O štai tame tvenkinyje auginu upėtakius, nes į jį vanduo suteka iš šaltinių. Į didįjį tvenkinį amūrų prileidau, jie man visas žoles nušienauja.“

Mieliausias širdžiai sodybos šeimininkų pomėgis - bitininkystė. Kopinėti medaus vasarą jis kviečia ir sodybos svečius. Redakcijos archyvo nuotr.

Yra ką veikti

R.Aniulio sodyboje, kurioje gyvena ir patys šeimininkai, dažnai ilsisi žmonės iš pajūrio, kaip, beje, ir iš užsienio. Tie, kurie nors kartą pabuvo „Kirkšnovėje“, vėl čia sugrįžta, nes čia viskas įrengta taip, kad žmogui būtų gera. „O pramogų pati gamta prigalvojo: vandens telkiniuose gali žvejoti, plaukioti valtimis, kanojomis, baidarėmis, vandens dviračiais, kopti kalnų takais, lynu it taranas praskrieti virš „bedugnės“, pereiti du šlaitus jungiančiu „beždžiontilčiu“, paskraidyti oro balionu“, – vardijo pašnekovas. – Yra lauko baseinas ir pirtis su natūraliomis lauko kaskadomis. Įsikaitinai pirtyje ir šok po krintančio tvenkinio vandens srove. Žiemą galima slidinėti, prasimanyti kitokių žiemos pramogų.“ Šioje sodyboje šeimininkai apskritus metus visus vaišina sula, kiekvieną pavasarį privarvina jos apie pusę tonos. Kad sula ilgai išsilaikytų, ją pasterizuoja ir uždaro į talpyklas. Jei kuris mėgsta biteles, šeimininkas mielai pakviečia medaus kopinėti. Bitelės – didžiausias Romano pomėgis. „Yra visos sąlygos norintiesiems įsikurti poilsiauti palapinėse. „Jei kas neturi pinigėlių, galimi „barteriniai“ manai: pasiūlau jaunimėliui porą valandų padirbėti gamtos labui“, – linksmai kalbėjo sodybos šeimininkas.

Milda Medžiakalnytė