Prasidėjus pandemijai, užsidarius namuose, mūsų kraštiečiai kaip reikiant įsiūbavo nekilnojamojo turto rinką užmiestyje. Noras turėti nuosavą žemės sklypą prie pušyno ar vandens telkinio nemažai miestiečių paskatino įsigyti kaimiškas sodybas. Tačiau kokia sodybų rinka šiandieną? Nekilnojamojo turto specialistai sako, kad pardavimai gerokai sulėtėjo, sodybos nebrango, bet ir nepigo. Atsiranda ir kaime „nusvilusių“ sodiečių, kurie greitai įsigiję taip pat greitai joms ieško naujų šeimininkų.

Žino, ko nori

Nekilnojamojo turto paslaugų bendrovės „Inreal“ brokeris Valentinas Karvelis, dirbantis Utenos, Ignalinos ir Zarasų rajonuose, pripažįsta, kad tokio didelio sodybų pirkimo vajaus, kuris buvo prasidėjus COVID-19 pandemijai, šiandieną jau nėra. Tiesa, norinčių įsigyti nuosavą būstą kaime ar vienkiemyje netrūksta. Tik jei anksčiau klientai nebuvo labai išrankūs, pirko sodybas per daug neįsigilindami, kur ji stovi ir kokius patogumus turi, tai pastaruoju metu daugiau dėmesio skiriama rinkos analizei.

Pasak V.Karvelio, į jį žmonės kreipiasi jau žinodami, ko ieško. Jie yra gerai pasvarstę savo galimybes, numatę ir biudžetą. „Klientų vis dar daugiau nei jų būdavo iki 2020-ųjų. Dabar sodybas perka jau tam pilnai pribrendę žmonės. Jie tiksliai žino, kur ir kokios sodybos nori. Prieš pusantrų metų žmonės pirkdavo praktiškai viską, kas pakliūdavo, kad tik turėtų kokią vietelę užmiestyje“, – situaciją sodybų rinkoje nušviečia nekilnojamojo turto brokeris.

Pasiteiravus, kas šiuo metu aktyviausiai parduoda sodybas, V.Karvelis metai iš metų mato tą pačią tendenciją. Sodybų atsisako garbaus amžiaus senjorai, nebepajėgiantys gyventi kaime, ir turtą paveldėję vaikai ar anūkai, nematantys savęs regione.

Daugiausia ieško poilsiui

Jo teigimu, iki šiol sodybų ieškoma ne nuolatiniam gyvenimui, o poilsiui. Nekilnojamojo turto brokerio preliminariais skaičiavimais, 90 proc. parduodamų sodybų yra laisvalaikiui. Dabar patys populiariausi būstai yra tie, kurie nereikalauja kapitalinio remonto, žmonėms svarbu, kad name būtų šildymas. Dažniausiai už sodybas žmonės leidžia sau mokėti 40–50 tūkst. eurų.

Didžioji dalis klientų sodybas perka iš savo santaupų, o, anot V.Karvelio, į banką kreipiasi tie, kurie perka itin gerai įrengtas, brangias sodybvietes. „Visi nori, kad vieta būtų vaizdinga – prie miško ar vandens. Taip pat dalis klientų sodybą įsigyja su ateities perspektyva ten ir gyventi. Tokiu atveju jau atsiranda kiti kriterijai: reikia gero privažiavimo ne tik vasarą, bet ir žiemą, ieškomos vietos su įrengtomis komunikacijomis, svarbu, kad būtų šulinys ar gręžinys.“

Įvertinkite važinėjimo kaštus

Iki šiol didžiausią paklausą turi sodybos prie didmiesčių. Pageidautinas atstumas nuo pagrindinės gyvenamosios vietos – 80–100 km. Kitu atveju reikėtų galvoti ar atokesnė vieta netaps galvos skausmu ateityje. V.Karvelis siūlo pirmiausia įvertinti važinėjimo kaštus.

Įsismarkavus pandemijai, žmonės trokšte troško ištrūkti iš miesto. Taip buvo graibstomos net ir avarinės būklės trobos, krūmais apžėlę sklypai. Tačiau pirminiam susižavėjimui praėjus, po metų ar dar greičiau įsigytam nekilnojamajam turtui ieškomi nauji šeimininkai.

„Paimkime pavyzdį: nuvykti iki Molėtų krašto iš sostinės užtrunka nepilną valandą, o štai iki Zarasų nulėkti jau reikia daugiau nei valandos. Dėl to ir už panašios būklės sodybą šiuose kraštuose reikėtų sumokėti skirtingą kainą. Tarkime, prie Molėtų reikėtų mokėti 60 tūkst. eurų, o šalia Zarasų – 40 tūkst. eurų. Aišku, galima bandyti taupyti ir pirkti tolimesnę sodybvietę, tačiau reikia suskaičiuoti, kiek litrų kuro išvažinėsite per eilę metų. Šiuo aspektu, kai degalų kainos itin didelės, sutaupyti vargu ar pavyktų“, – įsitikinęs jis.

Įsivyravęs brangymetis labiausiai atsispindi sąskaitose už elektrą, prekybos centrų lentynose. Ar kainų pasiutpolkė įsisuko ir į kaimo sodybų rinką? V.Karvelis pastebi, kad kainos per pastaruosius dvejus metus laikosi panašiame lygyje. Kainos šoktelėjo sulig išaugusia paklausa pandemijos akivaizdoje, o dabar kainos neaugo, bet ir nesumažėjo. „Nepasakyčiau, kad sodybos brango. Tiesa, kaime esančio nekilnojamojo turto vertę yra sunkiau tiksliai nustatyti. Tačiau įvairūs objektai labiau brango mieste“, – pastebi V.Karvelis.

Meilė kaimui atšalo

Nors gana keistai gali skambėti, kad sodyba ar sklypas gali būti emocinis pirkinys, įsismarkavus pandemijai, kai teko ištisus mėnesius tupėti namuose, žmonės trokšte troško ištrūkti iš miesto. Taip buvo graibstomos net ir avarinės būklės trobos, krūmais apžėlę sklypai. Tačiau pirminiam susižavėjimui praėjus, po metų ar dar greičiau įsigytam nekilnojamajam turtui ieškomi nauji šeimininkai.

V.Karvelis sako, kad jau buvo kelios užklausos iš žmonių, kurie sodybas įsigijo prieš porą metų. „Tai nėra perpardavinėtojai, kurie pirko pigiau ir nori parduoti brangiau. Tai tiesiog žmonės, kurie buvo apimti didelio entuziazmo ilsėtis kaime, tačiau galiausiai suprato, kad reikia ir žolę pjauti, ir namą prižiūrėti. Tam reikia ne tik laiko, bet ir pinigų. Tai yra tik keli man pasitaikę atvejai, bet bendrai, visoje Lietuvoje, tokių žmonių yra tikrai nemažai“, – įsitikinęs nekilnojamojo turto brokeris V.Karvelis.

Pritrūko laiko priežiūrai

Būtent toks pirkėjas buvo Saulius. Vyriškis sako, kad kartu su žmona sodyba susiviliojo visiškai atsitiktinai. Važiuodami link Ukmergės jiedu sustojo kaimo krautuvėlėje, prie kurios buvo skelbimų lenta. Joje jis pamatė parduodamos sodybos skelbimą. „Nelabai skaitau tokius skelbimus, bet kažkodėl tą kartą turėjau laiko ir stabtelėjau pasižvalgyti. Su žmona iškart pamatėme sodybos skelbimą. Kaina buvo nedidelė – 45 tūkst. eurų. Jau seniai buvome svarstę apie savo kampelį gamtoje. Iškart paskambinom, tą pačią dieną nuvažiavome ir apsidairyti“, – prisimena pašnekovas.

Sodyba šeimynai iškart patiko. Nors namas buvo prastos būklės, į tai per daug dėmesio nekreipė. Kainą šiek tiek nuleidus greitai įvyko sandoris. Su dideliu ūpu šeimyna ėmėsi genėjimo darbų, kas savaitgalį pjovė žolę, augino daržą. „Sodybą nusipirkome pavasarį, bet po metų supratome, kad neturime tiek laiko važinėti į kaimą. Savo darže augintos daržovės – faina, bet žmonai pakeitus darbą turėjome vis mažiau laiko. Atvažiuodavome tik tada, kai galėdavome, žolė būdavo užaugusi kone iki kelių, todėl nelengvai, bet apsisprendėme ieškoti jai naujų rankų“, – su apmaudu prisimena pašnekovas. Jis viliasi, kad ateityje jiedu su žmona vėl grįš į kaimą.

Investuoja į sklypus

26 metus nekilnojamojo turto įmonei „Renatos namai“ vadovaujanti Renata Boguševičienė sutinka, kad susidomėjimas būstu regionuose nuslūgo drauge su besibaigiančia pandemija. Ji pastebi, kad išpopuliarėjo sodybos, kurios šalia turi nemažai žemės ūkio paskirties žemės.

„Žiūrint į įvairius nekilnojamojo turto objektus, žemės ūkio paskirties sklypai brango labiausiai. Tai ir savotiška pinigų įšaldymo priemonė, nes, kaip žinia, per infliaciją pinigai nuvertėjo. Šiuo laiku laikyti pinigus yra neprotinga, nes jų vertė krinta kasdien. Nuėjus į parduotuvę tą akivaizdžiai matome. Įsigijus sklypą, tikėtina, su laiku jo vertė tik kils. Per pastaruosius 10 metų žemės sklypų kainos padidėjo kelis kartus“, – pabrėžia pašnekovė.

Nori patys restauruoti

Iki šiol yra pirkėjų, ieškančių sodybų, kurias galėtų restauruoti. Pačios geidžiamiausios išlieka statytos pokariu, maždaug nuo 1945 metų iki 1970-ųjų. Žinoma, patys didžiausi entuziastai mielai įsigytų ir senesnes, su tikslu jas prikelti naujam gyvenimui, tačiau jų rinkoje itin mažai.

„Yra trys klientų grupės. Vieni perka senas sodybas ir jas savo rankomis tvarko, restauruoja. Jie perka sąlyginai nedidelės kainos objektus. Antri perka senas sodybas, bet jau su tikslu pasistatyti naują namą. Jiems svarbu, kad būtų namų valdos žemė ir neturėtų apribojimų dėl statybų. O treti jau nori, kad viskas būtų pilnai pastatyta, įrengta. Savaime aišku, kad tai pats brangiausias variantas, toli gražu ne visi gali sau leisti tiek sumokėti“, – tikina R.Boguševičienė.

Populiarūs išlieka ir vadinamieji vienkiemiai. Didžiausias klientų pageidavimas, kad aplink nebūtų pašalinių akių, jie nuošaliame kampelyje ieško ramybės ir privatumo. Tie, kurie ieško nuosavo žemės lopinėlio, tačiau nori gyventi bendruomenėje, iki šiol aktyviai dairosi sodybų, esančių netoli miesto.

„Tai žmonės, kuriems patinka gyventi ir būti šalia kitų. Be to, jie gerai supranta, kad ateina gyventi į bendruomenę, kur turės laiku pjauti žolę ir prižiūrėti sklypą. Čia neužteks vien takelį išsipjauti iki durų“, – dėsto R.Boguševičienė ir priduria, kad didžioji dalis pirkėjų skolinasi iš banko ir tik penktadalis perka iš nuosavų lėšų.

Pirkimas sulėtėjo

O štai Dzūkijos nekilnojamojo turto rinkoje stojo štilis. Pietų Lietuvoje žmonėms pirkti ir parduoti nekilnojamąjį turtą padedanti „Sells“ vadovė Ineta Jankauskė sako, kad poreikis kraustytis į kaimą gerokai sumažėjęs. Dabar daug labiau dairomasi į butus, komercines patalpas.

„Sodybų bumas jau praėjo. Šiandieną sodybas žmonės perka su perspektyva ateityje jose pailsėti. Daugiausia pageidavimų, kad namas būtų tvarkingas, tvirtas, kad nereikėtų daug investuoti norint ten trumpam pabūti. Aišku, daug kas nori ir privatumo, gražaus vaizdo per langą, kad sodyba būtų prie miško, ežero ar Nemuno, kitos upės“, – tikina I.Jankauskė.

Geras laikas investuoti į sklypus

Būstai kaime mažiau susidomėjimo sulaukia ir Vidurio Lietuvoje. Panevėžyje besidarbuojantis nekilnojamojo turto specialistas Mantas Vasys Panevėžį butų miestu vadina ne be reikalo. Aukštaitijos sostinėje butai sulaukia didžiausio susidomėjimo. Pasak nekilnojamojo turto brokerio, pasibaigus finansinei paskatai pirmąjį būstą regionuose įsigyjančioms jaunoms šeimoms, baigėsi ir sodybų paieškos anšlagas. Žmonių optimizmo per daug neįpučia ir žiniasklaidoje nuolat aptarinėjama ekonominė krizė, aukštesnės paskolų palūkanos.

Visi per pastaruosius metus įvykstantys gyvenamųjų namų ar sodybų pardavimai, M.Vasio pastebėjimu, neperlipa 100 tūkst. eurų ribos. Patys paklausiausi namai iki 70–80 kv. m su keliais arais žemės. Anot pašnekovo, nedidelių sodybų kainos yra panašios į trijų kambarių buto kainą Panevėžyje, todėl tiems, kam norisi turėti ir nuosavą žemės lopinėlį, visuomet geriau rinktis gyvenimą kaime.

„Didelės infliacijos akivaizdoje siūlau investuoti į sklypus, kuriuose galimos statybos ar komercinė veikla. Taip pat galima pirkti žemės ūkio paskirties sklypus. Su laiku būtų galima keisti jų paskirtį į namų valdą. Geriausia rinktis tokias vietas, kur netoliese vystomos statybos, gyvenamųjų namų plėtra. Tai yra saugi vieta, kur būtų galima investuoti pinigus. Po 5 metų tokį sklypą būtų galima realizuoti už dvigubą ar net trigubą kainą“, – svarsto M.Vasys.