Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Sodybos kaimynais gali tapti naminės pelėdos ir didieji dančiasnapiai

Pavasaris, nors ir iš lėto, tarsi nenoromis, tačiau jau beldžiasi į kiemą. Sodiečiai ne tik švarinasi kieme, bet ir dairosi aukštyn, ieškodami tinkamų vietų įkelti naujus namus mūsų sparnuotiems giesmininkams. Nors dažniausiai inkilai iškyla mūsų mažiesiems paukšteliams, ornitologai ragina nepamiršti ir didesnių paukščių, kuriems natūralių buveinių drastiškai mažėja. Sodybos pašonėje gali puikiai jaustis naminė pelėda, o jei gyvenate arti vandens – iškelkite inkilą didiesiems dančiasnapiams. Inkilus galima statyti ne tik paukščiams, bet ir žinduoliams, pavyzdžiui, šikšnosparniams. Pasirodo, šie naktiniai sparnuočiai sodybose atlieka itin naudingą darbą – renka zujančius uodus.

Priimkite pelėdas

Ko gero, kiekvienam iš mūsų miške teko girdėti ūbaujančią pelėdą. Tačiau jeigu jūsų sodyba įsikūrusi pamiškėje – galite savo rankomis suręsti būstą naminei pelėdai. Pasirodo, šiems itin naudingiems plėšriesiems paukščiams laukinėje gamtoje ėmė stigti natūralių buveinių. Priežastis paprasta – Lietuvoje kertami miškai yra dar nesulaukę gamtinės brandos, miškininkams pakanka ekonominės brandos. Trūkstant senų, drevėtų medžių, vis dažniau keliami inkilai su plačiomis angomis, kur įsikelia gyventi naminės pelėdos. Tai savotiška kompensacija šiems paukščiams už naikinamas jų buveines.

Ornitologas Marius Karlonas sako, kad būtent naminės pelėdos yra bene labiausiai paplitusios pelėdos Lietuvoje. Tai antra pagal dažnumą pelėdų rūšis mūsų kraštuose. Šis įspūdingas paukštis apsistoja uoksuose, drevėse, inkiluose. Namine ji pakrikštyta ne be reikalo. Ornitologas pasakoja, kad tai vienintelė pelėdų rūšis, sutinkama žmogaus kaimynystėje, žiemą kartais net apsigyvenanti daržinėse, tvartuose.

„Jei norite, kad naminė pelėda pas jus apsigyventų, reikia, kad netoliese būtų miškas, giraitė, kapinaitės. Prie tokios erdvės inkilą tikrai galite iškelti. Inkilą siūlyčiau kelti pamiškėje, ne sodybos kieme (100–200 m nuo sodybos), nes naminė pelėda arti žmogaus nemėgsta perėti. O štai mažasis apuokas peri ir netoli žmogaus. Tačiau jei sodybvietė tarp laukų, kur tik vienas kitas medis, nereikėtų tikėtis, kad čia apsigyvens pelėda“, – paaiškina M.Karlonas.

Kaip sukalti teisingai?

Jei norite iškelti inkilą naminei pelėdai, atkreipkite dėmesį į jo dydį. Lietuvos ornitologų draugija teikia tokią rekomendaciją: inkilo aukštis turėtų būti 55 cm, o aukštis iki landos – 37 cm. Lentos plotis neturėtų būti mažesnis nei 28 cm, o landos skersmuo – 13 cm. Inkilą pasistenkite iškelti į 5–10 m aukštį. Sumeistravę inkilą, nepamirškite į vidų įberti medžio drožlių. Inkilui pasistenkite parinkti seną, subrendusį medį: ąžuolą, liepą, eglę, klevą ar kt.

Labai svarbu sukalti inkilą teisingai. Pirmiausia lentos turi būti plačios, neobliuotos, o svarbiausia taisyklė – priekinė sienelė negali būti daroma iš dviejų lentų, čia neturi būti jokio sudūrimo. Jei nepaisysime šios ornitologų rekomendacijos, pelėdas galime pasmerkti žūti ilgose kančiose. Priežastis labai paprasta – jų kojos įstringa šiame tarpe ir jos negali ištrūkti. „Paukštis lipdamas į inkilą kojas šiek tiek atpalaiduoja ir įkliūva, nuslenka žemyn ir jam lūžta koja. Dėl šios priežasties inkilo priekinėje pusėje neturėtų būti jokio lentų sudūrimo“, – įspėja ornitologas.

Jei pirmaisiais metais pelėda inkile neapsigyvens, neskubėkite jo perkelti į kitą vietą. Ornitologo teigimu, paukščiai ne taip jau dažnai į inkilą atsikrausto tais pačiais metais, todėl reikia apsišarvuoti kantrybe ir laukti, kada naminė pelėda aptiks iškeltą būstą. „Labai retai paukščiai apsigyvena pirmaisiais metais. Dažniausiai inkiluose apsigyvena jaunikliai, ieškantys sau naujų teritorijų“, – paaiškina M.Karlonas.

Jei gyvenate prie vandens

Paukštis, kuriam taip pat reikalingos žmogaus rankos statant jiems dirbtines buveines – didysis dančiasnapis. Šie gražūs paukščiai neretai įsikuria netoli žmogaus, o kartais, neradę jiems būdingų buveinių, jauniklius peri tiesiog mieste. M.Karlonas pastebi, kad didieji dančiasnapiai ne taip jau retai sutinkami tiesiog sostinės senamiestyje, kur lizdus susuka pastatuose, o vėliau judriomis Vilniaus gatvėmis jie savo jauniklius vedasi prie vandens. Kartą jie buvo lizdą susikrovę šalia Prezidentūros rūmų. Savaime suprantama, kad tokios perėjimo vietos nėra saugios, todėl šiems paukščiams reikalingi inkilai, kuriuose jie noriai apsigyvena.

Jeigu sodyba įsikūrusi prie vandens, labai realu, kad jūsų kaimynystėje gali apsigyventi didysis dančiasnapis. Lietuvos ornitologų draugijos duomenimis, didysis dančiasnapis veisiasi prie senais medžiais apaugusių vandens telkinių – kartais netoli žmonių apgyventų vietų. Jiems puikiai tinka inkilai prie ežerų ir upių, kur yra pavieniai medžiai. Kabinant inkilą rekomenduojama vengti lajų. „Inkilą šiems paukščiams reikėtų statyti ten, kur netoli yra vandens telkinys. Jis gali būti nutolęs nuo vandens kelių šimtų metrų atstumu“, – sako ornitologas.

Didžiojo dančiasnapio inkilo dydis turėtų būti iš esmės panašus į naminės pelėdos. Inkilo aukštis turėtų būti 65 cm, o aukštis iki landos – 42 cm. Lentos plotis neturėtų būti mažesnis nei 38 cm, o landos skersmuo – 18 cm. Inkilą pasistenkite iškelti į 2–10 m aukštį. Į inkilo vidų būtina įberti medžio drožlių. Norintys iškelti inkilą didiesiems dančiasnapiams turėtų paskubėti – jų perėjimo sezonas jau prasideda.

Įkelkite inkilą... šikšnosparniams

Statome lesyklėles, inkilus, net sumeistraujame vabzdžių viešbučius. Tačiau tik retoje sodyboje galima sutikti žmonių, iškėlusių inkilus šikšnosparniams. Nykstant natūralioms jų buveinėms, šikšnosparniai nevengia žmonių pagamintų inkilų, o kai kada atsikrausto net ir į mažesnių paukštelių inkilėlius. Šikšnosparnių apsaugos Lietuvoje draugijos vadovas Deividas Makavičius sako, kad rudieji ausyliai, neradę tinkamo prieglobsčio, kartais apsigyvena zyliniuose inkiluose.

Šie šikšnosparniai gyvena miškuose, parkuose, soduose, gyvenvietėse. Dažniausiai jie slepiasi medžių drevėse, inkiluose, palėpėse, sienų plyšiuose, bažnyčių bokštuose. „Ateina pavasaris, todėl visi prisimename, kad laikas kelti inkilus. Dažniausiai jie yra skiriami paukščiams, tačiau inkiluose gyvena ir kiti gyvūnai, pavyzdžiui, miegapelės, šikšnosparniai. Reikia nepamiršti ir šių gyvūnų, nes žmogaus veikla yra tiek išvešėjusi, kad nyksta natūralios jų buveinės. Pjaunami seni drevėti medžiai arba jie išgriūva patys. Buveinių drastiškai trūksta tiems šikšnosparniams, kurie laikosi miškuose, todėl jiems reikia iškelti inkilus“, – pasirūpinti ir šikšnosparniais ragina D.Makavičius.

Kaip sumeistrauti pačiam?

Šikšnosparnių inkilai nuo paukščiams skirtų skiriasi tik tuo, kad jie neturi viršutinės angos. Šie sparnuočiai į inkilą patenką pro apačioje esančią angą. Nustatyta, kad skirtingų rūšių šikšnosparniai teikia pirmenybę tam tikro modelio inkilams. Populiariausieji yra standartinio, daugiakamerinio ir plokščiojo tipo inkilai. Svarbu, kad formuojantis kolonijai inkile galėtų įsikurti gana daug individų – taip būtų palaikoma atitinkama temperatūra. Lietuvoje ir kitose šaltesnio klimato šalyse svarbu parinkti tinkamą inkilo dydį, be to, šikšnosparniai mieliausiai apsigyvena mediniuose inkiluose.

Sumeistrauti inkilą šikšnosparniams nesunku. Šikšnosparnių apsaugos Lietuvoje draugija dalijasi praktiniais patarimais. Inkilams konstruoti naudojamos neobliuotos 2,5 cm storio lentos. Plonesnės netinka, nes tokiame inkile nesusidarys tinkamas temperatūrų režimas, bus mažesnis sandarumas, o lentų nelygumai reikalingi šikšnosparniams įropoti į inkilo vidų. Vidinėje užpakalinės sienelės dalyje kas kelis centimetrus būtina padaryti apie 1 mm gylio įpjovas – šikšnosparniui bus lengviau įsikibti į sienelę. Pageidautina, kad stogelis būtų palenktas į priekį.

Kad šikšnosparniai patektų į vidų, inkilo apačioje reikia palikti nedidelį, iki 20 mm pločio plyšį. Optimaliausias variantas – 15–20 mm. Pro mažesnį plyšį didesnių rūšių šikšnosparniai nesugebės patekti į vidų, o inkilo su per didele landa tiesiog vengs. Rekomenduojama šikšnosparnių inkilų išorę apkalti ruberoidu, pergamentiniu popieriumi (pergaminu) arba toliu. Taip inkilas labiau apsaugomas nuo aplinkos poveikio, pailginamas jo tarnavimo laikas.

Išgaudo uodus

Anot pašnekovo, viename inkile apsistoja ir keliasdešimt šikšnosparnių, todėl, jei inkilai mažesni, rekomenduojame kelti tris inkilus vieną šalia kito, suglaudus. Žmonės mėgsta persistumdyti baldus, o šikšnosparniai, dėl mums nežinomų priežasčių, mėgsta su jaunikliais persikelti į kitą inkilą. „Kartais jie tiesiog netelpa, todėl persikelia į kitą inkilą, tačiau šikšnosparniai nori būti šalia. Įdomu tai, kad jei jauniklio mama žūva, našlaičio šikšnosparniai nepalieka ir jį maitina kita motina“, – apie gražų šikšnosparnių tarpusavio bendravimą pasakoja D.Makavičius.

Be to, šikšnosparnių kaimynystė itin naudinga tiems, kas neapsikenčia kraujasiurbių. Pasak specialisto, šikšnosparnis per valandą gali sumedžioti iki tūkstančio uodų! „Pamirškite mitus, kad jie veliasi į plaukus. Tai nesąmonė. Šikšnosparniai žmonių tikrai nepuola. Kartais žmonės net nežino, kad šalia jų jie gyvena. Šikšnosparniai skraido be garso, jie ne graužikai, laidų ir izoliacijos negraužia, todėl jokios žalos nepadaro. Vienintelis niuansas, kad jie palieka savo fekalijas. Tačiau jos atrodo kaip pelės išmatos, jas galima sušluoti ir panaudoti tręšiant augalus, nes jose daug azoto“, – dėsto D.Makavičius.

Rekomenduojami video