Gataučiuose (Biržų r.) esanti sodyba mena skaudžius Lietuvos istorijos puslapius. Šiame name gimė ir augo tragiško likimo Lietuvos rašytojas ir partizanas Mamertas Indriliūnas. Tačiau talentingo jaunuolio gimtinei pasisekė – ją įsigiję žmonės ne tik atgaivino senąją sodybą, bet ir įamžino čia gyvenusių žmonių atminimą.

Užbūrė katilas

Šiais masinės emigracijos laikais prižiūrima sodyba kaime, o ypač Biržų rajone, – gana retas reiškinys. Prieš dvylika metų sodybą įsigiję sutuoktiniai iš Vilniaus Aušra Armakavičiūtė ir Valdas Vižinis prikėlė ją antram gyvenimui.

„Gimiau ir užaugau Gataučių kaime. Iki mokyklos mus su broliu prižiūrėjo auklė Ancytė. Ji buvo sodybos šeimininkų Uršulės ir Gasparo Indriliūnų, Mamerto tėvelių, dukters vyro sesuo, – pasakojo Aušra. – Todėl čia buvome dažni svečiai.“

Asmeninio archyvo nuotr.

Vis dėlto iniciatyva įsikurti sodyboje buvo ne jos, o sutuoktinio Valdo, užsispyrusio žemaičio, nepanorusio lenkti nugaros už pusantro kilometro esančiame uošvių ūkyje. Sumani žmona neprieštaravo – taip ir tėvelius prižiūrėti galėsianti, ir vyrą. Patraukė ir sodybos aura, šilti vaikystės prisiminimai, todėl net išaugusių darbų kiekis neišgąsdino. „Dievas mato, turėdama tokį darbštų, nors ir užsispyrusį gyvenimo draugą galiu nebijoti jokių rūpesčių“, – pajuokavo moteris.

Praktiškajam Valdui prieš įsigyjant sodybą rūpėjo kiti dalykai. Jam patiko labai gerai išsilaikę trobesiai. Senovinis svirnas ir dviejų galų troba glostė akis, tačiau labiausiai vyrą sužavėjo namo viduje įmontuotas katilas alui virti.

„Biržų rajonas – aludarių kraštas, man patinka iš kartos į kartą perduodama alaus virimo tradicija, visi su ja susiję atributai“, – teigė jis.

Asmeninio archyvo nuotr.

Aušros tėveliai alaus gamybos tradicijas paveldėjo iš protėvių. „Mano vaikystė prabėgo nešiojant alaus ąsočius kaimynams, pagalbininkams ar svečiams, pas mus niekada nebuvo degtinės, – prisiminė šeimininkė. – O štai alaus namuose visada turėdavome. Jį tėvelis virdavo šienapjūtei, talkoms ar šventėms, alus būdavo apie 5 laipsnių stiprumo.“

Šventas stogas

Pasak Valdo, renkantis sodybą labai svarbu patikrinti stogą. „Trobesio stogas buvo padengtas skarda, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, buvo nuo Vabalninko bažnyčios, – pasakojo Valdas. – Taigi turime šventą stogą, kuris iki šiol didžiausias audras atlaikė.“ Dar labai svarbus jam buvo uošvių patikinimas, kad čia gyveno šventi žmonės.

Vilniuje gyvenantys sutuoktiniai pradeda šeimininkauti sodyboje ankstyvą pavasarį. Aušra pirmiausia puola darželių tvarkyti. „Gėlynai yra mano vieta, į kurią neleidžiu nieko, – pasakojo moteris. – Nesilaikau kokių nors sodinimo taisyklių, tiesiog pasodinu ir džiaugiuosi žiedais.

Valdas iš pradžių Aušros norui pasisodinti gėlių griežtai prieštaravo – esą tegul bus pieva, ir nieko daugiau. Bet laikui bėgant atlyžo, netgi pats ėmė patarti, kur įrengti darželius. Tačiau iškėlė vieną griežtą reikalavimą – gėlės turi būti lietuviškos. Kai Aušra pabandė sode pasodinti bambuką, lietuviškumą puoselėjantis vyras griežtai užprotestavo: lietuvių žemėje bambukų nebus!

Asmeninio archyvo nuotr.

Talentingas literatas

Nerimstantys šeimininkai ne tik atkūrė senąją sodybą, taip išgelbėdami ją nuo išnykimo, bet ir nutarė atgaivinti Indriliūnų šeimos istoriją. Valdui gimė mintis įkurti sodyboje muziejų. „Taip norėjome pagerbti čia gimusius ir gyvenusius žmones, kad atsiminimai apie juos gyventų kuo ilgiau“, – pritarė sutuoktiniui Aušra.

Žingsnis po žingsnio informacijos ir eksponatų gausėjo. Nebeužteko vieno kambario sienos, prireikė ir lentynų.

Asmeninio archyvo nuotr.

Jauno talentingo žmogaus gyvenimo istorija sulaukė ir Biržų rajono viešosios bibliotekos dėmesio. Sodybos šeimininkų užmojai labai pradžiugino Mamerto seserį Akvilę ir jos dukrą Ritą, kurios padovanojo daug asmeninių literato daiktų, papasakojo apie šeimos gyvenimą.

Kiekviena sodyba ir jos šeimininkai turi savo istoriją, joje yra ir džiugių, ir liūdnų akimirkų, tačiau Indriliūnų šeimai kruvinasis XX amžius iš tiesų nepagailėjo išbandymų.

Gasparas ir Uršulė buvo ūkininkai, jie valdė kiek daugiau nei 30 hektarų ūkį. Sūnus Mamertas gimė 1920 m. sausio 28 d. Pasak Mamerto amžininkės, poetės ir tautosakos tyrinėtojos vabalninkietės Pranės Aukštikalnytės-Jokimaitienės (1922–1989), jų kartą galima pavadinti tragiškąja. Poetės teigimu, tai buvo literatų karta, kuri paskutinė atėjo į nepriklausomos Lietuvos Kauno Vytauto Didžiojo universiteto auditorijas ir pirmoji įžengė į sugrįžusį Lietuvai Vilniaus universitetą. Šiai okupacijų metais dvasiškai ir fiziškai laužytai jaunų kūrėjų kartai priklausė ir M.Indriliūnas – talentingas kritikas, poetas ir vertėjas, nespėjęs realizuoti savo neeilinio talento, nes gyventi jam buvo lemta tik dvidešimt penkerius metus.

Sodyboje gimė ir augo talentingas literatas Mamertas Indriliūnas.

Jo kūrybiniai gabumai išryškėjo gimnazijoje. Pagarsėjęs kaip įžvalgus ir su­btilus literatūros vertintojas, pradėjo savo straipsnius siųsti į ateitininkų lei­džiamą „Ateities“ žurnalą. 1938 m. įstojęs į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros bei pedagogikos ir psichologijos, veiklą tęsė. Jaunojo kritiko išprusimą, intelektą, talentą, suge­bėjimą prasiskverbti iki analizuojamos temos ar reiškinio esmės rodo jo straipsniai, kurie ir dabar aktualūs, tarsi parašyti vakar. „Savo privačiame gyvenime mes kankinamės savo menkučiais reikaliukais, nepajėgdami aukš­čiau jų pakelti savo akių. Todėl šiandien ne vienas žmogus skundžiasi nuo­boduliu, dejuoja, kad nėra kas veikti, ir tik laukia, kad galėtų kur įkabinti sa­vo dėmesį, ieško aktualijų ir pigių susijaudinimų, kad tik praleistų sunkiai slenkantį laiką“, –1939 m. rašė jaunuolis. Jis ragino rasti progų susikaupti, pagalvoti apie gyvenimo prasmę, paanalizuoti savo vidų, mokėti išgirsti sa­vąjį ir kitų širdies plakimą.

Asmeninio archyvo nuotr.

M.Indriliūnas dažnai yra pavadinamas ilgesio kūrėju. Štai ką jis rašo savo straipsnyje „Žmogaus išsilaisvinimas mene“: „Visų daiktų Kūrėjas davė žmogui dvi brangiausias dovanas – kūrybos galią ir geresnių dienų ilgesį. Ir jų stumiamas žmogus pats susikurs savąjį gyvenimą su jo džiaugsmais ir vilionėmis, viltimi ir kančia. Be galo galingas žmogaus ilgesys. Jis veršis į kalnų viršūnes, į mėlyną dangų, į jūros bangas, tikėdamas ten, už nepermatomos ribos, surasti tai, ko visą laiką ieškojo, išvysti tai, kas negęsta ir nepraeina. Kiekvienas žmogus turi savąjį ilgesį. Ir ne vien jis, regis, visa gamta skęsta ilgesyje.“ Mylimas ir labai gerbiamas Mamerto mokytojas ir bendražygis buvo poetas ir profesorius Vincas Mykolaitis-Putinas.

Tragiškas šeimos likimas

Deja, jauno žmogaus talentui nebuvo lemta išsiskleisti. 1944 metų gruodį M.Indriliūnas kartu su tėvų ūkyje dirbusiu broliu Jonu pasitraukė į mišką – į Tomo Morkvėno ir Alfonso Antanaičio partizanų būrį. Partizanais broliai Indriliūnai teišbuvo porą mėnesių – iki 1945 metų vasario 21 dienos. Su kitais vyrais partizanais jie buvo užklupti ir žuvo per susišaudymą. Visi žuvusieji iš pradžių buvo numesti Krinčino miestelio aikštėje, vėliau – Pabiržėje. Galiausiai buvo užkasti ant Tatulos upės kranto, Gerkiškių žvyryne. Ten dabar stovi paminklas, skirtas partizaninės kovos aukoms atminti.

Apie M.Indriliūną ir jo bičiulį įžymiausią rezistencijos poetą Bronių Krivicką yra kalbėjęs už juos keleriais metais jaunesnis Sibiro tremtinys, monsinjoras kunigas Kazimieras Vasiliauskas, kuris taip pat mokėsi Biržų gimnazijoje.

Asmeninio archyvo nuotr.

„Mano atminty Bronius ir Mamertas liko kaip neeilinių gabumų šviesūs idealistai ir nuolatos degą vienu rūpesčiu: būti bebaimiais ir tvirtais riteriais kovoje už šviesią tėvynės ateitį. Sunku įsivaizduoti Indriliūną, einantį su šautuvu. Jis gi buvo žmogus, nuolat paskendęs savo susimąstymuose, tokiom gerom ir besišypsančiom akim žvelgiąs į pasaulį, nuolatos kalbąs tik gerus ir išmintingus žodžius. Esu tikras, kad jis net paukštelio savo gyve­nime nėra užgavęs“, – teigė K.Vasiliauskas.

Jaunuolio žūtis buvo ne tik skaudi tragedija artimiesiems, bet ir didžiulė ne­tektis lietuvių literatūrai. Jis galėjo tapti vienu iš garsiausių literatūrologų Lietuvoje. Tačiau žiauri sovietinės okupacijos tikrovė privertė jį rinktis ne li­terato ar kūrėjo, o kovotojo kelią. Nelengva lemtis laukė ir jo šeimos:

1949 metų balandį mama U.Indriliūnienė ir sesuo Akvilė buvo ištremtos į Irkutsko sritį, į Badaibo rajono aukso kasyklas. Tėvas G.Indriliūnas liko vienas namuose.

Taip šeima iki 1957 metų buvo išdraskyta, kol abiem moterims pavyko grįžti iš tremties. U.Indriliūnienė, palaidojusi kelis vaikus, mirė 1966 metais, jos vyras Gasparas Anapilin iškeliavo po metų.

Asmeninio archyvo nuotr.