Rubrika

Sodo tvenkinėliai užmerkia akis

Pamaloninęs smagia šiluma, ruduo priminė ir svarbius darbus. Vienas iš jų – paruošti tvenkinius ateinančiam šaltajam periodui. Natūralūs vandens telkiniai ar sodybose tinkamai įrengti ežeriukai, kuriuose susiformavusi ekosistema, kelia mažiau rūpesčių, o dekoratyviniams reikėtų skirti daugiau dėmesio.

Rūpesčių metas

Lietuvoje jau spėjome pasiilgti žiemos kaprizų – sniego ir šaltuko. Tačiau tvenkiniams ne mažiau pakenkti gali ir liūtis, todėl reikėtų pasiruošti visiems gyvenimo atvejams. Taigi ruduo – pats tinkamiausias metas tvenkinio ar kūdros priežiūrai laukiant pavasario. Kaip vieną iš svarbiausių darbų ekologas Vytenis Rudzinskas rekomendavo kiekvieną rudenį plotą aplink ežerėlį nušienauti, nupjauti virš vandens kyšančias nendres, surinkti augalines liekanas ir jas nunešti kuo toliau už tvenkinio ribų. Taip ežerėlyje per žiemą nesusikaups keli centimetrai dumblo. Kraštovaizdžio specialistė Svajūnė Lapkauskaitė siūlo palikti nendrių ir švendrių bei dekoratyvinių žolių lapus, taip paspaudus šaltukui ir apsitraukus šerkšnu sukuriama užburianti aplinka.

Daugiau dėmesio reikalauja nedideli dirbtiniai dekoratyviniai tvenkinukai. Dauguma jų turi specialia plėvele dengtą dugną. Pasak S.Lapkauskaitės, būtent rudenį reikia paisyti kelių svarbių taisyklių.

Nedideli dekoratyviniai kiemo telkiniai žiemą paprastai užsitraukia ledu. Turintiesiems seklius betoninius tvenkinukus specialistai pataria dar prieš šalčius išleisti vandenį, antraip nuo ledo gali suskilinėti sienelės. Dekoratyviniai vandens telkiniai, įrengti naudojant hidroizoliacinę plėvelę ar plastikines talpyklas, nereikalauja sudėtingos priežiūros. „Į tvenkinuką, iš kurio vanduo neišleidžiamas, galima įmesti vaikišką guminį kamuolį ar didelį surištą gniužulą šieno, kad, atsiradus ledui, jis nepradėtų griauti tvenkinuko krantų, turėtų kur „vaikščioti“, – patarė S.Lapkauskaitė. Baseinų paruošimo žiemai darbai atliekami iki pirmųjų šalnų, tačiau patariama juos užbaigti, kol oro temperatūra nenukrito žemiau 5 °C.

[caption id="attachment_111483" align="alignnone" width="1024"] Asociatyvi nuotr.[/caption]

Paliekant žiemoti baseiną su vandeniu, jo keisti nebūtina, svarbu nepamiršti išvalyti dugno, sienelių ir išrinkti šiukšlių. Turintiesiems baseinus su paviršinio vandens rinktuvais patariama nuleisti vandenį apie 20–30 cm žemiau įrenginio, kad ledas jo nesugadintų. Žiemą reikia stebėti vandens lygį, nes, esant gausiam kritulių kiekiui ir atodrėkiui, jis pakyla, tuomet susidaręs ledas gali pridaryti nemažai žalos. Jei vandens bus per mažai, gali kilti pavojus povandeniniams šviestuvams – ledas gali juos suskaldyti. Dažnai baseino filtravimo įranga sumontuojama lauke ar nešildomoje patalpoje, tuomet reikia nepamiršti pašalinti vandens iš filtro, siurblio ir šildytuvo. Baigus baseino konservavimo darbus, reikėtų jį uždengti, kad vanduo būtų apsaugotas nuo kritulių ir purvo. Būtina paruošti žiemai ir laistymo sistemas – iš jų išpūsti orą, kad šaltis nepridarytų žalos įrenginiams.

Vandens augalų miegas

Architektės teigimu, mini tvenkiniuose vieni vandens augalai auginami tiesiai grunte, kiti – krepšiuose, todėl svarbu pasirūpinti, kad augalams nepakenktų įšalas. „Krepšiuose žiemojančius augalus būtina nuleisti giliau nei 1,5 metro, kur žiemą vanduo neįšąla, o atėjus pavasariui grąžinti atgal. Auginamus retesnius augalus, pavyzdžiui, kai kurių rūšių lelijas, būtina iškelti iš vandens nepažeidžiant šaknų, įdėti į indą su vandeniu iki kraštų ir laikyti vėsioje patalpoje. Geriausiai jas pirkti pasodintas į specialius indus-krepšius. Pasodintąsias tiesiai į gruntą reikia ištraukti su šaknimis, įdėti į kibirą ir nunešti į rūsį. Lelijos labai bijo neigiamos temperatūros – jei tik truputį pašąla, jų gumbai iškart ištyžta. Patalpoje turėtų būti ne mažiau kaip 10 laipsnių šilumos“, – patarė S.Lapkauskaitė.

[caption id="attachment_111489" align="alignnone" width="1024"] Asociatyvi nuotr.[/caption]

Žiemai būtina tvenkinyje palikti augalus, prisotinančius vandenį deguonies. Šalia tvenkinio augančius medžius rekomenduojama uždengti tinklu, kad į vandenį neprikristų lapų. Jeigu krante auga pušys, jas reikia apkarpyti, kad spygliai neliestų vandens, nes jie yra labai rūgštūs ir pakeičia vandens kokybę. Nendres ir kitus pakrantės augalus reikia trumpai apkarpyti, kad virš vandens kyšotų vos keli centimetrai.

Su kitais dekoratyviniais augalais, kuriems neužtenka vandens telkinio gylio, pašnekovė patarė pasielgti paprastai: su vazonėliais įkasti juos į daržą ar į gėlyną, kad jie žiemotų žemėje. Tačiau telkiniuose veši ne tik įsišakniję, bet ir plūduriuojantys augalai. Vienu iš žinomiausių šios augalų grupės pavyzdžių galėtų būti dekoratyvinis plūduriuojantysis agaras, dar vadinamas vandens riešutu. Jis žiemoja gilesniuose vandens sluoksniuose. „Yra augalų, plaukiojančių paviršiuje ir gerai valančių vandenį, pavyzdžiui, vandens hiacintai ar salotinės pistijos. Jie ne tik gražūs, bet ir naudingi – jų šaknelės labai gerai išvalo vandenį. Kadangi jie labai bijo šalčio, yra perkami tik vienam sezonui“, – pasakojo kraštovaizdžio architektė. Vandens rožes, lūgnes, lelijas ir kitus gėlavandenius augalus, bijančius šalčio, reikia sandėliuoti tamsesnėse patalpose, nuo 0 iki 5 °C temperatūroje. Stiebai nukerpami iki 5 cm atstumu nuo žemės vazonuose. Tada augalai sudedami į didelį indą. Jei jie auga pakrantėse, iškasti nereikia. Pakanka nukirpti iki 5 cm atstumu nuo grunto.

[gallery ids="111479,111480,111478,111477,111476,111473,111474,111475,111485,111484,111483,111482,111481,111486,111487,111488,111489,111490"]