Šių metų liepos 4-oji buvo karščiausia diena planetoje. Karščio rekordai gerinami vis dažniau, o kylant temperatūrai vis daugiau vargo turi sodininkai. Ne tik dažnėja sausringų periodų, bet ir į mūsų gėlynus, sodus veržiasi invaziniai kenkėjai. Jau kuris laikas sodininkai kovoja su buksmediniu ugniuku. Šis kenkėjas nusiaubia mūsų pamėgtus buksmedžius, kėsinasi ir į kitus lapinius krūmus.

Aptiko praėjusią vasarą

Šią vasarą ne vienas sodininkas pastebėjo, kad buksmedžiai nukentėjo nuo kenkėjų. Lapai apgraužti, susiraitę, apnikti kirmėlių. Tokį pažeistą buksmedį Janina Petrauskienė pirmiausia pamatė kapinėse. Nesupratusi, kas nutiko augalui, moteris ėmė klausinėti pažįstamų sodininkų, kas galėjo nutikti dekoratyviniam krūmui. „Girdėjau, kad ir kitiems buksmedžiams buvo padaryta žala, todėl norėjau tiksliai išsiaiškinti, kas nutiko. Ėmiau naršyti internete ir radau informacijos, kad soduose žalos padaryti pradėjo buksmedinis ugniukas. Insekticidu nupurškiau lapus, šiemet buksmedis atrodo gražiau“, – tikina J.Petrauskienė.

Atkeliavo neatsargių kolekcioninkų dėka

Lietuvos dendrologų draugijos (LDD) pirmininkas Arvydas Rutkauskas sako, kad buksmedinio ugniuko tėvynė driekiasi nuo Indijos per Korėją, Kiniją iki Rusijos Tolimųjų Rytų regionų. Pasak jo, pirmiausia jis atkeliavo į Didžiosios Britanijos sodus neatsargių augalų kolekcininkų dėka. Kontinentinėje Europoje pirmą kartą buvo rastas Vokietijoje 2007 metais. 

O kaimyninėje Lenkijoje šis gražus drugys ėmė kenkti buksmedžiams 2012 m., pradėdamas savo veiklą nuo vakarinės dalies Vroclavo apylinkių. Metai po metų jis plito per pietinę ir centrinę Lenkijos dalį, t. y. kasmet pasistumdavo per Krokuvą, paskui Varšuvą, Lodzę, ir galiausiai 2018 m. atkeliavo į Lietuvą. Pirmą kartą Lietuvos teritorijoje buksmedinis ugniukas aptiktas 2018 m. Vilniaus rajone. Taigi nuo 2018 m. buksmedinio ugniuko arealas Lietuvoje sparčiai plečiasi. Savo ruožtu Lietuvos entomologų draugija buksmedinį ugniuką 2021 m. paskelbė metų vabzdžiu mūsų šalyje, kad kuo daugiau sužinotų apie jo išplitimo mastą. Prieš dvejus metus žmonės pranešė apie šio kenkėjo blogus darbus įvairiuose Kauno, Vilniaus ir kitų miestų želdynuose.

Dėl ekstremalių orų nusilpsta augalai ir kenkėjams lengviau jais maitintis, o dėl šiltėjančių žiemų kenkėjų rūšys, kurios anksčiau žiemą žūdavo, sugebės išgyventi. Šiuo metu dažniausiai naujos kenkėjų rūšys patenka su sodinukais iš vakarų, tik dalis žūva žiemą.

Pavojus ir kitiems augalams

LDD pirmininko teigimu, vidutiniškai buksmedinio ugniuko plitimo greitis yra 8 km per metus. „Tačiau tai priklauso ir nuo jo generacijų skaičiaus. Kadangi ši vasara buvo palanki, karšta, tikėtina, Lietuvoje buvo ir trečioji buksmedinių ugniukų generacija. Jau šią vasarą žmonės skundėsi, kad kapinėse jų buksmedžiai nugraužti. Reikia tikėtis, kad laikui bėgant gamtoje atsiras jiems natūralių priešininkų, kurie populiaciją mažins, pavyzdžiui, paukščių, o gal užtektų ir nepalankios žiemos jų skaičiui sumažinti. Neseniai bendravau su kolege, gyvenančia pietvakarių regione. Ten pastebėta, kad buksmedinis ugniukas pažeidžia ir ožekšnius, raugerškius“, – įspėja apie galimą pavojų ir kitiems sodo augalams A.Rutkauskas.

Būtina išmanyti kenkėjo biologiją

Suaugusių ugniukų sparnų ilgis siekia 30–45 mm. Galva ruda, kūnas dažniausiai baltas. Priekiniai sparnai balti su storu, tamsiai rudu kraštu aplink ir būdinga balta dėme. Užpakaliniai sparnai balti, o išoriniame pakraštyje ta pati ruda juosta kaip ir priekiniuose sparnuose. Rečiau pasitaiko visiškai rudų suaugėlių, tačiau vis dėlto ir jie turi baltą priekinę sparno dėmę. Šviesiai žalioms lervoms būdingi juodi dryžiai su baltais taškeliais ir plaukeliais bei blizgi juoda galva. Paskutinėje stadijoje lervos gali būti iki 4 cm ilgio. Lėliukės yra nuo 1,5 iki 2,0 cm ilgio. Iš pradžių jos būna žalios, su tamsiomis juostelėmis nugarinėje dalyje, bet vystydamosi pasidaro rudos. Lėliukės paprastai slepiasi balto šilko kokone, susuktame tarp lapų ir šakelių. Buksmedinio ugniuko suaugėliai skraido birželį–rugpjūtį. Augalai šeimininkai yra Buxus genties augalai.

A.Rutkausko teigimu, norint su kenkėju išmintingai kovoti, pirmiausia svarbu žinoti šio naktinio drugio biologiją. Jo kokonai žiemoja iš keleto buksmedžių lapų voratinkliais suklijuotuose lizdeliuose. Jaunos lervos taip pat žiemoja susuktame kokone tarp lapų. Jos kokonu virsta kitą pavasarį.

A.Rutkauskas: „Lenkijoje šis gražus drugys pradėjo kenkti buksmedžiams 2012 m., pradėdamas savo „veiklą“ nuo jos vakarinės dalies Vroclavo apylinkių. Metai po metų jis plito per pietinę ir centrinę Lenkijos dalį, t. y. kasmet pasistumdavo per Krokuvą, paskui Varšuvą, Lodzę, ir galiausiai 2018 m. pasiekė Lietuvą.“

„Pagal Šiaurės Europos valstybių patirtį dviejų buksmedinio ugniuko generacijų drugiai aktyviai skraido ir deda kiaušinėlius birželį ir rugpjūtį–rugsėjį. Pavyzdžiui, Danijoje suaugėliai drugiai buvo sugauti birželio pabaigoje ir rugpjūčio 10 d. Susiporavę suaugėliai savo kiaušinius deda ant lapų apatinės pusės grupėmis po 10–20 vienetų. Po savaitės išsirita lervos. Žiemoję ar naujai išsiritę vikšrai pradeda maitintis buksmedžio lapais, kai temperatūra didesnė nei +15 °C. Lervos intensyviai ėda lapus ir, kad apsisaugotų, suka aplink juos plonus baltus siūlus. Juose kartu su lervomis galima rasti ir daug jų išmatų. Gerai pasistiprinę ir išsivystę po maždaug 3 savaičių vikšrai vėl virsta kokonais ir jau gegužės antroje pusėje ar birželio pradžioje išsiritę drugiai ima skraidyti ir dėti kiaušinėlius“, – pasakoja LDD pirmininkas.

Antrosios generacijos drugiai skraido rugpjūčio pirmoje pusėje. Esant vidutinei +20 °C oro temperatūrai viena generacija nuo kiaušinėlio iki suaugėlio užtrunka vidutiniškai 40 dienų. Savo pietinėse tėvynėse šis ugniukas per metus spėja išvystyti iki 4–5 generacijų.

Aktyviausi – antrosios generacijos vikšrai

Entomologai teigia, kad Vidurio Europos šalyse buksmedinis ugniukas gali suspėti per sezoną turėti 2–3 generacijas. Kadangi pašiltėjus klimatui Lietuvoje iki rugsėjo vyrauja palanki šiam vabzdžiui vystytis temperatūra, spėtina, kad ir pas mus galimos dvi ir net trys šio kenkėjo generacijos. Pastebima, kad labai aktyvūs ir gausūs būna antrosios generacijos vikšrai, aktyviai besimaitinantys liepą ar rugpjūčio pirmoje pusėje.

Tada ir matome staiga nuplinkančius buksmedžius mūsų sodybų ir parkų želdynuose ir medelynuose. Šių kenkėjų plitimas yra progresinis, nes viena patelė, priklausomai nuo generacijos, maisto kiekio ir oro temperatūros, padeda nuo 100 iki 400 kiaušinėlių. Pati generacija nuo kiaušinėlio iki vikšro trunka tik kelias savaites. Kadangi rudeninė generacija dėl užtrukusio tais metais rudens gali būti gana vėlyva, yra tikimybė, kad staiga atšalus ir laikantis ilgesniems šalčiams žiemą dauguma nevisiškai išsivysčiusių lėliukių ir ypač lervų gali neperžiemoti. Bet mūsų žiemos tapo tokios švelnios, kad tikėtis natūralaus šio kenkėjo apnykimo sunku.

Būtina laiku užkirsti kelią

Dėl buksmedinio ugniuko kenčia ir botanikos sodai. Vilniaus universiteto botanikos sodo Augalų kolekcijų skyriaus vadovo dr. Dariaus Ryliškio teigimu, šių kenkėjų atsirado ir botanikos sode, bet juos pavyko pažaboti, nes pirminis židinys pastebėtas laiku. „Pas mus buksmedžių nėra labai daug, todėl ir kenkėjams plisti sunkiau. Tačiau jei laiku bus likviduojami židiniai, didelės žalos nepadarys. O štai uždelsus ar kur nors teritorijoje nekontroliuojant plitimo, apylinkėse buksmedžių neliks“, – užkirsti kelią buksmediniam ugniukui plisti, kol nevėlu, ragina patyręs dendrologas.

Pasiteiravus, ar dėl šylančio klimato ir vis permainingesnių orų Lietuvoje atsiras dar daugiau įvairių kenkėjų iš egzotinių kraštų, jis patikino, kad dėl ekstremalių orų nusilpsta augalai ir kenkėjams lengviau jais maitintis, o dėl šiltėjančių žiemų kenkėjų rūšys, kurios anksčiau žiemą žūdavo, sugebės išgyventi. Šiuo metu dažniausiai naujos kenkėjų rūšys patenka su sodinukais iš vakarų, tik dalis žūva žiemą.

Plinta pražūtingas uosių kenkėjas

Dar viena svetimžemė vabalų rūšis grasina Vakarų Europai. Šįkart grėsmė kyla uosiams. Tai skelbia Vytauto Didžiojo universiteto botanikos sodo specialistai.

Iš Rytų Azijos kilęs smaragdinis blizgiavabalis (Agrilus planipennis) gyvena apsilpusiuose, džiūstančiuose medžiuose. Jų lervos, grauždamos landas po žieve, pažeidžia brazdą, sutrikdo maisto medžiagų judėjimą ir sukelia medžio žūtį. Netikėtai 2002 m. šie vabalai buvo pastebėti Šiaurės Amerikoje (Detroite), greičiausiai su transportuojama mediena atkeliavę iš Azijos. Per 20 pastarųjų metų smaragdinio blizgiavabalio populiacija labai padidėjo, paplito didžiuliuose plotuose JAV ir Kanadoje, pražudydama uosius ne tik parkų želdiniuose, bet ir miškuose. Tikėtina, kad panašiu būdu smaragdinis blizgiavabalis atkeliavo į Rytų Europą (2006 m. aptiktas Maskvos srityje) ir sparčiai ėmė plisti į vakarus. Dabar jis aptinkamas Smolensko srityje, Kijevo mieste. Šiam blizgiavabaliui ypač neatsparios iš Šiaurės Amerikos kilusios uosių rūšys (Fraxinus pennsylvanica, F. americana, F. nigra), plačiai auginamos kaip dekoratyviniai augalai miestų želdynuose visoje Europoje.