Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Sodiname vaismedžius ir vaiskrūmius

Sulaukti gausaus vaisių ir uogų derliaus gali pavykti žinant vos kelias pagrindines taisykles. „Senukų“ „Sodo centro“ specialistė Vitalija Rylienė pasidalijo patarimais, kaip išvengti dažniausiai pasitaikančių klaidų sodinant vaismedžius ir vaiskrūmius.

Tinkamiausia vieta

Renkant sodinukams vietą sode, augalų ekspertė pirmiausia pataria atsižvelgti į dirvožemio tipą ir struktūrą. „Dirvožemio rūgštingumas turi įtakos ne tik sodinukų augimui, bet ir vaisių ar uogų skoniui“, – atskleidėV.Rylienė. Anot jos, taip pat svarbu įvertinti, kokiame gylyje renkasi gruntinis vanduo, ar jis neužsilaiko. „Jei vandens per mažai, augalai gali skursti, tad pirmaisiais augimo metaissodinukus gali tekti dažniau palaistyti. Jei vanduo užsilaiko, verta įsitikinti, kad augalo šaknys nemirks ir nepradės pūti“, – sakė augalų ekspertė.

Planuojant naujų sodinukų vietą, reikia atsižvelgti į būsimą jų dydį: „Įvertinkite, ar augdamas vaismedis nesudarys šešėlio šalia esančiam daržui, ar vaiskrūmiai nepradės kerotis link kaimynų sklypo.“ Taip pat svarbus pakankamas atstumas tarp augalų, nes per tankiai susodintiems vaismedžiams gresia įvairios ligos, jie gali greičiau vienas nuo kito užsikrėsti.

Sodinant vaismedžius, augalų specialistė rekomenduoja iškasti mažiausiai 1 m skersmens duobę, o vaiskrūmių sodinukams – 0,5 m skersmens ir 50–60 cm gylio. Vaismedžiai, atsižvelgiant į augalo rūšį ir dirvos struktūrą, gali būti sodinami giliau.Duobes sodinukams patariama paruošti iš anksto, bent keletą savaičių iki sodinimo. „Duobės dugną išpurenkite kastuvu, dirvą sumaišykite su humusu ar patręškite kitomis maistingomis medžiagomis ir leiskite susigulėti. Vaiskrūmius galite sodinti iš karto“, – teigė augalų ekspertė.

Jos teigimu, svarbią reikšmę sodinuko augimui turi tai, kaip jis pasodintas. „Augalo šaknys turi „žiūrėti“ duobės kraštų link, jokiu būdu negali būti užlenktos į viršų. Šios taisyklės laikytis pavyks, jei duobės viduryje paliksite kauburėlį, o sodinuką į paruoštą vietą įstatysite taip, kad šaknys patogiai pasiskleistų“, – sakė specialistė. Tarpus tarp pasodinto vaismedžio ar vaiskrūmio šaknų reikėtų kruopščiai užpildyti žemėmis ir tai daryti rankomis, nes kastuvu galite pažeistišaknis. Pasodinus augalą patariama atsargiai sumindytidirvą. Taip užtikrinsite, jog žemė yra susigulėjusi ir jos pakanka.

Atramos

Pasodintą vaismedžio sodinuką būtina pritvirtinti prie atramos. Paprasčiausias sprendimas – medinis kuoliukas. Vaismedžiams tvirtinti rekomenduojama rinktis kuoliukus be žievės, mat joje gali slypėti ligų užkratai ir kenkėjai. Jei dirva smėlinga, geriau rinktis ilgesnius kuolus – tuomet būsite tikri, kad sodinukas yra tinkamai pritvirtintas ir stabilus.

Pirmaisiais sodinukų augimo metais patartina jiems skirti daugiau dėmesio, pavyzdžiui, sausringu laikotarpiu retkarčiais palaistyti. „Kad vanduo pasiektų šaknis ir nenutekėtų, prieš sodindami augalą, suformuokite lėkštę primenantį dirvos paviršių: duobės kraštus palikite aukštesnius, o paviršių link augalo stiebo –nuožulnesnį“, – aiškino V.Rylienė. Pirmaisiais metais reikia rūpintis ir dirvos, esančios aplink sodinuką, higiena – pašalinti piktžoles, išpurenti jos paviršių. Taip pagerinsite deguonies įsisavinimą, užtikrinsite tinkamą šaknų ventiliaciją ir palengvinsite drėgmės pertekliaus pasišalinimą.

Jei sklypo dirva sausesnė, jos purenimą galima pakeisti mulčiavimu. Tai ne tikneleis piktžolėms augti, bet ir sulaikys drėgmę vasarą, o žiemą šaknų vainiką apsaugos nuo šalnų.Medeliams mulčiuoti tinka pjuvenos, stambesnės medžio drožlės.„Kol sodinukas jaunas, mulčiuoti galima perpuvusiu mėšlu, durpėmis ir kompostu. Tiesa, pastarasis mulčiavimo būdas neapsaugos nuo piktžolių, tad jas kartkartėmis teks pašalinti. Tačiau tai puiki trąša augančiam organizmui“, – atskleidžia „Senukų“„Sodo centro“ specialistė.

Sodinimo abėcėlė

Danutė Manarkienė-Sodaitytė, Babtų medelyno savininkė

Medelius reikia sodinti, o ne įkišti į žemę. Ir geriausia tai daryti rudenį (spalio mėn.) ir pavasarį (balandžio mėn. ar anksčiau), kai tik ištirpsta dirvos pašalas.

Paslaptis paprasta

Dažnas augintojas vengia vaismedžių sodinukus pirkti rudenį – bijoma, kad sodinukai iššals arba juos nugrauš zuikiai. Baiminamasi visai be reikalo. Savame sode ir sėklavaisius, ir kaulavaisius sodinu vėlai rudenį, dažniausiai lapkričio pradžioje, pasibaigus realizacijos sezonui medelyne, nes tik tada turiu tam laiko. Pavasarį medeliai labai sparčiai auga. Paslaptis paprasta: vėlai rudenį pasodintų medelių šaknis reikia pašiltini. Kai tik pradeda šalti, aplink medelį reikia pabarstyti pjuvenų, aukštapelkių durpių arba užmesti eglišakių. Nuo zuikių patikimai saugos tvoros, specialus tepalas arba medelių aprišimas. Sodinant pavasarį šių rūpesčių nebūna, bet reikia papildomai laistyti, ypač jei sodinama pavėluotai. Nors kaulavaisiai geriau prigyja pavasarį, po rudeninės prekybos medelynuose gali nelikti jūsų mėgstamų veislių sodinukų.

Dirvožemio drėgmė ir gylis

Labiausiai vargsta, o galiausiai žūva pernelyg drėgname dirvožemyje pasodintos trešnės, kriaušės, abrikosai ir persikai. Skursta,serga, nyksta slyvos. Drėgną dirvožemį iškenčia obelys, bet dažniausiai jas užpuola vėžys. Drėgnoje dirvoje augantys sodinukai dažniausiai iššąla, juos labiau puola ligos.

Pasodinimo gylis labai daug lemia. Beveik visada galioja tokios sodinimo taisyklės:sėklavaisiai (obelys ir kriaušės) sodinami sekliau, t.y. neužkasant skiepijimo vietos, į paviršių turi būti išlindusi 5–10 cm poskiepio dalis; kaulavaisiai (trešnės, vyšnios, slyvos, persikai, abrikosai) sodinami iki skiepo vietos ar net centimetru kitu giliau, kad nesimatytų įskiepio ir poskiepio suaugimo vietos.

Dirvožemio rūgštingumas

Prieš sodindami vaismedžius ar kitus augalus, atkreipkite dėmesį į dirvožemio tipą. Rūgštaus dirvožemio pavyzdys –nenurūgštintos durpės. Molinga žemė dažniausiai būna šarminė, o priemolis, velėna ir juodžemis – neutralios reakcijos. Jei norite nustatyti tikslų dirvožemio rūgštingumą, nusipirkite pH testą arba išsitirkite laboratorijoje.

Galima nuspręsti ir be tyrimo: jeigu dirvoje gausu rūgštynių, dirvinių kežių –teks kalkinti, neskils problemų, ypač auginant kaulavaisius, bet puikiai tiks šilauogėms.Jei dirvoje auga garstukai, balandos, šalpusniai – dirvožemio rūgštingumas yra tinkamas vaismedžiams augti, bet dirvą reikės sukultūrinti ir įtręšti, išnaikinti piktžoles.

Jei rūgštingumas didelis (pH 4–5), reikia išberti maždaug 30–50 kg kalkių ar kreidos į vieną arą. Tam tikslui galite panaudoti ir dolomito miltus. Nukalkintą žemę būtina iš naujo sukasti ar suarti. Nerekomenduojama vienu metu ir kalkinti, ir tręšti.

 

Rekomenduojami video