Kalendorinis pavasaris pamažu judina kiemo darbus. Vieni sodiečiai suka galvas, kaip nusausinti pelke virtusį kiemą, kiti – kaip keisti kieme nepasiteisinusius grindinius. Vis dar populiaru kiemus grįsti trinkelėmis, tačiau meistrai atviri – laukiančiųjų eilė nusidriekusi iki pat vasaros antros pusės. Pamažu populiarėja ir kiti iki šiol prabanga laikyti grindiniai – asfaltas ir betonas.

Pagelbėjo sūnus

Po gana lietingo paskutinio žiemos mėnesio ne vieno sodiečio kiemas ėmė panašėti į purvo čiuožyklą. Dažniausia to priežastis – prastai veikianti drenažo sistema.

„Seniau be guminių batų ankstyvą pavasarį į kiemą geriau net neiti. Automobiliai juo nuo kaimo keliukų būdavo iki stogo purvini, o kieme irgi ne kažin kiek geresnė situacija. Galiausiai, kai vanduo šiek tiek nudžiūvo, sūnus nukasė purvyną, padarė nutekėjimo griovelius ir prie įvažiavimo iki pat garažo paklojo betonines trinkeles. Kainavo brangiai, bet dabar bent jau gyvename visai civilizuotai“, – prieš penkerius metus išgrįstu kiemu džiaugėsi uteniškė Angelina Gudauskienė.

O štai Jonavos krašto gyventoja Birutė Jankauskienė sako kieme nenorėjusi kloti trinkelių ar pilti skaldos. Jai nuosavame kieme smagiausia vaikščioti ant žolės. Pasak jos, pavasarį galima „iškentėti“ ir pabraidyti guminiais batais. Tiesa, prieš dešimtmetį, kai į sodybą įvažiuoti buvo nebeįmanoma dėl pažliugusio įvažiavimo, moteris paprašė kaimyno padėti perkasti drėgniausią sklypo dalį.

„Iškasėme griovį. Ten subėga visas vanduo nuo kelio, dalis suteka ir iš daržo. Per paskutinius penkerius metus griovys stovėjo sausutėlis. Buvo gana sausi metai. Net turėjau minčių jį užversti, nes jis neatrodo labai gražiai. Bet pavasarį, kai vėl grįžau į sodybą, pamačiau iki pusės užsipildžiusį griovį. Akivaizdu, kad šiemet jis vėl „atidirbo“, – sako pigiu, bet pasiteisinti spėjusiu sprendimu patenkinta moteris.

Galima apsieiti be didelių investicijų

Visoje Lietuvoje trinkelių klojimo paslaugas siūlanti Laura Dargytė sako, kad daugelyje kaimiškų vietovių ta pati problema – drenažo neturėjimas. Viso to pasekmė – pelkėmis virstantys kiemai po smarkesnių liūčių ar po pavasarinio įšalo. „Prieš klojant plyteles ar trinkeles reikia pažiūrėti, kur renkasi perteklinis vanduo. Taip pat reikia numatyti, ar netoliese yra lietaus infiltracinis šulinys, griovys ar vandens telkinys, kur galėtų nutekėti lietaus vanduo. Labai dažnai to sodybose nebūna arba šie taškai per toli. Tokiu atveju statomi infiltraciniai šuliniai arba aukštelė su nuolydžiu į iškastus griovelius. Žinoma, prieš klojant trinkeles privalu visą šlapynę nukasti“, – paprastus sprendimus sprendžiant pažliugusių kiemų problemas dėsto pašnekovė.

Jei nėra galimybių investuoti į trinkeles ar drenažo sistemas, L.Dargytė sako, kad čia gali padėti sena veiksminga priemonė – lietaus nutekėjimo griovelių kasimas.

Laukti pusmetį

Nors dalis sodiečių namuose nori išlaikyti kuo didesnius vejos kilimus, ne vienas jų įvažiavimą, erdvę aplink garažą ar namą grindžia trinkelėmis. Tiesa, jei šį pavasarį norėsite užsakyti meistrus šiam darbui, greičiausiai teks stoti į eilę.

VL kalbinti trinkelių meistrai it susitarę kartoja – šiam pavasariui laisvų vietų nėra. Greičiausiai trinkeles būtų galima pasikloti vidurvasarį ar antroje vasaros pusėje.

„Jei meistras yra laisvas už kelių savaičių, pagalvokite, ar jis tikrai moka gerai dirbti savo darbą, nes paprastai mes užsakymų turime beveik pusmečiui į priekį. Jei man meistras pasakytų, kad jis laisvas po savaitės ar dviejų, pasvarstyčiau, ar jis tikrai išmano savo amatą“, – teigia Šiaulių rajone besidarbuojantis trinkelių klojimo meistras Egidijus.

Broką randa jau kitąmet

Panašios nuomonės laikosi ir Marijampolės, Kalvarijos kraštuose besidarbuojantis Edmundas Šaulys. Pasak jo, žmonės meistrus rezervuoja iš rudens, ir šie darbams pamažu ruošiasi, tačiau didįjį darbymetį dar stabdo šaltukas.

Meistrai kviečiami ne tik naujai kloti trinkeles, bet ir taisyti pačių namų šeimininkų ar kitų klojėjų palikto broko. Anot pašnekovo, netinkamai paklojus pagrindą, realu, kad kitais metais atsiras įdubos, trinkelės įsmuks. Jos dažnai atsiranda iškart po pirmosios žiemos.

Nors dalis sodiečių namuose nori išlaikyti kuo didesnius vejos kilimus, ne vienas jų įvažiavimą, erdvę aplink garažą ar namą grindžia trinkelėmis. Tiesa, jei šį pavasarį norėsite užsakyti meistrus šiam darbui, greičiausiai teks stoti į eilę.

„Pastebiu, kad didesnės trinkelių klojimo įmonės pagrindą daro ant skaldos ir vadinamųjų akmens dulkių. Tačiau mes taip nedirbame. Mes naudojame sausą betoną, jis po trinkelėmis tvirtesnis. Tokiu būdu daug mažesnė rizika, kad atsiras duobių. Apskritai duobės atsiranda dėl įvairių priežasčių. Viskas priklauso nuo to, kiek ir kokių medžiagų įdėsi, nuo drenažo sistemos įrengimo“, – sako E.Šaulys.

Geriau vietinės trinkelės

Dar vienas svarbus momentas: renkantis plyteles svarbu atkreipti dėmesį ne tik į tai, iš ko trinkelė pagaminta, jos dizainą, spalvą, bet ir į kilmę. „Siūlome rinktis vietinę lietuvišką produkciją. Kai vežame trinkeles, aiškiai matome, kiek sveria mūsų gamybos trinkelės ir kiek lenkiškos. Skirtumas akivaizdus. Lietuviškos trinkelės yra brangesnės, bet tvirtesnės, kokybiškesnės. Atsimenu, kai vienam žmogui kolegos sudėjo lenkiškas plyteles, o jau kitą sezoną jos pradėjo trupėti“, – neskubėti žavėtis pigesnėmis lenkiškomis trinkelėmis pataria meistras.

Patikimiausia – klinkeris

Abu kalbinti trinkelių klojimo meistrai sutinka, jog patvariausias sprendimas – klinkerio trinkelės. Jos ne tik geriau atlaiko didelius svorius (jomis galima iškloti namų, dirbtuvių, rūsio ar kitos paskirties patalpų grindinį), bet ir atrodo estetiškiau dėl rusvų atspalvių. E.Šaulys pastebi dar vieną klinkerio trinkelių privalumą – jos lengviau valomos, į jas ne taip greitai įsigeria iš automobilių ištekėję tepalai.

„Jeigu perkate klinkerio plyteles, atkreipkite dėmesį į gamintoją. Pavyzdžiui, estiška ir vokiška produkcija skiriasi kaip diena ir naktis. Vokiečių trinkelės visada kokybiškesnės“, – per eilę metų spėjo įsitikinti meistras Egidijus.

VL kalbinti meistrai pastebi, kad nors klinkerio trinkelės kokybiškiausios, ne visi jas įperka. Dažniausi užsakymai su betoninėmis trinkelėmis.

Darbus brangina žaliavos

Praėjusiais metais brango praktiškai visos statybinės medžiagos. Trinkelės ir jų klojimui būtinos medžiagos – ne išimtis. Dėl to šiemet trinkeles besiklojantys gyventojai už tai turės daugiau susimokėti. Kiek tiksliai – įvardinti sudėtinga. Meistrai, įvertinę brangstančias žaliavas, tarp jų – skaldą, smėlį, žvyrą, preliminariai skaičiuoja, kad šiemet medžiagos brango 5–10 proc. Ne mažiau prie to prisidėjo ir brangstantys degalai.

Nemažai investavus į trinkelėmis grįstą dangą, svarbu palaikyti ją švarią ir tvarkingą. Žmonės skundžiasi, kad į trinkeles greitai geriasi purvas, o ypač sunku pašalinti tepalų dėmes. E.Šaulys sako, kad nuo sunkiai nusivalančių dėmių gali padėti apsisaugoti specialus nano impregnantas. Impregnuotas paviršius nesugeria drėgmės, tampa atsparesnis korozijos ir erozijos veiksniams ir neleidžia daugintis mikroorganizmams.

Ateityje – betono liejimas

L.Dargytė pastebi, kad žmonės jau baigia „atsikąsti“ trinkelių dėl sudėtingos jų priežiūros. Žmonėms pabosta ravėti jų tarpelius, tvarkyti lendančias samanas, valyti purvą. Anot jos, kiemuose populiarėja sprendimas asfaltuoti įvažiavimus link garažo, o asfaltavimo kainos beveik išsilygino su trinkelių klojimo kaina. „Ateityje tikrai į kiemus ateis gražios, lietos betoninės aikštelės ar plokštės. Jos visada atrodo tvarkingai, jas patogu prižiūrėti, plauti. Tikiuosi, kad kainos keisis ir betonas bus prieinamas daugeliui gyventojų“, – tikisi kiemo tvarkymo darbais užsiimanti pašnekovė.

Medžio rievės nepasiteisino

Prieš kiek daugiau nei dešimtmetį Antanas Šležas iš Kauno rajono taip pat suko galvą, kaip įėjimą į savo namą padaryti tvarkingą ir estetišką. Vyriškis pasakoja, kad įėjimas po lietaus būdavo gana slidus, nors vanduo ilgai nesilaikydavo. Savo sprendimą jis su šypsena vadina „bėgimu nuo vilko ir užšokimu ant meškos“. Kadangi šalia jo namo ošia senos pušys, A.Šležas pamanė, kad būtų gražu ir tvarkinga kiemą išgrįsti medžio rievėmis. Tvarkingai išpjovęs turėtus kamienus, juos impregnavo. Prieš tai nukasė žemių sluoksnį, supylė skaldos, smėlio, žvyro ir taip viską tvirtino. „Kas iš to gavosi... Dabar palijus čia galima sprandą nusisukti. Net negalėjau pagalvoti, kad bus taip slidu. Nors man asmeniškai gražu, visus svečius iškart įspėju, kad pas mane eiti reikia atsargiai. Ir pats kažkada buvau ant to medžio išsitiesęs. Greičiausiai teks ardyti arba klijuoti specialią juostą ant tų rievelių. Nors juosta man laikė tik vieną sezoną. Jau po metų ji nuo drėgmės atšoko“, – atsidūsta garbaus amžiaus vyriškis.

Keis dekoratyvine skalda

Pašnekovas svarsto, kad išėmus seną medieną, vietoje jų jis norėtų pilti akmens skaldą. Anot jo, tai atrodytų natūraliai, o ir vaikščioti nebūtų slidu. Tačiau ir čia galima rasti savų trūkumų, privalumų. Viena didžiausių tokios dangos blogybių – į veją skriejantys skaldos gabaliukai. „Mano kaimynas skalda užsipylė visą įvažiavimą. Kai automobilis važiuoja, akmenukai išsprūsta į šienaujamą pievą. Tai gadina vejapjovės peilius, – kaimyno patirtimi dalijasi pašnekovas. – Tačiau man jie atrodo natūraliai, įsilieja į gamtą. Dėl to iš pradžių rinkausi medį, bet, gaila, jį teks keisti. Ir, greičiausiai, tai bus padaryta su dekoratyvine skalda.“

L.Dargytė atkreipia dėmesį, kad jei kieme norėsi išberti skaldą, jai pagrindą reikia ruošti taip pat kaip ir klojant trinkeles. Pirmiausia nuvalomas viršutinis dangos sluoksnis, tada sutankinamas paviršius ir tik tada pilama skalda. „Ji gali būti dolomitinė, granitinė. Geriausia, kad jos frakcija būtų smulki. Nereikia po apačia kloti plėvelės, nes yra smėlio ir skaldos pasluoksniai ir tik tada ant viršaus beriama dekoratyvinė skalda“, – be reikalo nekloti plėvelės pataria specialistė.