Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijoje, netoli Akmenos ežero įsikūrusioje kaimo turizmo sodyboje, dvi seserys – Evelina Šulcienė ir Karolina Baranauskaitė – svečius vaišina senovės lietuvių patiekalais, pagamintais pagal prikeltus jų prosenelės receptus.

Žvyro kalnas

1987 m. baigusi Veterinarijos akademiją jauna specialistė Evelina gavo paskyrimą dirbti Trakų rajone esančiose kolūkio lapių fermose. „Kartu su vyru buvome vilniečiai, tačiau palikome didmiestį ir įsikūrėme čia. Juk iki sostinės tik pusvalandis kelio, tad jau geriau tegul Vilnius gailisi, kad manęs neteko“, – juokavo Evelina.

Naujakuriai pradėjo kurtis ant žvyro kalno, nuo kurio žvelgiant atsiveria nuostabūs vaizdai ir toliai. „Pradėjome po truputį lipdyti trobesius – namą, pirtį, įsirengėme baseiną, – įsikūrimo rūpesčius prisiminė šeimininkė. – Statybos ir dabar dar vyksta.“

Mintis šioje vietoje įrengti kaimo turizmo sodybą kilo abiem seserims. Pasak Evelinos, sugriuvus kolūkiui, baigėsi darbai, reikėjo ko nors griebtis, todėl sprendimas kurti šeimos verslą visus suvienijo. „Juk plotas didelis – apie 60 arų sodas, rankų reikia daug“, – pripažino Evelina.

Nors į šį verslą įsitraukė visi šeimos nariai, tačiau svarbiausi sraigteliai – Evelina ir Karolina. Seserys entuziastingai ėmėsi darbų – užsiėmimas įdomus, smagu bendrauti su žmonėmis, o svarbiausia – nereikia ryte anksti keltis į darbą. „Viskas nauja, dirbi sau, svarstai, pavyks ar ne“, – prisiminė Karolina.

Svečiams sodyboje siūloma gardžių senovės lietuvių patiekalų. M. Ambrazo nuotr.

Meilė gyvūnams

Evelina pamažu nusivylė kaimo turizmo verslu, jis neužkariavo jos širdies. „Manęs gyvenime niekada nekamavo mintis, kuo būsiu ir ką norėsiu veikti gyvenime, – prisipažino ji. – Jau nuo pat pirmos klasės žinojau, kad būsiu gyvūnėlių gydytoja. Todėl šiandien man keista, kai žmonės niekaip negali suvokti, ko nori iš gyvenimo.“

Veikli moteris įkūrė anglų ir prancūzų buldogų veislyną, augina keturis šunis. Jiems erdvės ir name, ir kieme per akis. Paleisti į lauką anglų buldogė Helda ir Baltijos šalių čempionas prancūziukas Traškis kūlversčiais ritosi sniegu. Specialiai vaikams įrengtas besisukančias sūpynes dažniausiai okupuoja Helda, jai nė motais gausus sniegas ar spaudžiantis šaltukas. Taip suptis ji gali valandų valandas. „Buldogai man patinka dėl to, kad myli vaikus, jiems svetimas agresijos jausmas, – savo augintinius pristatė Evelina. – Tai tikri kompanionai, kurie niekada netrukdys tau užsiimti mėgstama veikla.“

Šeimininkės numylėtiniai "prancūziukas" Traškis ir anglų buldogė Helda. M. Ambrazo nuotr.

Evelina neslėpė: veterinarija ir darbas iš pašaukimo jai teikia daugiau džiaugsmo ir pasitenkinimo nei sodybos svečių priėmimas. Pasak jos, su šunimis bendrauti yra paprasčiau – jie neįžeidinėja, nepyksta, tiesiog myli. Sodybos svečių priėmimo misiją mielai atlieka Karolina. „Aš labiau mėgstu bendrauti su žmonėmis. Be to, Evelinai dar patinka gaminti maistą, todėl toks pasiskirstymas funkcijomis mums labai tinka“, – teigė Karolina.

Sodybos šeimininkė E. Šulcienė širdį atidavė veterinarijos gydytojos darbui. M. Ambrazo nuotr.

Prosenelės receptai

Nors pagrindinė virtuvės šeimininkė yra Evelina, išbandant naujas receptūras prie jos prisijungia ir sesuo. Puikios maisto ekspertės sugalvojo svečiams pasiūlyti maisto degustacijas ir galvoja, kaip toliau plėtoti šią idėją. „Rengiame kibinų, rūkytų gaminių ir kepsnių degustacijas, – sakė Karolina. – Net ir gurmanai pamėgsta karamelizuotus rūkytus kiaulienos šonkaulius, šviežiai rūkytas dešras, kumpius, firminius sodybos kepsnius ir vyniotinius. Siūlome įspūdingo dydžio keptus kalakutus, įdarytus veršienos kumpius ir kiaulienos didkepsnius.“

Paklausta, kaip gimė mintis gaminti su tautiniu paveldu susijusius patiekalus, Karolina atsakė, kad XIX amžiaus vidurio receptus jų močiutei perdavė jos mama, gyvenusi Alytaus rajone, Navickų dvare. Ji buvo dvarininkė, tačiau labai mėgo gaminti.

Smaguriams sodyboje rojus – apie tai liudija ir nuoširdžios svečių padėkos šeimininkėms už nuostabius patiekalus. „Bet tik mėsavalgiams, – patikslino Karolina. – Vegetarams čia nelabai yra ką veikti, salotų damoms – taip pat. Užtat čia labai smagu valgymo džiaugsmu besimėgaujantiesiems ir mėgstantiesiems saldumynus. XIX amžiuje vegetarizmas nebuvo populiarus.“

Seseriai pritarė ir Evelina. „Kepame labai skanius tortus, o štai torto iš pupelių svečiai gali paragauti tik pas mus. Tai saldus desertas be miltų. Niekam dar nepavyko atspėti, iš ko jis pagamintas.“

M. Ambrazo nuotr.

Domisi užsieniečiai

Paprašytos papasakoti apie laisvalaikį, seserys tik nusijuokė – jos dienomis neišlendančios iš virtuvės. „Močiutė buvo gana griežta ir kategoriška, sakydavo – gaminkite taip, mes nelabai ir prieštaraudavome, – prisiminė jos. – Namų ruoša, maisto gamyba mums, merginoms, būdavo privaloma. Pradžioje buvome labai nepatenkintos, tačiau augdamos įpratome. Užtat dabar iš tiesų puikiai mokame gaminti.“

Lankytojai labai susižavi senoviniais kepsniais, įdarytu didžiuliu kalakutu. „Senovinius patiekalus gaminame naudodamos šiuolaikinę įrangą. Yra minčių siekti ir gamybos autentikos, tačiau kol kas įgyvendiname kitus projektus“, – pasakojo Karolina.

Degustacijos sodyboje vyksta įvairiai: kartais žmonės nori tik papietauti, o kartais pageidauja ir koncertinės programos. Tada seserys pasikviečia muzikantą, pačios organizuoja viktorinas apie jų gaminamus patiekalus. Jų teigimu, svečių būna įvairių, dauguma jų iš tiesų šaunūs, tačiau kitiems dar reikėtų pasisemti kultūros ir bendravimo įgūdžių. Gaminamais tautinio paveldo patiekalais domisi ir užsieniečiai, kurių taip pat netrūksta sodyboje.

Nuostabaus grožio kampelyje šeima įsirengė pirtelę ir baseiną. M. Ambrazo nuotr.

Koją kiša emigracija

Seserys nesiskundžia, kad užimti savaitgaliai, vasaros, – įpratusios darbuotis nuo mažens. Jos mini kitas priežastis, kodėl dabar sunku išlaikyti verslą. „Didžiulė emigracija paveikė ir mūsų sritį, – teigė Evelina. – Klientų mažėja, juk daugiausia išvažiuoja mūsų potencialūs klientai – nuo 30 iki 45 metų. Išaugo ir konkurencija – pridygo labai daug naujų kaimo turizmo sodybų. Atrodo, kad žmonės neseka rinkos. Atseit, jei kiti šioje srityje dirba, tai ir jiems pavyks. Lengvai ateina į kaimo turizmo rinką, prisiima paskolų, paskui jomis springsta. Emigracijos padarinius jaučia visi, o kas sako, kad nejaučia, tas meluoja.“

Vis dėlto seserys galvos nenuleidžia, nors iš kaimo turizmo išgyventi neįmanoma. „Darome viską, kad tik nereikėtų išvažiuoti. Esame darbščios, idėjas įgyvendiname greitai, ištiriame rinką ir bandome, – sakė Karolina. – Stiprioji mūsų pusė yra ta, kad esame ne iš bailiųjų. Ne visuomet viskas išeina, tačiau mes užsispyrusios, bandome iš naujo.“

Dabar šeima susitelkusi ties viena idėja, kurią stengiasi įgyvendinti, – tai mėsos gamyba ir perdirbimas. Įrenginėja mėsos cechą, sudarinėja realizacijos planus.

Paklaustos, ką veiks ateityje, optimizmo neprarandančios seserys tik mostelėjo ranka. „Bus tų projektų, dabar dar reikia tą įgyvendinti. „Išvažiuoti iš Lietuvos nesiruošiame, – teigė Evelina. – Juk, norint dirbti, turi būti saulė širdyje ir intensyvus gyvenimo tempas, o to mums ir čia netrūksta.“