Yra žmonių, kuriuos esi sutikęs vos vienąkart, tačiau niekaip negali pamiršti. Ir ne todėl, kad jie būtų kuo nors labai ypatingi, o dėl to, kad pabuvimas su jais kilsteli tave aukščiau, nei jauties tuokart esąs.

Kai įstengi dalytis

Su Jonu Jakaičiu teko važiuoti viename autobuse, prieš metus vežusiame Vilnijos krašto bitininkus į tradicinę visos šalies bitininkų šventę Lazdijuose. Kelias netrumpas, sėdėjome netoliese vienas kito, tad pokalbis užsimezgė gana greit. Tiesą sakant, tai buvo tradicinės mandagumo frazės, įprastos tarp susipažįstančių žmonių, pasidalijimas bendromis žiniomis: kaip bitutės, kaip medunešis?

Kad aš nebitininkauju, atsakiau, nes bičių bijau. Gal ir kvailai atsakiau, nes agronomas Jonas Dmukauskas man jau kuris laikas kalė į galvą: bičių nereikia bijoti, jų reikia tik pasisaugoti.

Grįždamas iš šventės sunegalavau, paūmėjo jau kurį laiką varginusi kojų odos liga. Kadangi vėl sėdėjome šalia, J.Jakaitis susirūpinusiu veidu ėmė manęs smulkiai klausinėti. Ir tąkart tuo bene visas pokalbis ir pasibaigė.

Bitės niekada nemaitinamos cukrumi, tik medumi. Pekarskio nuotr.

O štai šią vasarą netikėtai sulaukiau jo skambučio. Kaip sveikata, klausia, o aš vos neatsisėdu iš begalinės nuostabos: negi dar prisimena tokią nereikšmingą smulkmeną? Žinai, tęsia, dabar vaikštau po mišką ir nuo eglių renku sakus. Pasirodo, jų reikia ne taip jau ir mažai, kad jo bičiulis bitininkas, gyvenantis Palangoje, pagamintų stebuklingą tepalą. O tuomet jo atvešiąs man, ir aš pasveiksiu.

Žuvelių gaudymas

Man dažnai taip nelemtai nutinka – kai ką nors žmogui nuoširdžiai pažadi ir net esi šimtu procentų įsitikinęs, kad tai lengvai padaroma, ima ir nepasiseka. Ach, koks tuomet jautiesi kaltas. Deja, taip nutiko ir šįkart.

Per aplink mane pasiekė žinia, kad J.Jakaitis nori pagausinti savo tvenkinių išteklius. Na, kaip nepadėti žmogui, kuris net metams praėjus nepamiršo, kad vienam šmikiui kartkartėmis pašiurpsta oda. Maža to, tąkart net pažadėjo gauti stebuklingų vaistų. Žinoma, skeptikai tokiais nelabai tiki. Taigi gaudžiau gaudžiau išsijuosęs, bet ne kažin kas išėjo: kokie du tuzinai lynukų, tuzinas karosėlių. Pamaniau, kad net neverta tokį kelią iš Macelių iki mano sodybos važiuoti. Bet Jonui kiekis nerūpėjo, ir po valandos jau pasitikau jį kieme.

„Kad tik varganos žuvelės neuždustų“, – tuokart galvoje sukosi mintys. Diena buvo tvanki, žiopčiojančioms žuvelėms kibire nepalanki. Bet Jonas neskubėjo. Dairėsi po kiemą, šio bei to paklausinėjo, ant stalo po obelim pastatė du kibirėlius šviežio medaus. Paskui ėmė pasakoti.

Auksarankis aktyvistas

Jo kartos (gimęs 1944-aisiais) žmonės brido per vargus. Ne išimtis buvo ir Jono šeima. Jo motina pokario metais susirgo džiova, todėl J.Jakaitis, kad neužsikrėstų šia pavojinga liga, buvo atiduotas į internatą. Anot jo paties, internatas buvo gera gyvenimo mokykla – užgrūdino, išmokė drausmės ir  tvarkos. Jau nuo mažens jam reikėjo pasirūpinti savimi. Tėvas buvo kilęs iš Žemaitijos, dirbo spaustuvėje, todėl, sekdamas gimdytojo pėdomis, po septynių klasių Jonas įstojo į Rygos poligrafijos meno mokyklą, kurioje įgijo spaustuvininko specialybę. Taip pat išmoko dirbti su metalu ir medžiu.

Gyvenimas mėtė ir šen, ir ten: dirbo Vilniaus „Pergalės“ spaustuvėje, taros ir pakavimo biure, darė suvenyrus. 1972 metais tapo Tautodailininkų sąjungos nariu. Dar vėliau darbavosi medžio tekintoju ir inkrustuotoju Vilniaus baldų kombinate. Per tą laiką taip įgudo dirbti su įvairiais įrankiais, kad ir šiandien jo rankoms paklūsta bet kuri medžiaga, o įvairios fantazijos virsta tikrove.

Jonas nuo pat pradžių aktyviai įsitraukė į Sąjūdžio veiklą. 1991-aisiais su grupe tautodailininkų sausio 13-ąją žuvusiems laisvės gynėjams atminti per naktį išskobė ąžuolinį kryžių, kuris buvo pastatytas Antakalnio kapinėse. Dar du kryžius ir koplytstulpį išdrožė dirbdamas tuometiniame Vilniaus baldų kombinate – jie stovi prie televizijos bokšto. O 1994 metais Toronte (Kanada) išskobė septynių metrų aukščio lietuvišką etnografinį kryžių.

Kilo natūralus klausimas, kaip jis viską suspėja O jis tik šypsojosi. Tuo tarpu žuvelės, nors ir nuolat keičiant vandenį kibire, vis žiopčiojo, todėl sutarėme: dabar jau mano eilė jį aplankyti Maceliuose.

Sukonstravo lėktuvėlį

Jonas su lengva nuoskauda prisiminė, kaip norėjęs šiame kaime, kuriame jau senokai įleido šaknis, pastatyti kryžių, bet jam vis vietos neatsirasdavę: tai žemė privati, tai dar kas nors. Pavyko jį priglausti tik Pamerkių kaime.

Pekarskio nuotr.

Bene prieš 15 metų Jakaičiai netoli Macelių, gražioje vietoje prie Merkio, įsigijo seną sodybą ir žemės sklypą. Kiek reikėjo darbo įdėti, norint atkurti sodybą! Nebuvo kelio, tilto per Merkį, elektros. Už savo lėšas sutvarkė kelią, pastatė tiltą. Ant Merkio upės sukonstravo mobilią elektrinę, tačiau netrukus vagys nugvelbė generatorių. „Labiausiai žmones pjauna pavydas“, – atsiduso Jonas. Jis labai išgyveno ir tuomet, kai kaime nupjovė seną liepą.

Apie 1985-uosius išradėjas, konstruktorius J.Jakaitis garaže iš motorinės valties variklio pagamino mažą, 85 kg sveriantį lėktuvėlį, kurį pavadino „Laumžirgiu“. „Smagiai skraidydavau, „Laumžirgis“ lengvai įsibėgėdavo“, – prisiminė Jonas. Beje, garsas apie šį J.Jakaičio sukonstruotą orlaivį tuomet buvo pasiekęs net JAV – jo konstrukcija detaliai aprašyta Amerikos aviacijos žurnaluose.

Deja, atkūrus Nepriklausomybę, keitėsi aviacijos reikalavimai, skraidyti kada užsimanęs Jonas nebegalėjo, tad lėktuvėlis pakibo virš baseino, kurį irgi pats sumeistravo.

Augina bites

Rimtai bitininkauti Jonas pradėjo prieš dešimtmetį. Dabar jis turi nemažą bityną, bites laiko keliose vietose. Būdamas išradėju, J.Jakaitis metai iš metų tobulina bitininkystės inventorių, avilius ir nuolat pabrėžia, kad niekada bičių nemaitina nei cukrumi, nei sirupu, o tik medumi. Todėl ir bitės visuomet sveikos, ir medus tikras.

Neseniai Jonas kaimo pakraštyje, savo žemės sklype prie pušynėlio pasistatė apiterapinį bityno namelį. Jame įrengtas gultas, ant kurio gulint matyti ir girdėti, kaip iš lakos išskrenda ir į ją atskrenda bitės. Anot bitininko, tai puikiai veikia namelyje besiilsintį žmogų – jis atsipalaiduoja, o jo sveikata pagerėja.

Apiterapijos namelyje galima atsipalaiduoti su bitėmis ir sveikatintis. Pekarskio nuotr.

Avilio apiterapinį poveikį sudaro bičių lizdo skleidžiamas aromatas, vibracija, garsai ir biolaukas. Bičių produktų eteriniai aliejai pasižymi antibakteriniu poveikiu, dezinfekuoja orą, padeda išgydyti bronchitą, slogą bei kitus kvėpavimo takų negalavimus. Vasarą J.Jakaičio vienatvę sodyboje praskaidrina žmona Olga, o žiemą jis čia lieka vienas. Tačiau neliūdi, nes liūdėti nėra kada.

J.Jakaitis pataria, kaip žiemai apšiltinti avilius

Žiemai aviliams apšiltinti naudoju gofruotą popierių, iš kurio gaminamos dėžės baldams ir šaldytuvams pakuoti. Popierių supjaustau 450x330 mm dydžio lapais. Už diafragmų sukišu po 5 tokius lapus. Po kiekvieno atodrėkio reikia atsargiai ištraukti keletą lapų ir patikrinti, ar jie nėra drėgni. Jeigu drėgni, būtina pakeisti sausais. Korius žiemai taip pat sudedu į gofruoto popieriaus dėžes. Norėdamas juos apsaugoti nuo vaško kandžių, tarp jų įdedu po vatos gabalėlį, suvilgytą 70 proc. acto esencija, ir dėžes užklijuoju lipniąja juosta.