Šiandien, mieli skaitytojai, supažindinsiu jus su vienu mieliausių mano širdžiai kaimu – Sirutiškiu. Susipažinsime su Sirutiškį garsinančiais darbščiais, kultūringais žmonėmis, kurie, kiek tik išgali, dirba savo kaimo labui. Sužinosime, kuo verčiasi sirutiškiečiai, ko jiems trūksta, ką jie gali pasiūlyti. O šis kaimelis, nors ir nedidelis, bet tikrai turi kuo didžiuotis!

Du Sirutiškiai

Prieš važiuodamas į Sirutiškį pasidomėjau ir sužinojau, kad Lietuvoje yra du Sirutiškiai – vienas Utenos, kitas – Kėdainių rajone. Šį tekstą skaitys ne tik kėdainiečiai, tad iškart patikslinu, kad šiandien kalbėsime apie Kėdainių rajono Surviliškio seniūnijoje esantį Sirutiškio kaimą. Tiesa, Sirutiškį vadinti kaimu yra sunku, mat gyvenvietė įsikūrusi vos per vieną kilometrą nuo Kėdainių rajono ribos. Taigi, Sirutiškis visai miesto pašonėje prigludęs.

Sirutiškis garsus savo istoriniu dvaru. Jį XVIII amžiuje įkūrė bajorų giminės Siručiai. A. Barzdžiaus nuotr.

Garsus dvaras

Sirutiškis taip pat garsus savo istoriniu dvaru. Prieš kelionę pasidomėjau ir sužinojau, kad Sirutiškio dvaras buvo įkurtas XVIII amžiuje. Jį įkūrė bajorų giminės Siručiai. Rašytiniuose šaltiniuose teigiama, kad dvaras netgi vadintas Panevėžiu, mat visai netoli dvaro didingai teka išsiraitęs Nevėžis. Pripažinsiu, ne kartą teko lankytis šalia Sirutiškio dvaro ir apžiūrinėti jo didybę. Dvarą supa įspūdingas parkas, kuriame gausu senų medžių – ąžuolų, europinių maumedžių, uosių, klevų. Šalia dvaro yra koplytėlė ir kapinaitės, kuriose palaidoti buvę dvaro savininkai.

Ne vienas kaimo gyventojas man yra prasitaręs, kad jo svajonė yra atgijęs Sirutiškio dvaras, čia šurmuliuojantys turistai. Be abejo, tai tikrai pagyvintų kaimelio gyvenimą, pritrauktų daugiau žmonių, galbūt ir investicijų. Šiandien dvaras yra saugomas, į jo vidų patekti neįmanoma.

Gyvoji istorija

Taigi, tokie tie istoriniai šaltiniai. O dabar vykime ir susipažinkime su gyvąja šio krašto istorija  sirutiškiečiais. Į Sirutiškį nuvykti nuo Kėdainių miesto centro trunka vos dešimt minučių. Visas kelias geras. Nuo miesto reikia važiuoti per Babėnus visą laiką tiesiai. Nuo Babėnų karjero Sirutiškis nutolęs lygiai per vieną kilometrą. Taigi, kaimas ranka pasiekiamas. Nereikia net automobilio, galima nueiti atvykus miesto autobusu iki miesto krašto.

Garsus kolektyvais

Visų pirma, mielieji skaitytojai, norėčiau jus supažindinti su Sirutiškio kaimo meno mėgėjų kolektyvais. Šiame kaime jų yra net trys. Visi kolektyviai gyvuoja, koncertuoja, linksmina ir save, ir kitus. Sirutiškyje yra du suaugusiųjų kolektyvai – tai folkloro ansamblis „Radasta“, liaudiškos muzikos kapela „Pastogė“. Vienas kolektyvas yra vaikų ir jaunimo – tai visų numylėti liaudies dainiai „Siručiukai“. Kolektyvams vadovauja nenuilstantys kultūros darbuotojai Henrikas Docius ir Violeta Kažukauskienė-Urbonavičienė. Šie du žmonės atiduoda visą širdį, kad Sirutiškyje skambėtų muzika ir dainos, kad žmonėms būtų gera ir linksma gyventi.

Violeta Kažukauskienė-Urbonavičienė pasakoja, kad Sirutiškis garsus savo tradicijomis. Čia bendruomenė švenčia įvairias šventes, tiek tradicines lietuvių šventes, tiek labai įdomias, tradicines, bet mažai kur Lietuvoje švenčiamas. A. Barzdžiaus nuotr.

Juda į priekį

„Dainuojam, šokam, judam, krutam. Turime tai vieną, tai kitą koncertuką. Ne tik saviems, bet ir kitiems pakoncertuojame. Gyvenimas eina į priekį, visi kolektyvai eina į priekį, laukiam švenčių, repetuojam. Ir varge, ir džiaugsme palaikom vienas kitą. Taip ir bėga dienos. Svarbu, kad tik sveikatos būtų, daugiau viskas neblogai“, – šypsosi mus pasitikusi kultūros darbuotoja V. Kažukaukienė-Urbonavičienė.

Tradicijų gausa

Moteris pasakoja, kad Sirutiškis garsus savo tradicijomis. Čia bendruomenė švenčia įvairias šventes, tiek tradicines lietuvių šventes, tiek labai įdomias, tradicines, bet mažai kur Lietuvoje švenčiamas.

Sirutiškio žmonės kasmet švenčia Mažąsias Velykėles, Jonines, gandrų palydėtuves, žmonės renkasi į tradicines kaimo gegužines pamaldas. Sirutiškyje tradiciškai minimos ir šienpjovių šventės, kaimo vyrai išlydimi į laukus. Sirutiškyje gausybė tiek mažesnių, tiek didesnių švenčių, kurios pritraukia svečių iš visur. Žmonės perėmė gražias tradicijas ir tęsia jas iš kartos į kartą.

Daugiau nei pusė amžiaus

Sirutiškio bendruomenė išsiskiria tuo, kad mojavų tradicijos čia puoselėjamos labai seniai. Pamaldos vyksta nuo 1961 metų. Jau tuomet jose dalyvavo Sirutiškio kaimo bendruomenės narė Viktorija Šelekienė, dalyvauja ir dabar. Moteris daugiau nei pusė amžiaus ne tik dalyvauja mojavose, bet ir jas organizuoja, buria kaimo žmones, ragina dalyvauti.

„Labai smagu, kad turime jauną ir aktyvų bendruomenės vadovą, jis organizuoja naujas šventes, kuria naujas tradicijas. Važiuojame į keliones. Taip pat tiek jis, tiek mes puikiai sutariame dėl senųjų Sirutiškio tradicijų. Andrius Vilčiauskas sutinka, kad būtina puoselėti visas mūsų kaimo tradicijas. Taip pat būtina puoselėti ir naujas. Labai džiaugiamės, kad mūsų bendruomenė taip gražiai sutaria. Sutaria ir vyresnioji, ir jaunesnioji kartos. Atsikrausto vis naujų, jaunų šeimų. Joms taip pat priimtinos mūsų tradicijos. Tai labai džiugina“, – kalbėjo Sirutiškio kultūros darbuotoja.

Buria vaikus

Sirutiškio vaikus ir jaunimą buria nenuilstantis kultūrininkas H. Docius. Vyriškio vadovaujama „Siručiukų“ kapela taip pat labai gerai žinoma kėdainiečiams. Čia dainuoja ir groja nuo pačių mažiausiųjų iki paauglių.

„Yra tokių, kurie prie manęs užaugo. Ateina, pasisveikiname, pakalbame. Tuomet, kai jis dainavo, dar buvo visai vaikas, o dabar jau tikras vyras. Labai glosto širdį, kai prisimena su kapeliuke praleistus laikus. O čia būna visko, būna, kad dirbam išsijuosę, būna, kad ir atsipalaiduojam. Visko būna, bet stengiuosi su vaikais sutarti draugiškai. Su jais reikia mokėti bendrauti, o tai man labai patinka. Patinka vaikus vienyti bendram gražiam tikslui“, – šypsosi pavasarį traktoriuko vairo nepaleidžiantis kultūros darbuotojas H. Docius.

Sirutiškio kultūros darbuotojas Henrikas Docius su žmona Violeta. Asmeninio archyvo nuotr.

Pageidavo vaikai

Sirutiškio kaimo vaikų pageidavimu ir kultūros darbuotojo H. Dociaus iniciatyva 2007 metais suburta vaikų liaudiškos muzikos kapela, kuri vėliau pasivadino „Siručiukais“, prieš dvejus metus atšventė gražų jubiliejų. Šiandien vienam šauniausių mūsų krašto jaunųjų muzikų kolektyvui – beveik dvylika metų.

Meilė muzikai

„Mano vaikai – patys geriausi. Jie myli muziką, nori groti, dainuoti. Aišku, man kaip vadovui reikia ir kantrybės, ir paglostyti, ir pabarti. Bet svarbiausia parodyti, kad tau tai svarbu, viską daryti iš širdies, tada ir vaikams tai patinka“, – džiaugiasi „Siručiukų“ vadovas H. Docius.

Jis pabrėžia, kad jaunimo kapela dalyvauja daugybėje koncertų, išvykų, projektų. Kapela yra kviečiama į daugybę renginių, bet ne visur suspėja. Kapeloje vaikai ir dainuoja gyvai, ir groja gyvai, be jokių fonogramų.

Užaugo su kapela

„Siručiukų“ kapeloje užaugęs Ignas Sereika sako, kad su muzika prabėgę metai jam atsimins dar ilgai. Jaunuolis šiuo metu taip pat muzikuoja, tik jau vyresniųjų kapeloje.

„Atsimenu pirmąsias repeticijas, pirmuosius susirinkimus mūsų. Vadovas kvietė ir patiems buvo įdomu. Nesinorėjo sėdėti namie prie kompiuterio, norėjosi kažko kito. Taip pat buvo daug bendraminčių draugų. Šaunu su jais visais čia šiandien susitikti, pabendrauti, paminėti gražų jubiliejų“, – džiaugiasi buvęs „Siručiukas“ I. Sereika.

Negalima užmiršti

Dar vienas aktyvus sirutiškietis – Kęstutis Volkus, Sirutiškio dendrologinio parko įkūrėjas, senųjų papročių žinovas, aktyvus visuomenininkas pabrėžė, jog būtina išsaugoti mūsų protėvių tradicijas.

„Mes mokome ir jaunimą. Tai turi keliauti iš kartos į kartą. Turime rodyti pavyzdį, mokyti, kviesti prisijungti. Visos mūsų protėvių tradicijos privalo išlikti gyvos ir būti perduotos ateities kartoms“,  – pabrėžė K. Volkus.

Sirutiškio kaime – vienos gražiausių Joninių tradicijų. Asmeninio archyvo nuotr.

Neblėstančios tradicijos

K. Volkus Sirutiškį garsina tradicinėmis gandrų palydėtuvėmis, kurios vyksta kiekvienais metais. Susirinkusiems vietos gyventojams ir svečiams iš visos Lietuvos pasakojama apie gandrų gyvenimą, jų įpročius. Per šventę kasmet kuriamas gandrų palydų laužas ir dega jis iki pat susibūrimo pabaigos. Šventės dalyviai mėgaujasi organizatorių virtu Šv. Baltramiejaus šiupiniu.

„Turime susikūrę tokias savas tradicijas. Pagrindinė yra Šv. Baltramiejaus šiupinio virimas ir ragavimas. Šiupinyje būtinai turi būti virtų kviečių ir kiaušinių. Kviečiai simbolizuoja rudeninį derlių, o kiaušinis – paukščius. Taip pat dedame ir pupelių, morkų, bulvių. Na, nėra net tikslaus recepto. Dedame visko po truputį. Visko, kas užderėjo mūsų daržuose. Svarbiausia šį šiupinį gaminti su geromis mintimis.

Šiupinio užbaigimo ritualas yra pats svarbiausias, nes tuomet įberiama prieskoninių žolelių. Jas beriantys žmonės mintyse turi turėti ir gerų palinkėjimų. Tik tuomet mes šiupinį nešiojame ir juo vaišiname svečius“, – pasakoja senųjų tradicijų žinovas K. Volkus.

Zoologijos sodas

Bevažinėdami po Sirutiškį aptinkame tikrą mini zoologijos sodą. Dideliame aptvare čia vaikšto būrelis alpakų, kitame aptvare – trys stručiai, dar viename – dekoratyviniai balandžiai. Labiausiai mus domina alpakos, mat šiuo gyvūnus matome pirmą kartą.

Alpakos yra kupranugarinių šeimos porakanopiniai žinduoliai, kurie namų sąlygomis gali gyventi Lietuvoje. Sirutiškyje alpakas auginanti, bet neįvardinta norinti likti moteris pasakoja, kad jas augina, nes jai jos labai gražios. Iš tiesų alpakos labai mieli gyvūnai, kurie nebijo žmogaus, leidžiasi paglostomi. Pas alpakas praleidžiame dešimtį minučių, bet nė karto neatitraukiame akių nuo šių žavių padarų.

Senjoras Edvardas mums mielai pasakoja, kad Sirutiškyje prabėgo vieni gražiausių jo gyvenimo metų. A. Barzdžiaus nuotr.

Darbštūs žmonės

Sirutiškyje veikia net kelios didelės įmonės: čia įsikūręs motelis-kavinė „Raganė“, kurioje galima paragauti išskirtinio skonio virtinukų. „Raganės“ šeimininkė Daiva Gronskienė yra įvairių Sirutiškio švenčių rėmėja. Kaime taip pat yra viena didesnė, kita mažesnė parduotuvės. Sirutiškis garsus ir įmone „Kėdainių akmenukas“, gaminančia įvairius paminklus, tvoreles, kitus akmens gaminius. „Kėdainių akmenuko“ vadovas Valdas Končius yra ne vieno renginio rėmėjas, dalyvis, aktyvus kraštietis.

Aktyvi bendruomenė

Sirutiškyje veikia aktyvi bendruomenė. Sirutiškio kaime bendruomenės dėka praėjusiais metais  pabaigti naujo sporto aikštyno įrengimo darbai. Kaime įrengta visiškai nauja visus reikalavimus atitinkanti aikštė, kurioje gali sportuoti ne tik jaunimas, bet ir vyresni žmonės. Kaimo vaikai ir jaunimas gali sportuoti ant naujai įrengtos specialios dangos. Čia pastatyti krepšinio ir tinklinio stovai, galima žaisti ir futbolą. Taip pat pastatyti suoliukai, šiukšliadėžės.

Bendruomenės nariai sako, kad ši aikštelė vietiniams buvo labai reikalinga, mat kaime auga daug vaikų, daug paauglių, kurie mėgsta vakarais sportuoti. Tad jaunimas dabar turi, kur prasmingai leisti laisvą laiką.

Paprasti, bet šilti

Sirutiškyje dabar gyvena kiek daugiau nei trys šimtai žmonių, prieš tris dešimtis metų jų buvo apie pusė tūkstančio. Taigi, kaimas, kaip ir visi kaimai, šiek tiek susitraukė. Tačiau nepaisant to, Sirutiškyje yra ir naujakurių, ir daugybę metų čia gyvenančių bei savo gyvenimo kitur neįsivaizduojančių žmonių. Jau išvažiuodami ir kaimo sutinkame vyriškį, kuris vienas pats kastuvu  sodina bulves.

„Aš dirbu po truputį. Žmona išvažiavusi į ligoninę, tad tenka vienam darbuotis. Niekur neskubu, vagelės padarytos, tad susodinu bulves ir užkasu kastuvu. Labai paprasta, taip darome kasmet“, – šypsosi jau du dešimtmečius Sirutiškyje gyvenantis senjoras Edvardas.

Gyvenimas bėga

Senjoras mums mielai pasakoja, kad Sirutiškyje prabėgo vieni gražiausių jo gyvenimo metų. Vyriškis yra kilęs iš Gaidelių kaimo, tačiau gyvenimo aplinkybės susiklostė taip, kad jis atsidūrė Sirutiškyje.

„Anksčiau kaimo gyvenimas buvo kitoks. Dabar nei gyvulių laikome, nieko. Žmonės turi kokį šuniuką ar kačiuką, ir tiek. Mažai kas laiko gyvulių, na, dar yra vienas kitas, kuris vištas augina. Miestietiškėjam turbūt, keičiasi kaimas. Labai keičiasi, bet kaime gyventi gera“, –  apibendrina senjoras Edvardas, kuris yra ir ištikimas „Rinkos aikštės“ skaitytojas.

O mes su gera ir pakilia nuotaika paliekame šį gražų kraštą, tačiau skaitytojams pažadame – mes dar sugrįšim!

Dimitrijus KUPRIJANOVAS