Nors žiemiški orai dar nepasitraukė, pamažu jau pradeda kvepėti pavasariu. Sodininkai ne tik renkasi daržovių, gėlių sėklas, rikiuoja vazonus ant palangės, bet ir eksperimentams ieško egzotiškesnių augalų. Vis daugiau sodiečių ieško ciberžolės šaknų šiam prieskoniniam augalui auginti, bando savo jėgomis išauginti imbiero šaknis, į žemę drąsiau beria egzotinių vaismedžių sėklas, šiais metais tikisi net žemės riešutų derliaus.

Imbieras – nebe egzotika

Imbiero tėvynė yra Pietryčių Azija, tačiau vis daugiau lietuvaičių tvirtina, kad imbiero auginimas – nebe egzotika. Tokios nuomonės laikosi ir klaipėdietė Jurgita Tuskulienė. Moteris eksperimentus su imbieru pradėjo prieš kelerius metus, kai visiškai atsitiktinai socialiniame tinkle „YouTube“ pamatė vaizdo įrašą, kuriame buvo rodoma, kaip namų sąlygomis išauginti imbiero šaknį.

„Aš savotiškai priklausoma nuo imbiero, – jaukiasi Jurgita. – Aš jį dedu į arbatas, maišau su medumi, dedu į patiekalus. Niekada nebuvo šovę į galvą, kad jį galiu auginti tiesiog šiltnamyje. Nusipirkau imbiero šaknį, ją padalijau pagal atšakas ir pasodinau į vazonėlius.“

Pašnekovė imbierą sodino į kompostinę žemę, jokių papildomų trąšų nenaudojo, reguliariai šaknį liejo. Pasodinus imbierą teko apsišarvuoti kantrybe, nes pirmųjų daigelių reikėjo laukti bent mėnesį ar pusantro. Pasirodžius daigams Jurgita vazoną nuo palangės, jau įšilus orams, pernešė į šiltnamį.

„Vis dėlto, imbieras yra ne lietuviško klimato augalas. Jis mėgsta šilumą. Pirmaisiais auginimo metais šaknį pasodinau į per mažą vazoną, todėl reikėjo greitai persodinti. Esu skaičiusi, kad kitos daržininkės imbierą vėliau persodina į šiltnamį, tiesiog į gruntą. Aš to nedarau, man patinka, kai jis auga vazone“, – patirtimi dalijasi J.Tuskulienė.

Pasimokė iš savo klaidos

Imbierų derlių ne pirmus metus ima ir vilnietė Jolanta Martinkėnienė. Šiemet jau treti metai, kai ant jos palangės daiginamas imbieras. Imbiero šaknis pasodinta, o vazonas pridengtas polietileniniu maišeliu – taip sukuriamas šiltesnis mikroklimatas.

„Imbierą auginti nesunku, tereikia parinkti jam tinkamą vazoną. Atsimenu, kai jį auginau pirmą kartą. Parinkau gražų keraminį vazoną. Pamenu, sėdime ir tik iš tolo girdim – „pokšt!“ Atbėgau pasižiūrėti, o ten mano vazoną susprogdino imbiero šaknys, kurios jau neturėjo kur plėstis. Dabar pasimokiau, sodinu tik į plastikinius vazonus. Imbierų užauga tikrai nemažai. Nusiperku šaknį, suskaldau ją pagal šaknų skaičių ir paskui jau imu jų derlių. Užauga tiek, kad galiu padalinti ir kaimynei“, – jau gerai išmokusi auginti imbiero šaknis džiaugiasi Jolanta.

Granatai, persimonai ir žemės riešutai

J.Martinkėnienė save vadina pradedančiąja ūkininke. Prieš penkerius metus jos tėtis jai paliko sodą Vilniaus rajone. Nors sklypas nedidelis ir šiltnamiai ne pirmos jaunystės, turimos teritorijos puikiai užtenka naujiems eksperimentams. Juolab kad jie daugiausiai įsikuria vazonuose. Prieš šešerius metus viename iš prekybos centrų Jolanta pastebėjo granatų sėklas. Šie egzotiniai vaisiai auga šiltuose kraštuose, tačiau jai buvo labai smalsu pamatyti, kas išaugs iš mažų sėklyčių. Pakelyje jos buvo penkios.

„Sėklas pasodinau tarp kitų gėlių, išdygo keli granatmedžių daigeliai. Vieną teko išmesti, o du liko augti. Vieną reguliariai karpau, kad jis neužaugtų per didelis, o kitą formuoju tarytum bonsai medelį. Jau dabar matau, kad medeliai išleido ūgliukus, jau formuojami žiedeliai. Pernai nuraškėme vieną užaugintą granatą. Pats vaisius ne toks didelis, kaip parduotuvėse, jis šiek tiek rūgštesnis. Tai visiškai normalu, nes mes ne pietinė šalis, neturime tiek daug saulės. Tačiau buvo labai įdomu paragauti namuose užauginto granato. Jo skonis ir kvapas tikrai geras“, – pasiteisinusiu eksperimentu ant palangės auginant granatmedį dalijasi J.Martinkėnienė.

Didžiausią žemės riešutų derlių gausite, jei juos auginsite derlingoje, lengvoje, laidžioje žemėje. Jie visiškai nepakenčia sunkios molingos dirvos. Purus ir lengvas dirvožemis reikalingas, jei norite, kad augalų stiebai lengvai įsiraustų į žemę ir netrukdomi brandintų vaisius.

Ne vienus metus pašnekovė bando išauginti ir persimoną. Tiesa, pernykštės pastangos nuėjo šuniui ant uodegos, nes išaugintą daigelį palikus ant tiesioginės saulės jis nukaito. Prieš Kalėdas pasėtas kauliukas jau išaugino gražų daigą.

„Čia jau ne pirmas mano išdaigintas persimonas. Pirmąjį pasodinau vasarą, tačiau išnešus į kiemą jį nudegino saulė. Po to paskaičiau, kad negalima jo laikyti pietinėje pusėje, palikti visai dienai ant tiesioginės saulės. Šiemet pasodinau du rastus kauliukus, išdygo tik vienas. Bandysiu jį perkelti į didesnį vazoną, prašilus orams išnešiu į lauką, pritaikysiu šiltą, bet nelabai saulėtą pusę“, –artėjančiam šiltajam sezonui ruošiasi J.Martinkėnienė.

Kaip auginti ciberžolę?

Vasario 15 d. Jolanta pasėjo ir ciberžolių. Lietuvoje jos paprastai auginamos kaip kambarinis augalas. Tiesa, gauti ciberžolių gumbelių – užduotis ne iš paprasčiausių. Jomis prekiauja palyginti nedaug sėklų pardavėjų, todėl norintiems auginti šiuos vaistinius augalus reikėtų iš anksto pasidomėti, kur jų tikslingai ieškoti.

„Ciberžolės šaknys nėra stambesnės nei, pavyzdžiui, imbiero. Jų nesmulkinau, kokias nusipirkau, tokias ir pasodinau. Šaknys pirmuosius daigelius leidžia gana ilgai, panašiai kaip ir imbierai“, – apsišarvuoti kantrybe laukiant pirmųjų ciberžolių lapelių pataria augintoja.

Pašnekovės teigimu, ciberžolę reikėtų prižiūrėti panašiai kaip pomidorą – lieti gausiai, bet retai. Taip pat reikėtų nepamiršti, kad dygstančioms ir augančioms ciberžolėms reikia daug išsklaidytos šviesos. Jei apšvietimas nepakankamas, augimas sulėtėja, žiedynai ištįsta ir žydi trumpiau, spalvos būna blankios. Teigiama, kad ciberžolių žiedų spalvą ir kiekį stipriai veikia saulės šviesa ir šiluma. Vasarą, kai naktys jau pakankamai šiltos, ciberžoles su vazonais galima išnešti į sodą ir sustatyti šviesiame pusšešėlyje.

Augins žemės riešutus

Dar vienas šiųmetis vilnietės eksperimentas – žemės riešutai. Šių riešutų sėklų gauti lengviau nei ciberžolių, jų galima rasti net ir didžiuosiuose prekybos centruose. Jolanta žemės riešutus augins atvirame grunte. Sėklų pardavėjai prieš sodinimą žemės riešutus rekomenduoja sudrėkinti. Tokiu būdu paspartinsite jų dygimą. Kadangi žemės riešutai yra ankštinis augalas, geriausia juos sodinti ten, kur pernai augo bulvės, kopūstai, pomidorai ar agurkai.

Didžiausią žemės riešutų derlių gausite, jei juos auginsite derlingoje, lengvoje, laidžioje žemėje. Jie visiškai nepakenčia sunkios molingos dirvos. Purus ir lengvas dirvožemis reikalingas, jei norite, kad augalų stiebai lengvai įsiraustų į žemę ir netrukdomi brandintų vaisius. Po sėjos rekomenduojama dirvą pridengti. Dirvos rūgštumas turėtų būti neutralus. Žemė turi būti nuolat drėgna, tačiau trumpos sausesnės dienos tarp laistymų augalui irgi nepakenks. Riešutai sunoksta per 90–150 dienų po sėjimo.

Batatams buvo per šalta

Sodininkystės ekspertė Ingė Auželienė sutinka, kad vis daugiau sodininkų bando eksperimentuoti ir namų sąlygomis vis drąsiau augina egzotinius augalus. Tiesa, ji pripažįsta, kad Lietuva, ko gero, niekada netaps žemės riešutų derlių imančiu kraštu.

„Žmonės vis drąsiau atlieka įvairius sodininkystės bandymus namuose. Žinoma, nereikia tikėtis, kad derlius bus didelis, tačiau paragavimui užtenka“, – sako I.Auželienė.

Pašnekovė sako, kad Lietuvoje bandyta išauginti ir batatus (saldžiąsias bulves), tačiau jiems mūsų žiemos buvo per šaltos. Paprastai jie sodinami iš rudens, bet dėl šalčių batatai pavasario nesulaukdavo. Dėl to jie pradėti daiginti dar žiemą, vazonuose, o paskui perkelti į atvirą gruntą. Vis dėlto batatai tarp daržininkų neprigijo, juos auginti ryžtasi tik patys kantriausi.

Darželyje... javai

Varpiniai augalai darželiuose itin populiarūs. Tačiau šiemet savo sodybai Inga Klemantavičiūtė ruošiasi pritaikyti pačius paprasčiausius kviečius ir kvietrugius. Šią idėją ji parsivežė iš Vokietijos. Turistaudama Bavarijos žemėse ji pamatė, kad vienoje kaimiškoje sodyboje, darželyje žaliuoja kvietrugiai.

„Tai buvo toks šarmingas akcentas. Jų viršūnės suposi vėjyje, atrodė labai skoningai, bet tuo pačiu ir paprastai. Norėčiau terasos pakraščius šiemet apsisėti rugiais. Tai suteiktų žalumo, natūralumo. Bus labai įdomu pamatyti, ar praktikoje jie taip pat gerai atrodys, kaip ir mano galvoje, – plačiai besišypsodama kalba pašnekovė. – Sodyboje turime ir seną kluoną. Vieną jo pasienį irgi norėčiau apželdinti kokiais nors javais. Man labai gražiai atrodytų avižos.“

Prie kūdros – ryžiai

Tačiau tuo eksperimentai Ingos ir jos tėvų prižiūrimoje sodyboje neapsiriboja. Jaunoji sodininkė šiemet ruošiasi auginti sėjamuosius dekoratyvinius ryžius. Tai yra vienmečiai žoliniai augalai, užaugantys iki maždaug 40 cm aukščio, tamsiais purpuriniais lapais. Tinka pastatomiems vazonams, gėlynų akcentams ar gėlių mišinių kompozicijoms. Vėliau dekoratyvinių ryžių lapelius galima skinti, džiovinti.

I.Klemantavičiūtė sako girdėjusi atsiliepimų, kad jie labai tinka apželdinti vandens telkinius. „Turime kelių arų kūdrą, norisi įnešti daugiau spalvų, nes visi augalai žali. Svarbu jiems parinkti saulėtą, drėgną, maisto medžiagų turinčią vietą. Tokią vietą tikrai turime, lieka tik susidaiginti sėklas“ , – pradėti eksperimentus nekantrauja jaunoji sodininkė.