„Visada mylėjau gamtą, man nepatinka asfaltas, miesto transporto kamščiai, daug žmonių. Ieškojau ramybės“, – pokalbį pradeda Kaune gimęs ir augęs Tadas Venys, kurį ramybės paieškos nuvedė į Jonavos rajone, netoli Šventosios upės, esantį kaimą. Ten jaunas vyras surado sodybą, apie kurią kartais tik pasvajodavo: senoviška, atoki, apsupta didelių medžių, netoli vandens. Čia jis sako suradęs savo vietą ir jokios kitos sodybos ieškoti neketinantis. Netolimoje ateityje jis čia norėtų persikraustyti gyventi visam laikui.

Tobulas netobulumas

Tadas sodybą surado gana atsitiktinai. Važiuodamas pro Upninkų miestelį jis vienos močiutės paklausė, ar ji galbūt žino apie netoliese parduodamas sodybas. Ji užsiminė, kad tolėliau, ant kalniuko, netoli miško stovi apleista sodyba, kurią būtų galima įsigyti. Nuvažiavęs į vietą Tadas iškart suprato, kad tai jo vieta.

„Kai atvažiavau į vietą, pamačiau sodybą, kurioje niekas negyveno jau 10 metų. Ji buvo praktiškai miške, kiemas jau buvo virtęs pieva, žolės buvo kone iki kaklo, obelų šakos nusvirusios iki pat žemės. Buvo galima pajusti, kad ten žmonės jau seniai negyvena“, – savo pirmą įspūdį pamačius būsimą savo nuosavybę prisimena T.Venys.

Paklaustas, kas taip jį sužavėjo apleistoje valdoje, vyriškis nedvejodamas atsakė, kad jį sužavėjo kaimiškas natūralumas. „Man nėra nieko gražiau už natūralumą, natūralų kreivumą. Pats 20 metų dirbu meistru, įrenginėju žmonėms naujus namus, dirbu su dizaineriais. Tiesą pasakius, pačiam tenka „gaudyti“ kampus, kloti marmurus, taikyti įvairias technologijas, viską atlikti šiuolaikiškai. O čia atvažiavęs aš kaifuoju“, – kaimišką buitį džiaugiasi atradęs T.Venys.

Sodyboje netrūksta ir senų medžių. Kiemo puošmena – brandus klevas: „Ateinu ir apsikabinu kieme augantį klevą. Jis spinduliuoja tokia stiprybe, didybe. Gera prie jo būti. Jis matė visą kaimo gyvenimą“, – pridūrė Tadas.

Įsigyti prireikė 1,5 metų

Tiesa, nors sodyba buvo it meilė iš pirmo žvilgsnio, įsigyti sodybą nebuvo taip paprasta. Būsimam sodiečiui teko susirasti sodybos šeimininkę. Pasirodo, sodybos savininkė buvo dešimtą dešimtį skaičiuojanti moteris, kuri ten gimė ir augo. Tadas pasakoja, kad garbaus amžiaus moteris iškart sutiko perleisti sodybą į jauno vyro rankas, tačiau jai reikėjo paaiškinti, kad visus procesus reikia atlikti oficialiai.

„Ji man sako: atvežk pinigėlius ir gyvenk ten. Jai paaiškinau, kad pirkimą reikia daryti oficialiai. Kartu nuvykome pas notarą, o vėliau paaiškėjo, kad ji neturėjo geodezinių matavimų ir kitų reikalingų dokumentų. Kartu mynėme įvairių institucijų slenksčius, kol surinkome visus trūkstamus dokumentus, atlikome geodezinius matavimus. Nors užtrukome 1,5 metų, galiausiai sodybą pavyko nusipirkti“, – apie nueitą kelią pasakoja T.Venys.

Pašnekovas taip buvo įtikėjęs, kad sodyba bus jo, kad dar iki oficialaus parašų sudėjimo jis jau pasiraitojo rankoves ir kibo į darbus. Lygino žemes kieme, tvarkė aplinką: pjovė žolę, genėjo medžius. Jis suskaičiavo, kad dar iki formaliai įsigyjant sodybą jis į ją investavo 5 tūkst. eurų.

„Man visi sakė: „Ką tu darai! Gal toji močiutė persigalvos ir kam nors kitam parduos.“ Bet tikrai nuoširdžiai tikėjau, kad ji bus mano. Taip ir buvo“, – su šypsena kalba jaunasis sodietis.

Teko remontuoti ir kelią

Pradėjęs važinėti į sodybą jis suprato, kad teks tvarkyti ne tik sodybos teritoriją, bet ir iki jos vedantį keliuką. Jis buvo sunkiai pravažiuojamas, šaltiniuotas, todėl teko pačiam jį drenuoti. „Anksčiau paštininkė pusę kilometro eidavo pėsčia iki mano kaimynės, o dabar gali iki jos atvažiuoti ir automobiliu. Pas mus užsuka tik medžiotojas ir girininkas, mūsų kaimas tikrai atokus. Pats čia atvažiuoju kiekvieną mielą dieną, nes čia gyvena šuo ir septynios mano katės. Taip jau nutiko, kad čia atsikraustė gyventi mano katė ir iš vienos katės šią vasarą jų atsirado septynios“, – pasakoja Tadas.

Primins kaimo istoriją

Tado sodyba įsikūrusi buvusiame Dagilionių kaime. Šiuo metu šis kaimas jau neegzistuoja. Dagilionių kaimas 1983 metų gruodžio 28 dieną buvo panaikintas. Tarpukariu ten gyveno 61 žmogus, o dabar yra likusios tik dvi trobos – Tado sodyba ir tolėliau esančios garbaus amžiaus kaimynės. Buvusi Dagilionių gyvenvietė priskirta Vareikių kaimui. Tam, kad ši vietovė turėtų istorinę atmintį, Tadas sumeistravo medinį vietovardį. „Vėl bandau atkurti kaimą, įpūsti gyvybės. Pakabinsiu ženklą, kad čia Dagilionių kaimas. Pažįstu seniūnę, ji neturėtų supykti“, – šypteli jis.

Kardinalių pokyčių nenori

Tado sodybos svirnas statytas baigiantis Pirmajam pasauliniam karui – 1918 metais, o namas prie jo prijungtas 1923 metais. Savaime suprantama, kad šiemet šimtmetį sutinkančioje sodyboje yra ką remontuoti, tačiau vyriškis iki šiol daugiausia darbo įdėjo tvarkant kiemą. 60 arų sodyboje darbo tikrai netrūksta. Tačiau jau pamažu pereinama į namų vidų.

Kardinalių pokyčių jis nenori, planuoja pakeisti apatinius rąstus, senus langus. Visus darbus planuoja padaryti pats. Ilgainiui senutėlėje troboje turėtų atsirasti ir kai kurie patogumai: vonios kambarys, dušas, tualetas. Visiems darbams atlikti dar gali prireikti poros metų, tačiau vyriškio bute jau laukia pervežimo antikvariate nupirkti baldai. Tadas tikisi šiųmetes Kalėdas jau sutikti sodyboje.

„Man atrodo, kad gimiau ne tame amžiuje. Nors gimiau ir augau mieste, iki šiol neturiu kompiuterio, man jis nereikalingas. Viskam užtenka mobiliojo telefono“, – didelių patogumų kaime neieško sodybos naujakurys.

Kur kas prastesnės būklės yra sodyboje stovintis tvartas. Dešimtmetį jis stovėjo su kiauru stogu, dėl to supuvo rąstai. „Apylinkėse ieškau žmonių, kurie parduoda seną rąstinį tvartą. Aš jį norėčiau dalimis išrinkti ir susidėti pas save“, – kaip dėlionę tvartelį susidėti iš naujo svajoja T.Venys. Jis norėtų jame auginti triušius, vištas. Taip pat netolimoje ateityje norėtų auginti ir daržoves.

Vietoje kavos – vaistažolės

Tadas sodybą dabina ne tik gėlėmis, bet ir įvairiais kaimiškais rakandais: grėbliais, krepšiais, rogėmis, dalgiais ir kt. Juos jis supirko iš įvairių kaimo gyventojų, kuriems įrankių nereikėjo. Ilgai netrukus jis atnaujino ir sodą: pasodino graikinį riešutą, putiną. Aplink sodybą žiemai renka įvairias vaistažoles, pradedant gauromečiu ir baigiant kraujažolėmis. „Atsisakiau kavos, todėl mano namai pilni kuo įvairiausių vaistažolių“, – žolynais kvepiančiais namais džiaugiasi pašnekovas.

Atrakcija ir vaikams

Vyras į sodybą atsiveža ir savo atžalas – dešimtmečius dvynukus. Jis sako, kad buvimas kaime juos bent šiek tiek padeda atitraukti nuo kompiuterių. Nors mokinukų nežavi tai, kad kaime nėra interneto, tėtis jiems padeda prasimanyti kuo įdomiausios veiklos.

„Jie atvažiuoja penktadienį, tai šiek tiek niurzga, kad nėra interneto, o sekmadienį jie jau nebenori važiuoti atgal į Kauną. Mes einame į mišką, organizuojamės žygius, ant laužo gaminamės maistą“, – sodybos apylinkėse su vaikais įvairiausių veiklų prigalvoja T.Venys.

Tadas taip pat yra aistringas meškeriotojas, o pastaruosius dvejus metus sėkmingai žvejoja museline. Kadangi sodyba yra visai netoli Šventosios, jis turėdamas laisvesnę minutę bando pergudrauti šapalus ir kitas žvynuotas upės gyventojas. Galbūt ateityje meškerę į rankas dažniau ims ir jo atžalos.

Surado savo vietą

Šiandieną T.Venys jau neabejoja, kad būtent šioje šimtametėje sodyboje jaučiasi galiausiai suradęs savo vietą. Jis jau tvirtai apsisprendė savo šaknis leisti čia ir į kitų parduodamų sodybų skelbimus nesidairo. „Čia mano galutinis taškas“, – užtikrino jis.

„Man sako, kad štai atgaivinau sodybą, dabar galiu ją parduoti, užsidirbti ir toliau ieškoti kitos. Bet aš ne dėl to gyvenu, man to nereikia. Šioje sodyboje gyvenu jau 1,5 metų ir turbūt nebuvo nė dienos, kai aš čia nieko neveikčiau. Visada randu veiklos, bet nejaučiu, kad nuo to pavargstu. Man čia gera, aš taip pailsiu“, – pokalbį su plačia šypsena užbaigia sodybos Jonavos rajone šeimininkas T.Venys.