Nedaug kam žinoma, kad Biržų rajone, Pačeriaukštės kaime (apie 5 km nuo Latvijos), gyvenanti Sigutė Kiaulėnienė, iš pradžių rinkusi ir siuvusi lėlytes, netrukus drauge su vyru savo namus pavertė buities muziejumi. Jame – beveik tūkstantis lėlių.

Lėlė priminė vaikystę

Su vyru Valdu baigę veterinarijos mokslus, į Biržų kraštą sugrįžo 1984 metais. Kaip dauguma čionykščių, statėsi namus, kūrėsi, augino vaikus. Kai likdavo laisvo laiko nuo darbų ir šeimininkavimo, Sigutė palinkdavo prie rankdarbių. Siuvinį ar mezginį į rankas paėmusi, ir nuo nereikalingų minčių, ir nuo kaimo gyvenimo, prie kurio, sakė, niekada nepritapusi, atitrūkdavo.

Potraukį prie lėlyčių pajuto nejučiomis. „Seniai, gal prieš 25 metus, Panevėžio turguje ant prekystalio pamačiau didelę lėlę, dar visai apynauję, tik be drabužių, – prisimena Sigutė. – Kažkas manyje turbūt pabudo. Vaikystėje gyvenome sunkiai, pinigų maistui ne visada užtekdavo, taigi tėvai žaislais nelepino. Be to, Dievas panorėjo, kad ne dukteris, o tris sūnus – Mindaugą, Gediminą, Kęstutį – auginčiau. Gal tas savotiškas dukrytės ilgesys ir pastūmėjo nusipirkti lėlę. Parsinešusi nuprausiau ir puoliau ieškoti medžiagos skiaučių suknelei pasiūti. Atradusi seniai nebenešiojamą gelsvai margo kartūno suknelę, sukirpau mažą drabužėlį, sudygsniavau, pamatavau, nagi, kaip tik mano lėlytei. Anksčiau tų medžiagos skiaučių turėdavai gerokai paieškoti, nebuvo nusipirkti, dabar bepigu – esu tiek visko prisikrovusi, kad kažin ar sunaudosiu. Tiesa, dar dirželį savo „pirmagimei“ vąšeliu nunėriau. Ir šiandien toji lėlytė vilki tuos pačius drabužėlius. Nors per daugelį metų suknelė nubluko, nekeičiu jos į naują, nenoriu nubraukti praeities prisiminimų.“

Asmeninio archyvo nuotr.

Kaupė muziejines relikvijas

Lėlė, pasodinta kambaryje ant staliuko, džiugino Sigutės akį ir širdį. Netrukus atsirado dar viena, paskui – kita... Greitai neužteko vietos nei ant stalo, nei ant komodos. Sigutės vyras Valdas palaikė tokį žmonos užsidegimą, netgi pats ėmėsi iniciatyvos lėlytes jaukiai įkurdinti – antrame namo aukšte sumeistravo kelias lentynas joms susodinti. „Maniškis nepasišaipė iš mano pomėgio, – prisimena Sigutė, - nors tuomet, daugiau kaip prieš dvidešimt metų, toks suaugusios moters užsiėmimas, švelniai tariant, daugeliui galėjo atrodyti keistas...“

Lentynose greitai pritrūko vietos, nes lėlės – atnaujintos, papuoštos spalvingomis suknelėmis – spaudėsi viena prie kitos, jų vis daugėjo. O šalia lėlių daugėjo ir kitų kaimo relikvijų. Žmonės, keldamiesi iš vienkiemių, neretai kaimynams pasiūlydavo ateiti apsižiūrėti, gal ko kuriam reikia – taip nejučiom Kiaulėnai ėmė kaupti muziejines retenybes.

Asmeninio archyvo nuotr.

Atidarė muziejų

Žinoma, daiktai užima vietos, štai kodėl beldėsi dar viena idėja – ar tik ne laikas visus buities rakandus ir lėlytes išdėstyti kaip eksponatus atskiroje patalpoje? Taip Kiaulėnų pastangomis gimė mažas muziejus. Naujoje vietoje šeima sukūrė kaimo gryčios vaizdelį, surikiavo eksponatus – ąsočius, muštuvius, verpimo ratelius, lempas, liktarnas, lygintuvus... Čia ir duonkepė krosnis su atitinkama atributika duonai kepti, ir čionykštės garsenybės Bronislavos Stapulionienės audiniai, kuriais ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių žmonės pasidabinę. Čia rado vietą ir senovinė lova su raštuotomis paklodėmis, užvalkalais. Spinta pilna kaimo žmonių nešiotų drabužių, komodos – lino paklodžių, rankšluosčių... Visa tai liudija Biržų krašto žmonių gyvenimus. Kas užklysta į šį darbščios šeimos muziejėlį, išsineša labai šiltus įspūdžius.

Asmeninio archyvo nuotr.

Lėlių nuolat daugėja

„Man labiausiai patinka visa, kas susiję su lėlėmis: lėlių vežimėliai, kūdikių žaislai, - tikina kūrėja. – Turiu ir mažų, dekoratyvinių lėlių, ir didelių, kūdikio dydžio. Lėlės lyg gyvos gyvena muziejuje – supasi sūpynėse, miega vežimėliuose, sėdi ant lentynų, fotelių, lovų... Esu numezgusi joms pledų, drabužių, pasiuvusi batelių. Iš pradžių apie šį pomėgį nedaug kas žinojo, nebent draugai, bet štai kaimo seniūnas paragino oficialiai atidaryti muziejų, ir 2008 metais jis buvo atidarytas. Susirinko nemažai žmonių – muzikantai pagrojo, dainininkai padainavo. Vis dėlto kaimo žmonėms muziejus ne toks įdomus – buities rakandai jiems neblogai pažįstami, ne taip seniai jais naudotasi. Gal labiau muziejumi domisi atvykėliai iš kitų miestų, iš Latvijos. Tiesa, čia mėgstama mokinukų vieta. Visi smalsauja, kaip siūti lėles, ir aš kantriai aiškinu, leidžiu su jomis pažaisti.“

Mėgsta su jomis žaisti ir Sigutės anūkai. Kol kas jų trys. Bene labiausiai lėlės rūpi Akvilei, atvykstančiai iš Vilniaus. Pakilnoja lėlytes ir penkerių metų anūkas Gvidas. Tikriausiai tik septynių mėnesių Adui jos dar nerūpi.

Asmeninio archyvo nuotr.

Pati ėmė siūti lėles

Muziejus kartkartėmis pasipildo naujais eksponatais, bet bene sparčiausiai auga lėlių skaičius. 2003 metais jų būta apie 100, o dabar jau artėja prie tūkstančio. Iš jų apie 150 – jos pačios siūtos. Pradėjusi nuo megztų angeliukų Kalėdoms, netrukus perėjo prie lėlyčių siuvimo, konstravimo. „Pradžia buvo sunki, tyrinėjau daugelį lėlių, sukau galvą, nuo ko pradėti, – pasakojo kūrėja. – Tenka būti ir skulptore, ir dizainere, ir dailininke, ir mezgėja bei siuvėja... Pamažu, žingsnis po žingsnio, tobulėjau.“

Figūrėlės karkasą Sigutė suraito iš vielos, tada jį pripildo įvairių medžiagų – vatos, audinių, sintepono. Prieš kurdama lėlytę, moteris iš anksto numato, ar ji sėdės, ar stovės, kaip laikys rankas. Veidelį irgi daro iš tekstilės, nes modelino moteris „neprisijaukino“. Toliau laukia klijavimas, dažymas, plaukučių iš siūlų ar kitų medžiagų pynimas, lipdymas... „Tai nėra greitas darbas, - tikino Sigutė. – Šiam pomėgiui reikia didelės kantrybės, laiko, pagaliau, idėjų. Juk mažai lėlytei mergytei turi nieko netrūkti – nuo batelių, kojinaičių, kelnaičių, pasijonio iki suknelės, skrybėlaitės, rankinuko. Kol kas dar nesu pasiuvusi nė vieno berniuko lėliuko... Dažnai manęs klausia, kodėl būtent lėles renku, siuvu. Kiekvienas atranda savo širdžiai mielą pomėgį – vieni renka monetas, pašto ženklus, puodukus, magnetukus, aš – lėles. Svarbu, kad muziejuje joms erdvės nepritrūktų.“

Asmeninio archyvo nuotr.

Gražiausios levandos ir rožės

Kai Sigutės paklausiau, kuo ji dar užsiima, atsakė, kad augina vištas, nes visa šeima naminius kiaušinius mėgsta. Gyvena jos laimingos laisvėje, iki pat mirties, jų niekas neskerdžia mėsai... Kaip ir kitos kaimo moterys, Sigutė augina daržovių. Kadangi didelio jų poreikio nėra, tai ploteliai visiškai maži – štai burokėlių kvadratinis metras, o štai prieskonių, svogūnų, morkų. Širdis labiau į gėles linkusi, todėl daug kur žydi jurginai, medetkos. O gražiausios Sigutei levandos ir įvairių spalvų rožės. Štai mėlynuoja dvi eilės levandų, o šalia raudonuoja rožės. Dermė nuostabi, be to, rožių levandų kaimynystėje nepuola ligos...