Ar mesdami malkas, anglis, kitą kietąjį kurą į krosnį esate įsitikinę, kad ji sandari, joje nėra plyšių ar kitų pažeidimų? Jeigu dvejojate – kuo skubiau pasirūpinkite krosnies remontu.

Tiesa, jei patys nemokate jos tvarkyti, prisikviesti gerą meistrą – darbas ne iš lengvųjų. Krosnininkystės amatą įvaldę meistrai sako, kad šiais metais jų darbo kalendorius jau užpildytas, užsakymai priimami kitiems metams.

Nuėjo senelio pėdomis

Jau tapo įprasta, kad gerų elektrikų, santechnikų ar kitų meistrų tenka laukti mėnesį, du ar net ilgiau. Tačiau jei norite remontuoti ar statyti krosnį, nusiteikite palaukti, nes krosnininkų darbotvarkė šiems metams jau užpildyta. Aštuonerius metus lauko ir vidaus krosnis statantis Lukas Rimeika sutinka, kad užsakymais kokybiškai dirbantys meistrai tikrai nesiskundžia, laukiančiųjų eilė nusidriekia net iki kitų metų. Pašnekovas neslepia, kad darbo daugiau atsirado ir dėl karantino, kai į kaimiškas sodybas patraukę miestiečiai panūdo jas prikelti naujam gyvenimui.

Kiekvienam užsakovui svarbu, kad meistras būtų patyręs, savo srities profesionalas, o tokių Lietuvoje turime iš tiesų nedaug. Lukas sako, kad šio amato specialistų paruošiama nemažai, tad jau kuris laikas paklausa viršija pasiūlą. Jis pats sako krosnininkystę atradęs gana netikėtai.  

„Turbūt kaip ir dauguma, apie krosnis pirmą kartą sužinojau būdamas kaime. Esu miestietis, prie krosnies neaugau, bet ūgtelėjus mane pasiekė informacija, kad mano senelis buvo krosnininkas. Deja, buvau dar visai mažas, todėl nei pamenu tai, nei galėjau jam padėti darbuose. Ši specialybė ir veikla liko tik mintyse, kad tuo užsiėmė mano senelis“, – prisimena Lukas pridurdamas, kad apsispręsti imtis šio amato padėjo vėliau susidėliojusios gyvenimo aplinkybės. Jaunuolio gyvenimas susiklostė taip, kad po mokslų, bandytų darbų laikinai teko stabtelėti tuometinėje darbo biržoje. Jis prisiminė ten gavęs pasiūlymą pasirinkti kursus, pabandyti įgauti specialybę. Būtent tada, pasvėręs darbo patirtį, asmenines savybes, Lukas nusprendė, kad krosnininko darbas yra būtent tai, ko jis ieško.

„Pasirodė, kad krosnininkas arčiausiai tokio darbo, kokio norėjau, ir nusprendžiau pamėginti. Kursai truko tris mėnesius, gavau diplomą, bet nieko nemokėjau, tad pradėjau ieškoti meistrų, su kuriais galėčiau padirbėti ir pasinerti į krosnių statymą. Per ketverius metus dirbau su įvairiais meistrais. Vieni nepatiko dėl darbo stiliaus, kiti dėl savo charakterio, tretiems buvau nereikalingas ir pan. Bet per paieškas ir vargus dabar jau penktus metus turiu kolegą (jis buvęs mokytojas), su kuriuo pradėjome rimčiau dirbti, sutapo požiūris ir polinkis į darbą. Dviese visus darbus padarome greičiau ir mažiau nuvargstame. Iš viso dirbu apie aštuonerius metus, ketverius iš jų reikėjo paaukoti mokymuisi, supratimui apie krosnis ir praktinių įgūdžių lavinimui.

Krosnių renesansas?

Pašnekovas pabrėžia, kad Lietuvoje ir visame pasaulyje užtrukus pandemijai, darbo krosnių meistrams padaugėjo. Karantinas grąžino žmones atgal į kaimus, paskatino įsigyti ar susitvarkyti jau turėtas sodybas. „Šiais metais pirmą kartą atsitiko taip, kad, nė metams neįpusėjus, visi mėnesiai iki metų pabaigos buvo užimti, ir dabar jau priimami užsakymai ateinantiems. Darbo iš tiesų atsirado labai daug, ir savotišką „krosnių renesansą“ išgyvena visi pažįstami krosnininkai. Paklausa tapo didesnė už pasiūlą, naujų oficialių (be patirties, tik baigusių) krosnininkų mokymo įstaigose, sakykime, atsiranda vienas, gal du per metus. Dėl to, tikėtina, kol kas niekas nesikeis ir geri krosnininkai tikrai turės darbo“, – teigia Lukas ir priduria, kad ir patys meistrai galės rinktis, ką nori dirbti, nes užklausos yra įvairiausios: nuo šildymo, pirčių krosnių iki lauko ir vidaus krosnių maistui gaminti.

Krosnių „ligos“

Senose sodybose apstu ir senų problemų. Ne be reikalo sakoma, kad šiluma kaulų nelaužo, todėl net ir sezoniškai gyvenamoje sodyboje pirmiausia suskumbama lopyti, krapštyti senas krosnis. Problemų jose apstu: kai kur žiojėja plyšiai, nesandarios ar per stipriai kaistančios durelės, nepatogumų kelia krosnies pastatymo technologija. Meistras įspėja, kad jei krosnyje matosi plyšiai, rizikuoti nederėtų ir tokios krosnies išvis geriau nekurti. Jos nederėtų kurti ir jei kaminas „kiauras“. Namus šildytis galėsite tik po kaminkrėčio vizito. Jis turėtų lankytis ne rečiau kaip kartą per metus, o dar geriau, jei kaminą ir krosnį valysite prieš kiekvieną šildymo sezoną.

L.Rimeika: „Šiais metais pirmą kartą atsitiko taip, kad, nė metams neįpusėjus, visi mėnesiai iki metų pabaigos buvo užimti, ir dabar jau priimami užsakymai ateinantiems. Darbo iš tiesų atsirado labai daug, ir savotišką „krosnių renesansą“ išgyvena visi pažįstami krosnininkai.“

„Dažniausiai problemos kyla dėl sklendžių ir „uždusimo“. Seni stačiamalkiai kelia problemas dėl durelių ir perkaitimo, dėl mažo sienų storio, nes laikui bėgant užtinkuotos vidinės koklių sienelės išdega, ištrupa ir kokliai tose vietose perkaista. Dėl to sienoje šiluma pasiskirsto netolygiai, kokliai plečiasi skirtingai, krosnis ima irti. Irimo intensyvumas priklauso ir nuo kūrenimo įpročių, todėl protingas eksploatavimas tikrai prailgintų bet kokių įrenginių naudojimą“, – įsitikinęs L.Rimeika.

Remontuoti ar statyti naujai?

Šis klausimas aktualus daugeliui tų, kas malkas meta į senas, laiko paženklintas krosnis. Krosnių meistrai gana dažnai išgirsta prašymus atvykti, įvertinti būklę ir lopyti vietas, kurių patys šeimininkai nedrįsta, nemoka ar tiesiog nenori tvarkyti. L.Rimeika tokių prašymų išgirsta gana dažnai. Ir nieko nuostabaus, nes logiška manyti, kad remontas atsieis pigiau nei perstatymas. Pasak jo, krosnininkus kviečia, kai pačių šeimininkų remontas neduoda rezultatų, tikintis, kad specialisto rankos senoje krosnyje padarys nedidelį stebuklą. Tačiau su sena, byrančia krosnimi praktiškai joks meistras terliotis nenori, nes tai tiesiog trumpalaikis sprendimas. Dažniausias pasiūlymas – pastatyti naują krosnį.

„Krosnių neremontuoju, nes visos remontuojamos krosnys yra senos, o daryti naujai ant senos nesinori. Tai nepatvaru ir dėl to negalėčiau duoti garantijos, kad kažkur kitur nepradės kilti problemų. Vienintelė krosnis, kurią iš dalies galima perstatyti, tai – viryklė su šildoma sienele. Jei sienelė yra gražiai išsilaikiusi, prie jos esančią viryklę galima naujai perstatyti“, – svarsto meistras.

Vyresni lieka prie malkų

Sodiečiai, besikreipiantys į krosnininkus dėl naujos krosnies, dažniausiai jau turi savo viziją, kurią tereikia suderinti. Statyti nuo nulio lengviau ir todėl, kad nereikia apsiriboti konkrečia vieta, forma, dydžiu ar paskirtimi.

„Visos senų krosnių problemos daugiau ar mažiau yra panašios, o norint tvarkingai likviduoti probleminę vietą, reikia iki jos nuardyti, o tai reiškia tik viena – reikės ardyti viską. Sakyčiau, brandesnio ar vyresnio amžiaus žmonės, kurie didžiąją laiko dalį praleido prie krosnies, jau yra su ja susigyvenę, išgirdę verdiktą, kad senąją krosnį reikia griauti, dažniausiai keičia ją į naują ir nesirenka kito šildymo būdo. Taip pat krosnis renkasi tvaresnio, sveikesnio, autonomiškesnio gyvenimo šalininkai ir nostalgiją senovei jaučiantys žmonės. Juk pagrindinis krosnies pranašumas prieš šiuolaikinius šildymo įrenginius yra tas, kad su juo nebūsite priklausomi nuo elektros“, – pagrindines priežastis, kodėl krosnys vis dar išlieka pranašesnėmis prieš šiuolaikiškas šildymosi technologijas, vardija krosnininkas.

Jis pripažįsta, kad jaunesni sodiečiai malkinių krosnių vengia dėl dviejų dalykų: jos reikalauja priežiūros ir dažnai yra nešvaros namuose kaltininkės.

Koklinė krosnis laikyta prabanga
Jei krosnį griauname ir statome naują, ką rinktis – koklių ar plytų krosnį? Kuo jos skiriasi? L.Rimeika atkreipia dėmesį, kad žmonės klaidingai įsivaizduoja, jog koklių krosnis geriau šildo nei plytų. Jis patikslina: anksčiau buvo dviejų tipų krosnys: didelės, kombinuotos tinkuotos ir šildymo koklinės. Priežastis gana paprasta – kokliai yra apdaila, už kurios slepiasi mūras ir molis, o tuo metu mūras iš plytų buvo labai netvarkingas. Taip buvo ir dėl plytų, ir dėl įrankių trūkumo. Padaryti dailų mūrą, pavyzdžiui, gražiai atpjovus plytą, palikus gražią siūlę, buvo sudėtinga. Dėl to mūrinės krosnys buvo užtinkuojamos kaip ir kaminai. Tinkas, anot pašnekovo, atlikdavo ir dar vieną funkciją. Jis parodydavo konstrukcinius įtrūkius, nes įtrūkimai ant tinko gerai matosi.

„Taigi, koklis ir plyta yra ta pati keramika, tik kitokios formos ir kitaip apdirbta. Krosnis yra gera, kai turi gerą akumuliacinę talpą, o pastaroji tiesiogiai priklauso nuo sienelių storio. Koklinė krosnis tėra 2–3 cm storio keraminė plokštė su ertme, kurią reikia užpildyti. Tokiu būdu yra priauginamas sienų storis, kuris senose krosnyse svyruoja tarp 5–7 cm. Tuo tarpu plyta gali būti nuo 8,5 iki 13 cm storio ir jai nereikia jokio papildomo sienų priauginimo ar sustorinimo. Tad pagrindinis skirtumas yra ne koklių ar plytų gerumas, o jų kaina. Kokliai visados buvo prabangos prekė. Daugumoje kaimų nerasime glazūruotų koklių, visi paprasti moliniai (dažnai uždažyti), niekas nepasikeitė ir šiais laikais. Pinigų turintys žmonės renkasi koklines krosnis ir moka 1,5–3 kartus brangiau nei kainuoja krosnis iš plytų“, – skirtumus tarp koklinės ir plytinės krosnies aiškina krosninkystės amatą gerai įvaldęs Lukas. 

Gamina viduje ir lauke

Seniau, kai dar neturėjome elektrinių ar dujinių viryklių, kaimuose žmonės gamino maistą ant krosnių. Ar dabar yra norinčių namuose pasistatyti duonkepę ar kitokią krosnį-viryklę maistui ruošti? Anot pašnekovo, žmonių noras pažaboti ugnį, ją matyti ir su ja gyventi nedings niekada, tad krosnių poreikiai – įvairūs. „Tai labiausiai priklauso nuo žmogaus polinkių. Vieni kuria kepinių verslus ir tam tikslui statosi dideles duonkepes. Maisto gaminimo entuziastai renkasi lauko kompleksus su virykle kazanui, kepsnine ar rūkykla“, – neslūgstančiu noru ne tik šildytis, bet ir kartkartėmis ruošti maistą ant natūralios krosnies liepsnos ar žarijų džiaugiasi pašnekovas.

Pasistatę nepamirškite prižiūrėti

Pasiteiravus, kiek krosnies tarnavimo laikas priklauso nuo jos eksploatacijos ir ką kiekvienas sodietis, besišildantis malkomis, turėtų žinoti, kad krosnis tarnautų ilgiau, Lukas akcentuoja, kad čia svarbios yra kelios dedamosios: krosnies pastatymo kokybė, reguliari priežiūra, tvarkingas kūrenimas. 

„Krosnies svarbiausia neperkaitinti, nereikia kūrenti, kol išorinės sienos bus šiltos. Sukūrenkite glėbiuką malkų, palaukite gerą pusvalandį, patikrinkite, kaip krosnis prašilo, ir tik tada žiūrėkite, kiek dar pakūrenti. Degimui nereikėtų gailėti ir oro. Negerai, jei malkos smilksta, reikia, kad jos degtų linksmai. Tuomet sugeneruosit daugiau temperatūros, mažiau teršit krosnį ir kaminą. Krosnį ir kaminą valykite dažniau nei kartą per penkerius metus, neignoruokite plyšių ir įtrūkimų“, – paprastus, tačiau kasdienybėje neretai pamirštamus patarimus primena krosnių meistras L.Rimeika.