Atsikraustę į senas sodybas dažnai gauname ir gyvąjį buvusių šeimininkų palikimą – garbingo amžiaus sulaukusius sodus. Juose ištisus dešimtmečius derantys vaismedžiai dažnam mūsų ne tik nokina kvapnius, gardžius vaisius, bet ir primena nerūpestingas vaikystės dienas. Būtent dėl to „senjorus“ pašalinti dažnam nekyla ranka – juk tai gyvas sodybvietės paminklas. Tačiau senstame ne tik mes, bet ir kartu su mumis augę medžiai. Todėl anksčiau pasigėrėjimą kėlę vaismedžiai pradeda kelti ir rūpestį – kaip jais tinkamai pasirūpinti?

Paveldėjo iš prosenelių

Kai prieš kiek daugiau nei 20 metų į senelių sodybą Ignalinos r. atsikraustė Zita Kazėnė su šeima, teko apsispręsti, ką daryti su senu sodu. Ten augo senolės obelys, kriaušės, vyšnios, kelios slyvaitės. „Vyšnios buvo aukštos, už obelis aukštesnės. Net nežinau, kaip tiksliai jos vadinosi. Dar kokius 5 metus jos mezgė uogas, o po audros jas vėjas nulaužė. Turime dvi antanines ir tris alyvines obelis, kurias sodino mano vyro seneliai. Dabar jas prižiūrėti mums padeda anūkai“, – su plačia šypsena pokalbį pradeda sodietė.

Traukos taškas

Žvalgydamasi po seną sodą Zita vardija kiekvienos obels bėdas: vienur žievė sutrūkinėjusi, kitur matosi atsivėrusi kiaurymė, kitos jau treti metai iš eilės džiūva šakos. Moteris sako kasmet nubalinanti obelų kamienus, su vyru išgenanti šakas. Daug priežiūros jiems neskiria, specialiais augalų apsaugos produktais nesižavi. Ji sako norinti auginti vaisius be jokių priedų. „Verdame obuolienę, gaminu naminį obuolių actą. Man nereikia daug obuolių, nes jų niekur nepardavinėju. Labai norėtume, kad šios senutės vaisiais pavaišintų ir tolimesnes kartas. Mums jos kaip vizitinė sodybos kortelė. Ten tikras traukos taškas – visas vasaros poilsis tik ten. Vaikai po jomis kabina hamaką, buvo pasistatę pavėsinę, jose laipioja“, – sako sodą perleisti augančiai kartai nusiteikusi pašnekovė, pridurdama, kad obelų pjauti nesiruošia.

Moteris juokauja, kad senojo sodo likimas – gamtos rankose. „Dabar užeina audrų, vėjų. Jeigu šakai bus lemta nulūžti, mes nieko nepakeisime, bet savo noru medžių nekirsime. Vaikams nuo mažens aiškinome, kad tai „diedukų“ palikimas, o dabar jie jau moko savo vaikus. Vis pagalvoju, kaip būtų smagu, jei po mūsų tą patį obuolių skonį pažintų ir provaikaičiai“, – šypsosi pašnekovė.

Galite prailgti amžių

Žvalgantis sename sode vargu ar įmanoma surasti sveiką, ligų ar gamtos stichijų nepažeistą obelį. Dažnai jų kamienai jau būna su įplyšimais, pažeista žieve, o kai kada ir su gilia kiauryme. Anot Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės technologijų Sodininkystės technologijų (LAMMC SDI) skyriaus vedėjo Juozo Lanausko, į klausimą, ar apskritai verta išsaugoti senus vaismedžius, gali atsakyti tik sodo šeimininkas. Jo nuomone, seni sodai prie kaimo sodybų jau tampa paveldu. „Jei jų būklė yra sąlyginai gera, manau, nereikėtų skubėti naikinti. Gal pavyks suderinti senų sodų estetines ir pragmatines puses“, – neskubėti šalinti garbingo amžiaus sulaukusių medžių siūlo pašnekovas.

Reikės pastangų

Apsisprendus saugoti ir globoti sodo „senelius“ teks įdėti nemažai pastangų, kad medžiai kuo ilgiau gyvuotų. J.Lanauskas pataria pridengti atviras kiaurymes, kuriose gali kauptis vanduo, nes tokiu būdu sulėtinsime medienos irimo procesą. Seklesnes paviršines žaizdas pakaktų aptemti moliu. Žaizdų konservavimui nepatartina naudoti orui nepralaidžių, „nekvėpuojančių“ medžiagų. Užkonservavę žaizdas šiek tiek prailginsime vaismedžių amžių.

Chemija jaunystės nesugrąžins

Senus vaismedžius taip pat puola ligos ir kenkėjai. Galima naudoti ir augalų apsaugos priemones, tačiau pastarąsias rinkitės itin kruopščiai. Specialistas įspėja, kad mėgėjams sodininkams skirtų priemonių pasirinkimas ypač mažas. „Augalų apsaugos priemonės gali būti veiksmingos ir sename sode, tiesa, jaunystės jos nesugrąžins, neišgydysime ir įsisenėjusių žievės ar medienos ligų. Išgydyti vaisius ir lapus pažeidžiančias ligas bei sunaikinti kenkėjus galime. Praktiškai tai padaryti nėra lengva dėl keleto priežasčių. Kai kuriems sodininkams mėgėjams trūksta žinių nustatant ligas ir atpažįstant kenkėjus. To, be abejo, galima išmokti. Rimtesnis keblumas kyla tada, kai reikia įsigyti tinkamų augalų apsaugos priemonių – sodininkams mėgėjams beveik nėra iš ko pasirinkti“, – sudėtingą vyresnių vaismedžių priežiūrą norint naudoti augalų apsaugos priemones aiškina specialistas.

Sodininkas priduria, kad aukštus vaismedžius labai sunku kokybiškai nupurkšti. Jei ryšitės šiam darbui, reikėtų įsigyti purkštuvą su teleskopiniu kotu arba dar geriau – motorinį ventiliatorinį purkštuvą. Tiesa, pastarasis kainuos nemažai.

Sunkiai sergančiųjų – negailėti

Senesnių vaismedžių, vaiskrūmių atsparumas ligoms, kenkėjams yra mažesnis nei jaunų augalų. Ar palikdami senesnius medžius rizikuojame ir jaunų medelių sveikata? J.Lanauskas pabrėžia, kad ligų sukėlėjai ir kenkėjai prisilaiko ten, kur yra jų šeimininkai. Dėl to normalu, kad sename sode jų bus daugiau negu naujoje vietoje, kur vaismedžiai neaugo. Sodininkas neabejoja, kad nuo ligų ir kenkėjų vaismedžių nepaslėpsime – jie suras net ir naujoje vietoje įveistą sodą, tik jie įsiveis gal kiek vėliau.

Senesnių vaismedžių, vaiskrūmių atsparumas ligoms, kenkėjams yra mažesnis nei jaunų augalų. Ar palikdami senesnius medžius rizikuojame ir jaunų medelių sveikata? Ligų sukėlėjai ir kenkėjai prisilaiko ten, kur yra jų šeimininkai. Dėl to normalu, kad sename sode jų bus daugiau negu naujoje vietoje, kur vaismedžiai neaugo.

„Nuolatinė žmonių migracija ir klimato kaita labai prisideda prie „dalinimosi“ gamtos kūriniais ne tik šalies viduje, bet ir platesniu mastu. Bene geriausios sąlygos plisti ligoms ir kenkėjams yra kolektyviniuose soduose – čia didelė sodo augalų įvairovė, nuolat sodinama naujų augalų, su kuriais galima atsivežti ir naujų žaladarių. Jei sename sode gausu vėžio pažeistų obelų, didelė tikimybė, kad juo užsikrės ir naujai pasodintos obelaitės. Dėl fitosanitarinių priežasčių kai kuriuos senus ligotus vaismedžius gali tekti pašalinti“, – negailėti lengvai perduodamomis ligomis sergančių medžių ragina sodininkas.

Stipriai nugenėję galime pražudyti

Kiekvienais metais gausiau ar rečiau žydinčias vyšnias taip pat nesinori skubėti šalinti. Tiesa, reikia nepamiršti – kaulavaisiai gyvena trumpiau negu obelys. J.Lanausko teigimu, jei vyšnios vaismedis gana geros būklės, galima pagenėti stipriau: pašalinti labiausiai užstelbtas, patrumpinti pagrindines skeletines šakas. Vaismedis turėtų išauginti naujų ūglių, kurie atnaujins vainiką ir pagerins derėjimą. „Stipriai apgenėję seną nusilpusį vaismedį galime jį ir pražudyti. Na, bet jei taip nutinka, reiškia, kad naudos tikėtis iš tokio vaismedžio buvo beprasmiška“, – atvirai sako sodininkas.

Reguliariai genėkite

Garbingo amžiaus vaiskrūmius taip pat apdovanokite dėmėsiu. J.Lanauskas iš juodųjų serbentų krūmų rekomenduoja pašalinti senesnes negu 4–5 metų amžiaus šakas. Vietoje jų išaugs naujų ūglių, kurie taps derančiomis šakomis. Juodųjų serbentų krūmas, nelygu jo būklė, gali būti produktyvus 10–15 metų. Agrastus genėti reiktų panašiai, tik šalintinos šakos gali būti 1–2 metais senesnės negu juodųjų serbentų.

Sodinti šalia ar įveisti kitur?

Dalį seno sodo nusprendus palikti savitam gamtiniam paveldui, ar verta svarstyti naujus sodinukus įtaisyti senų medžių pašonėje? Įprastai seni vaismedžiai (ypač obelys) yra aukšti, tad jie nuolat mes šešėlį, naujas augalas konkuruos ne tik dėl saulės, bet ir dėl vandens, maistinių medžiagų. J.Lanauskas sutinka, kad senieji vaismedžiai stelbs netoli jų pasodintus jaunus sodinukus. Pasak jo, jei tarp senųjų vaismedžių yra didelis atstumas, gal ir galima į jų tarpus pasodinti jaunų medelių. Senuosius reikėtų stipriau apgenėti, kad mažiau pavėsintų. „Reikia žinoti, kad senojo sodo vietoje pasodinti jauni vaismedžiai auga prasčiau negu naujame plote. Nereikėtų tarp senų aukštaūgių obelų sodinti žemaūgių. Jei neturime kito pasirinkimo, čia sodinkime aukštaūgius ar vidutinio augumo vaismedžius“, – patarimais dalijasi sodininkas.

Naujo sodo veisimas

Jei esate tvirtai apsisprendę įveisti naują sodą, atsakingai išrinkite jam vietą. Anot pašnekovo, sodui tinka pakilesnio reljefo formos, nepatartina vaismedžių auginti žemumose. Čia pasodinti vaismedžiai labiausiai nukenčia nuo šalčių, šalnų ir drėgmės pertekliaus, susidarančio po gausesnių kritulių. Dirvožemis turi būti laidus vandeniui, ypač lygumose, kur nėra paviršinio nuotėkio. Labiausiai drėgmės pertekliui dirvoje jautrios vyšnios ir trešnės su kvapiosios vyšnios poskiepiu. Naujai veisiant sodą, vaismedžius reikėtų grupuoti pagal gentis: obelys sodinamos prie obelų, slyvos – prie slyvų ir t. t. Taip galime geriau parinkti tinkamiausią vietą konkrečios genties ar rūšies augalams, o ateityje bus lengviau purkšti vaismedžius nuo ligų ir kenkėjų, mat skiriasi augalų purškimo terminai.

J.Lanauskas primena, kad vaismedžių sodinimo atstumas skiriasi priklausomai nuo jų augumo. Geriausia juos sodinti eilėmis, orientuotomis šiaurės ir pietų kryptimi. Jei plotas turi nuolydį kita kryptimi, eiles projektuojame nuolydžio kryptimi. Tarp aukštaūgių vaismedžių eilėje reikėtų palikti 4–6 m tarpus, vidutinio augumo – 3–4 m, pusiau žemaūgių – 2–3 m, žemaūgių – 1,5–2 m. Atstumas tarp eilių turi būti kiek platesnis, kad būtų patogu atlikti reikalingus sodo priežiūros darbus.

Aukštaūgės obelys – kantriausios

Tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje žmonės domisi senosiomis vaismedžių veislėmis. Žmonėms įdomu susipažinti su gamtiniu paveldu, sužinoti, kas buvo auginama seniau, vieną kitą medelį pasisodinti namuose. Priežastys kelios: vienos veislės buvo labiau prisitaikiusios augti prie mūsų vietinių gamtinių sąlygų, kita – jos turi daugiau bioaktyviųjų medžiagų. Viena iš senųjų, tačiau iki šiol gana dažnai auginama rudeninė obuolių veislė yra „Sierinka“, taip pat populiari žieminių obuolių veislė „Lietuvos pepinas“. Saugotinų senųjų veislių genetinis resursas siekia bemaž šimtą skirtingų veislių.

Žinoma, šiandieną mėgėjų sodininkų soduose daugiausia surasime šiuolaikinių obuolių veislių. Juk visi norime gražesnių, spalvingesnių, traškesnių, geresnėmis išsilaikymo savybėmis pasižyminčių obuolių. Nors susidomėjimas senosiomis veislėmis dar yra, to dideliu bumu tikrai nepavadinčiau.

Jeigu jūsų obelis dėl senatvės pradeda nykti, tačiau iki tol ji vedė sveikus, gražius vaisius, kuriuos norite išlaikyti vasarą, gali nuo jos paimti ūgelį, kurį galima įakiuoti arba pavasarį įskiepyti į kitą medelį. Jį įakiavus, senosios veislės savybės naujame medelyje nepasikeis.

Senos, aukštos obelų veislės labiausiai pasiteisina dėl to, kad jos nesunkiai ištveria šaltas žiemas. Jos turi platesnę ir galingesnę šaknų sistemą. Jei, tarkime, pasitaiko sausesni metai, žemaūgės obelys nukenčia labiau, jos prasčiau pasiruošia žiemai, didesnė tikimybė joms iššalti. Lygiai toks pat pavojus kyla esant pernelyg drėgniems orams rudenį – žemaūgių vaismedžių šaknys gali pradėti dusti, pūti, o aukštaūgiai prisitaikę geriau, jų šaknys giliau.

Kalbant apie pavasarines šalnas, aukštesni vaismedžiai turi tankesnes lajas, atsiranda daugiau šešėlio, jų mikroklimatas kitoks, todėl netgi gali susidaryti puse laipsnio arba laipsniu šiltesnė temperatūra. Kartais tiek ir užtenka, kad žiedai išgyventų šalnas.