Penki Kazlų Rūdos krašto ūkininkai puoselėja senąsias tradicijas – augina gluosnius (kitaip – žilvičius arba karklus) vytelėms. Iš 1 ha ūkininkai paruošia apie 6 tonas pynimui tinkamų vytelių, tačiau šiemet apimtys mažesnės, nes derlius kuklesnis. Šią žiemą gluosnių vyteles pardavimui ruošiantys ūkininkai atkreipė dėmesį, kad ir vytelių pynėjų gretos retėja. „Prastai sekasi, jau ir pynimas, ir mūsų darbas, matyt, baigiasi. Kartais pagalvojame, kad mūsų darbas po trupučiuką tampa nebereikalingas Lietuvai“, – belaukdami Kaziuko mugės sakė didelę patirtį sukaupę Kazlų Rūdos ūkininkai.

Juodas rankų darbas

Jankų seniūnijos (Kazlų Rūdos sav.) ūkininkas Aidas Gicevičius šiemet savo ūkio laukuose augina apie 6 ha gluosnių plantaciją. Anot Aido, pas jį šių augalų jau labai nedaug belikę – klestėjimo laikais jų augino 15–17 ha. Iš tokių plotų ir nuimdavo derlių, o paskui jį perdirbdavo. Bet tas laikas jau praėjo...

Ūkio savininkas minėjo, kad šiemet ne tik plotai sumažėję, bet dar ir gluosnių derlius prastokas, nes vytelės išaugo labai šakotos. Jo teigimu, taip nutiko dėl nepalankių oro sąlygų. „Derlius kuklesnis, bet ką darysi, vis tiek turime vyteles apdirbti, paruošti pardavimui“, – kalbėjo gluosnių augintojas iš Jankų seniūnijos.

Tik 6 ha gluosnių laukas, bet veikti yra ką – šiemet šeimininkas dažnai tvarkosi pats vienas, nebent per darbymetį pagelbsti šeimos nariai, o pagalbininkų beveik nesamdo, nes kaime nebėra ką samdyti. Ūkininkas turimą žaliavą savo ūkio ceche neskubėdamas apdirbs per porą mėnesių. Perdirbimo procesas, kai pripratę, nėra sudėtingas. Anot Aido, pirmiausia gluosnius reikia žiemos pradžioje nusipjauti, tada išrūšiuoti, o paskui jau galima virti (apdoroti garais), po to – nužievinti ir išdžiovinti.

„Čia juodas rankų darbas. Vytelę, kol ją parduodame, mes čiupinėjame mažiausiai 20 kartų. Visur rankų darbas, tik vyteles nužievinu staklėmis mechaniniu būdu. Visa kita darau rankomis. Kilnoti, nešti, surūšiuoti, surišti, sudėti – čia jokios technikos nepanaudosi“, – aiškino Aidas.

Rinka per maža

Pastaraisiais metais ūkininkams vyteles vis sunkiau parduoti. Anksčiau jų išveždavo į Rusiją ir kitas kaimynines šalis. Dabar perka mūsų šalies amatininkai-vytelių pynėjai, bendrijos, amatų centrai. Panaudoja neįgaliųjų reabilitacijoms. Tačiau mažai tokių centrų yra Lietuvoje. O nuo 2015 metų lietuviškų vytelių pardavimo kainos nesikeitė. Iš kažko ir pačiam ūkininkui juk reikia gyventi.

Ūkininkas pabrėžė, kad vytelių auginimo ir apdirbimo verslas – mažai Lietuvoje remiama žemės ūkio šaka. Augintojai gauna tokio pat dydžio išmokas, kaip ir dirbantys žemę ar deklaruojantys pievas. Kurį laiką dar bandė valdžiai įrodinėti, kad tai nesulyginami dalykai, bet taip ir liko neišgirsti.

„Į mus visada žiūrėjo kaip ir į visus, vienodai. Sakė, kad čia mes niekuo nesiskiriame. Išmokos turi būti visiems vienodos. Tačiau mums reikia kitaip dirbti. Ne taip, kaip javų lauke – atvažiavo kombainas, visą lauką nukūlė, išpylė grūdus į priekabą ir ūkininkui belieka derlių parduoti. Kol kas Lietuvoje rankų darbas dar nėra vertinamas. Domėjausi, kaip Anglijoje dirba vytelių augintojai. Jie rankomis rūšiuoja, apdirbimas labai panašus, bet ten vytelių kainos beveik 4 kartus aukštesnės. Į jų rinką įeiti neįmanoma, tiek ji uždara, ten lietuvis nieko neparduotų. Ten reikalavimai tokie, kad jų net neįveši. Valstybė savo augintojus ir rinką taip yra apgynusi, kad mes ten kojos neįkelsime“, – pasakojo A.Gicevičius.

Ir kaimynams nelengva

Vytelių ruošėją nelabai guodžia ir tai, kad mažėja pigesnių iš vytelių pintų gaminių srautai iš Kinijos. Jo teigimu, labai sunku pasakyti, kokia bus gluosnių augintojų Lietuvoje ateitis. „Dar yra mūsų kaimynė Lenkija. Pas juos vytelių pynėjų ir pintų gaminių labai daug. Jie patys vytelių daug užsiaugina ir Lenkijoje didžiulė rinka. Mes savo Lietuvoje, palyginus su jais, esame ašara“, – sakė Kazlų Rūdos krašto ūkininkas.

Anot A.Gicevičiaus, lenkiškos technologijos visai kitokios, kaip ir lenkų ūkininkų auginamos vytelės. Lenkijoje vytelių augintojai jas gali apdirbinėti net ir vasarą, o lietuviai šiltuoju metų laiku negali to daryti, nes lietuviškos vytelės sugenda. Lietuvoje apdirbimo sezonas būna žiemą, tik šaltuoju periodu, nes kai vytelės gauna saulės, šilumos, ima gesti, pradeda juoduoti. Juodomis dėmėmis nuėjusios vytelės netinka pynimui.

Lietuviai jaučia Lenkijos vytelių augintojų bei pynėjų konkurenciją, tačiau Kazlų Rūdos ūkininkas A.Gicevičius pastebi, kad ir Lenkijoje žmonės vargsta, kaip ir Lietuvoje. „Negaliu ant jų nieko sakyti. Jie irgi sunkiai dirba. Mes visi dirbame, visi ieškome rinkos. Lenkas galbūt pyksta, kad aš auginu, man gal jis nepatinka, bet situacija tokia, kokia yra. Mes negalime peikti, kad pas juos darbas vyksta taip ar anaip. Pas juos kurį laiką dirbti atvažiuodavo labai daug pasamdytų darbininkų iš Ukrainos. Daug ką padarydavo ukrainiečiai. O dabar situacija su darbo jėga iš Ukrainos ir jiems prasta. Vietiniai lenkai už mažus pinigus dirbti tokių darbų neina“, – pasakojo vytelių augintojas.

Nebent edukacijai

A.Gicevičiaus teigimu, jo ūkyje belikę jau vos ne trečdalis gluosnių, jam tiek užtenka. Dar ir jų plotai po truputį mažės, nes pačios gluosnių plantacijos sensta, o naujų jau nežino, ar sodins. Dar yra atsodinęs prieš dvejus metus. Senus užarė ir kitoje vietoje naujai įveisė porą hektarų gluosnynų. Tačiau, jeigu nebus vytelių paklausos, A.Gicevičius planuoja gluosnius naikinti ir jų vietoje sėti grūdines kultūras. „O ką daugiau mums beliks daryti?“ – svarstė ūkininkas.

Jis sakė, kur prieš dvejus metus išplėšė pievą ir vietoje jos įveisė 2 ha gluosnių, bet dabar sulaukė pranešimo, kad jam teks tą suartą pievą atstatyti. Jis mano, kad tai neteisinga, nes kas augina vaismedžius, tiems galima, iš tų nereikalaus, o gluosnių augintojui juk irgi į jų auginimą teko įdėti daug darbo, lėšų, priežiūros, gluosniai ūgtelėję.

A.Gicevičius svarstė, kad jeigu ekonomiškai nebeapsimokės auginti ir apdirbti vytelių, tai persiorientuos, tačiau ūkyje nieko nesugriaus – paliks vytelių apdirbimui turimas patalpas, įrenginius etnografijai. Taip jie galės parodyti šį procesą kitiems. Ūkio šeimininkas jau ir dabar priima pasiprašančius pasižvalgyti jų ūkyje. „Man nesunku valandą paskirti žmonių edukacijai“, – teigė vytelių augintojas.

Uždirbti sudėtinga

Pasak A.Gicevičiaus, tam, kad dar esantys vytelių augintojai išliktų, išlaikytų plotus ir tą tradiciją tęstų, reikia, kad būtų pynėjų ir jie galėtų iš to uždirbti. Bet ir pynėjams dabar sunku. Gaminių kainos yra žemos. Kaimyninėje Lenkijoje yra pilna pripinta, o kiti plačiai užsiima lenkiškų gaminių prekyba.

„Toje pačioje Kaziuko mugėje tikrai matysime daug gaminių iš Lenkijos. Jie yra žymiai pigesni. Suprantu, kad eiliniai žmonės, kurie anksčiau pirkdavo iš Lietuvos pynėjų, paprasčiausiai neturi pinigų, perka kur pigiau. Bet yra ir kita pusė. Jeigu įgudęs lietuvis pynėjas nori užsidirbti pinigų, tai per dieną jis turi nupinti penkias pintines. Bet vyresnis pynėjas, kuriam jau per 50 metų, nupins kokias tris. Jeigu jam nuo pintinės pardavus lieka 10–12 eurų, o darbas vis tiek intensyvus, tai už 30 eurų nedaug kas nori dirbti, nes nelabai jau ir išgyvensi“, – dėstė ūkininkas.

Reikia paskaičiuoti ir išlaidas mugėse, kiek reikia už prekybos vietas sumokėti, o kur dar kelionės, nakvynės išlaidos – viskas kainuoja. A.Gicevičius ne vienerius metus pats prekiavo, padėjo savo partneriams, kurie pirkdavo vyteles. „Važiuodavau per „Kaziuką“, pats pardavinėdavau gaminius, žinau, ką tai reiškia. Iš vienos pusės, ten yra smagu, iš kitos pusės – kai mato, kad neparduos, tai ne iš gero juokingai mažas kainas padaro, nes ir jiems reikia pinigų. Įmonėlėse visiems pynėjams reikia išmokėti algas“, – pasakojo Aidas.

Išgyvenimo klausimas

Jankų kaimo (Kazlų Rūdos sav.) ūkininko Raimedo Kantauto teigimu, šiemet kiek vėliau prasidėjęs vytelių apdirbimo sezonas juda ir jo ūkyje. Šiemet R.Kantauto ūkyje užaugo mažiau vytelių. Jų kokybe ūkininkas patenkintas, tik derlius mažesnis, nes leido mažiau atžalų, gluosniai buvo retesni. Viskas priklausė nuo gamtos sąlygų. Augintojas planuoja vytelių apdirbimo sezoną baigti kovo pabaigoje. Lyginant su ankstesniais metais, apimtys sumažėjusios.

Nuo 2000 metų vyteles auginantis ūkininkas plantaciją buvo išplėtęs iki 15 ha, o pastaraisiais metais išlaiko iki 10 ha plotus. „Elektra, malkos ir apdirbimas brango, o vytelių kaina išlikusi tokia pati“, – problemas vardijo R.Kantautas.

Ar iš šio žemės ūkio verslo bus galima išgyventi, anot jo, parodys ateinantis ruduo, kai ūkininkai per vasarą parduos šią žiemą paruoštas vyteles. Tada ir spręs, ar apsimoka šią kultūrą auginti, o gal reikės sumažinti, atsisakyti didelės dalies.

„Išmokos kaip už dirbamą žemę ar pievą. Auginti vyteles būtų naudingiau negu šienauti pievą, bet reikia turėti rinką, kur jas parduoti. Kai melži karves, pieną gali daug kas nupirkti, o vytelės ne tokios populiarios, ypač kai pandemija. Pynėjai nepardavė krepšių, nebuvo mugių. Pernai net nebuvo Kaziuko mugės. Tai per tą laiką susikaupė vytelių. Pas mane dar yra šioks toks jų likutis nuo praeitų metų sezono. Šiemet dar paruošime jų, o rudenį bus aišku, kaip toliau gyvensime“, – mąstė R.Kantautas.

Jis pats su gluosnių auginimu bei vytelėmis nesiskiria nuo jaunystės dienų. Sukaupęs darbo patirtį, įsigijęs įrangą, ūkininkas džiaugėsi, kad dabar jau nereikia labai didelių investicijų, nes laukai apsodinti, įranga įsigyta, tai dar laikosi, o jeigu reikėtų investuoti, tada jau turbūt planuotų pasukti ūkio vairą. R.Kantauto augalininkystės ūkyje be vytelių dar auginami javai ir rapsai, todėl, jeigu nesiseks parduoti vytelių, ateityje pasiliktų tik grūdines kultūras. Darbo atžvilgiu jam būtų lengviau.

Kazlų Rūdos seniūnijoje daugiau kaip 30 metų gyvuojanti Juozo Makarevičiaus įmonė „Jovaras“ – dabar žinoma Lietuvoje sertifikuota tautinio paveldo produktų gamintoja. Patys gluosnius augina, patys pasiruošia vyteles, patys meistrai juos pina. J.Makarevičius neslėpė, kad Kaziuko mugėje kiekvienais metais vis didesni mokesčiai, o juk „Jovare“ įdarbintus žmones reikia išlaikyti, patiems pynėjams reikia visus metus kažkaip pragyventi.