Vilkaviškio rajone, Gižų seniūnijos vienkiemyje, gyvenantys Rasa ir Gintaras Alavočiai – puikus pavyzdys, kaip reikia tvarkyti savo sodybą. Jų namuose kuriamo grožio galėtų pavydėti daugelis. Ne veltui Alavočių sodyba šiemet vykusiame Vilkaviškio rajono šimtmečio sodybos konkurse buvo tarp pačių gražiausiai tvarkomų teritorijų.

Keičiasi kasmet

Jaukiame Gižų vienkiemyje šiuo metu gyvena ne tik Rasa su Gintaru, bet ir poros dukra Monika bei Rasos brolis Levutis. Į kruopščiai puoselėjamus namus kiekvieną savaitę sugrįžta ir Kaune gyvenanti Monikos sesuo dvynė Ieva su vyru Rimu ir dukrele Sofija. Alavočių namai – ne tik šeimos traukos centras, bet ir giminaičių, artimųjų bei draugų labai mėgstama vieta.Šeimininkai visus svečius sutinka ir išlydi su šypsenomis veiduose, visuomet pavaišina karštos arbatos puodeliu ar ką tik iškepto pyrago gabalėliu, mat šeimininkauti virtuvėje mėgsta visos šeimos moterys.

Sodyba, kurioje gyvena Alavočiai, – Rasos močiutės tėviškė. Anapilin išėjus visiems seniesiems sodybos šeimininkams, Alavočiai po truputį ėmėsi pertvarkų. Iki tol tai buvo paprasta ir niekuo neišsiskirianti kaimo sodyba. „Kol dar Rasos mama buvo gyva, labai didelių pokyčių nedarėme. Senam žmogui juk viskas brangu, nesinori nieko keisti“, – sakė G.Alavočius.

Dabar sodyba neatpažįstamai pasikeitusi. Kieme sumažėjo senų medžių, atsirado naujų dekoratyvinių augalų, išdygo medinė pavėsinė. Prie lelijomis žydinčio tvenkinio stovi nedidelė pirtelė.

Išpuošta, atnaujinta sodyba ne kartą buvo patekusi į gražiausių Gižų seniūnijos ir viso Vilkaviškio rajono sodybų sąrašą. Šie metai – ne išimtis.

Verta paminėti, kad pokyčiai Alavočių namuose nesibaigia. Kone kasmet jie sugalvoja, kaip pertvarkyti vieną ar kitą aplinkos kampelį. Šeima mėgsta permainas, tad ir augalus neretai kilnoja iš vieno kampo į kitą, kol randa jiems tinkamiausią vietą.

Namų aplinka sutvarkyta skoningai, augalais, kurių daugelį šeimininkai atsigabeno iš Vokietijos, ji neperkrauka..

Mieli tik lauko augalai

Rasa juokavo, kad serga augalų sodinimo manija. Tiesa, Gintaras tam ne visada pritaria: jam juk reikia visą hektarą teritorijos su traktoriumi nupjauti, kiekvieną augalų salelę ir krūmą apvažiuoti.

„Daugybę augalų į savo namus parsivežėme iš Vokietijos. Tik prigijo ne visi, matyt, sąlygos pas mus netinkamos. Dabar jau lengviau, kai pažįstu krūmus, žinau, kaip kiekvienas auga. O iš pradžių nežinojau nei kaip sodinti, nei kaip prižiūrėti“, – prisipažino R.Alavočienė.

Graži sodyba augalais anaiptol neperkrauta. Keletas jaukių želdinių salelių, tvenkinys, sūpynės, senų liepų takas ir plačios žalios erdvės – viskas atrodo labai kruopščiai apgalvota ir suplanuota. Augalus kruopščiai geni pati šeimininkė.

„Kambarinėms gėlėms didelės simpatijos nejaučiu, o dirbti su lauko augalais man patinka. Galėčiau prie jų kuistis ilgiausiai... Nusiperku kokį augalėlį ir laukiu, puoselėju, saugau, kad Gintaras su traktoriumi važiuodamas nenulaužtų. O kai tas iškeroja – karpau, skabau, kartais ir per daug, tenka išrauti“, – juokėsi pašnekovė.

Augalus kruopščiai geni ir karpo pati šeimininkė.

Veši senos liepos

Ko gero, labiausiai Alavočių sodyboje akį traukia apgenėtos senos liepos. Juk dabar puikiai prižiūrėtų naujų sodybų su išradingai apkarpytais augalais ir gražiais tvenkiniais atsiranda vis daugiau, tačiau tokių, kur augtų visa eilė ilgaamžių medžių, retai kur galima pamatyti.

„Šias liepas sodino mano močiutės sesuo, kuri ir gyveno šioje sodyboje. Čia augo ir senas sodas su daugybe serbentų. Prisimenu, vaikystėje liepdavo man tuos serbentus skinti. Būdavo, skini skini – ir galo nėra...“ – šypsojosi pašnekovė.

Senus vaismedžius ir krūmus, iš kurių jau buvo mažai naudos, naujieji šeimininkai išnaikino. Tačiau gražią vienpusę liepų alėją išsaugojo – dabar ji padaro didžiulį įspūdį visiems sodybos svečiams. Be abejo, priežiūros liepoms irgi reikia. R.Alavočienė vešlius jų kupolus kas antrus metus geni: kantriai karpo su sekatoriumi po vieną šakelę.

Beveik prieš šimtmetį statytos klėties sieną puošia senoviniai rakandai ir pasagos ..

Į miestą nesiveržia

Dar vienas vertingas senų laikų palikimas – kiemo krašte stūksanti etnografinė, beveik prieš šimtmetį statyta klėtis, kurios siena papuošta senoviniais rakandais ir nukabinėta kadaise sodyboje laikytų arklių pasagomis.

Alavočių šeimyna dideliu ūkininkavimu neužsiima, tačiau laiko bandą avių, vištų, triušių ir net kiaulių. Afrikinio kiaulių maro šeima nebijo. Rasa juokėsi, kad jei reikės, kiaules išpjaus ir ims auginti kokius nors kitus gyvūnus. „Mėsos pirkti nereikia, prisiauginame ir savo daržovių, vaisių – gyvename ekologiškai“, – pasakojo R. Alavočienė.

Jos vyras Gintaras teigė, kad mieste „ant asfalto“ jie gyventi negalėtų. „Dabar atsikeliu anksti ryte ir iki dešimtos vakaro į vidų beveik neužeinu. O ką ten daryti?“ – juokėsi vyras.

Ypač jam su žmona namuose smagu leisti šiltas vasaros dienas. Dar smagiau būna, kai aplankyti atvažiuoja vos antrus metukus neseniai pradėjusi skaičiuoti anūkė Sofija. Vos išmokusi vaikščioti ji „apčiupinėjo“ kiekvieną senelių puoselėjamą augalą, krisdama ir vėl stodamasi suskaičiavo bene kiekvieną sodyboje esantį akmenėlį. Prižiūrėdami anūkę Rasa ir Gintaras dažnai tiesiog pamiršta aplinkos tvarkymo darbus ir visą dėmesį skiria mažajai dukros ir žento atžalai.

Vis dėlto kad ir kaip šiltuoju metų laikotarpiu namuose būna smagu, Alavočiai retkarčiais susikrauna daiktus ir išvažiuoja kelioms dienoms į Dzūkiją.  „Jei ir atsisėdi pailsėti – žiūrėk, pastebi kokią žolę ir eini išpešti. Prie vienos nuėjai, po to – prie kitos, ir jau matai, kad ne ilsiesi, bet dirbi. O Dzūkijoje turime vietų, kur su palapinėmis apsistojame ant upės kranto, grybaujame, uogaujame ir ilsimės...“ – kalbėjo R.Alavočienė.

Alavočiai dideliu ūkininkavimu neužsiima, tačiau laiko avių bandą, taip pat vištų, triušių.

Kuria vienetinius rūbus

Kartu su tėvais gyvenanti dukra Monika – taip pat didelė pagalbininkė tvarkant aplinką ir kuriant namų jaukumą. Vis dėlto merginai netrūksta ir kitos veiklos. Nusprendusi įgyvendinti seną svajonę kurti rūbus, mergina daugiau nei prieš metus metė turėtą neblogą darbą ir įkūrė savo įmonę. Taip ji stengiasi sugriauti visuomenėje nusistovėjusį mitą, kad kaime gyvenantis jaunas žmogus yra pasmerktas.

„Man patinka kurti vienetinius drabužius, nes tai tampa tikru iššūkiu. Nemėgstu rutinos, norisi išskirtinumo, savitumo, todėl stengiuosi kiekvieną drabužį sukurti skirtingą, išmėginti kažką naujo. Jei mano rūbai galėtų kalbėti, jie visi pasakytų, kaip kruopščiai juos stengiuosi kurti, su kokia pakilia nuotaika ir džiaugsmu tai darau“, – apie savo kūrinius kalbėjo jaunoji dizainerė M.Alavočiūtė.

Ji teigė, kad net ir gyvenant kaime visi keliai yra atviri. Svarbiausia – turėti noro ir nebijoti siekti savo svajonių. Kuriant rūbus merginai visiškai negaila savo laiko ir jėgų. Ji teigė esanti savo rogėse.

„Dažnai manęs žmonės klausia, per kiek laiko aš nuneriu vieną ar kitą rūbą, tačiau tikslaus atsakymo niekada neturiu. Rūbus kuriu iš daugybės raštų, ilgai jų ieškau, atrinkinėju, lyginu, nepatikusius iškart ardau ir ieškau tinkamesnio. Visi mano darbai – eksperimentai. Aš neneriu pagal schemas, kurios yra internete ar rankdarbių knygelėse. Nerdama kuriu pati – pati ir mokausi iš savo klaidų. Darau tai, kas, mano manymu, yra stilinga ir gražu“, – prisipažino pašnekovė.