Sveiki gyvi, atvertę pirmąjį pavasario kalendoriaus lapą ir besižvalgantys tikrojo pavasario. Kovas, ypač pačioje pradžioje, gali būti visoks. Žinoma, mums reikėtų jo pavasariško ir šilto. Jį galėsime matyti tik keliaudami po gamtą. Jei į gamtą keliausite jūs, mes keliausime kartu su jumis ir pasakosime apie sudėtingą mūsų ir gamtos bendravimą.

Lietuvoje jau kovas, kalendorius tvirtina, kad tai – pavasario pradžia. Kalendorinio pavasario. Tačiau to neneigia ir gamtos vaizdai.

Iš klevų sula teka jau senokai. Kadangi žemė nebuvo įšalusi, medžių šaknys naudingų maistinių medžiagų turintį tirpalą, taigi – sulą, aukštyn kamienais siuntė labai anksti. Gali būti, kad dabar kai kur, ypač vakarų Lietuvoje, Suvalkijoje jau teka ir beržų sula.

Rytų Lietuvoje daug kur dar žiemiška. Ypač miškuose. Net nežinau, kur esame... Ar pavasaryje, ar...

Pavasaryje, pavasaryje... O Rytų Lietuva visada labiau šiaurietiška. Daug fenologinių reiškinių nuo, sakykim, Žuvinto apylinkių ar Suvalkijos čia skiriasi dviem savaitėmis. Taigi, kai Kazlų Rūdos girios vakariniuose pakraščiuose baigs žydėti žibuoklės, jos žiedus atvers kur nors Labanoro girios rytuose.

Toje įvairovėje yra labai įdomių dalykų. Vieni jų smagūs, nes kaip dar kitaip galėtum pavadinti pavasario atgimimą? Kiekviena saulėta diena, kai atgyja kas nors iš mums gal ir nematomų, bet šalia esančių mažųjų kaimynų, turėtų būti žymi. Tik dabar jų kasdien atgyja šimtai rūšių. Mažiausiai iš to skaičiaus – paukščių. Na, o žvėrys... Tik barsukai po žiemos jau budinasi. Galbūt – ir meškos.

Kai tik pradžiūsta laukai, gražesniu oru klausomės vieversių. Jų giesmės kol kas nepilnos, paukščiai dar turės daug ką tobulinti. Atviri laukai – jų biotopas, čia paukščiai turi kur nusileisti, slapstytis, nes plunksnos labai dera prie dirvos, prie pievos. Čia jų lesalas...

Tačiau tokiu metu, kai pievos ima džiūti, pajunti ir jau tradicine tapusią grėsmę – pievų gaisrus. Nors apie tradiciją čia kalbėti sunku, nes negeri darbai nebūna tradicija, bet pievų deginimo kitaip pavadinti negalima.

Sunku įsisvaiduoti, kad, darant bloga, galėtum padaryti ką nors gero. Aš žinau, kad nemažai žmonių taip „tvarkosi“, taip sunaikina savo neveiklumo pėdsakus. Juk jei rudenį žolę nušienausi ar nuganysi, pavasarį jos nereikės deginti. Arba – paprasčiausiai nebus kam degti.

Tačiau yra ir tokių, kurie sakosi darantys gerus darbus kitaip – jų žodžiais, taip jie kovoja su erkių, baisių ligų sukelėjų platintojų, gausa. Atseit, tuose žolės gaisruose sudega visos erkės.

Ar taip gali būti? Jeigu taip ir būtų, sykiu sudegtų daugybė bestuburių gyvūnų, neršti keliaujančių varlių, ežių, kiškiukų. Ši žala gamtai tikrai viršija visas baimes ir pavojus.

Ar pievose tikrai gyvena tos miškinės, šuninės erkės, kurių mes taip vengiame? š tikro, gal ir galima čia jų rasti vieną kitą... Šiaip jos gyvena miškuose, todėl žolės gaisrai joms visai nebaisūs.

Tad toks deginimas, manau, nieko vertas. Beje, turiu pastebėti, kad kasmet žolės gaisrai sunaikina ir iki 10 pastatų, juose žūsta po keletą žmonių. Kam mums to reikia? Tuo labiau, kad už žolės deginimą gresia griežtos bausmės.

Ir ne tik degintojams, bet ir žemės savininkams. Nes jei žmogus savo žemėje išdegina pievas, tai jis už šią gamtai padarytą žalą ir turi atsakyti. Tačiau geriau jos nedegtų – šių vietų nusipelnė vieversiai.

Laukuose dabar galima ne tik juos, bet ir gerves, pempes sutikti. Dar žvėris, ypač stirnas – jų buvimas matomas. Visi tiki, kad stirnos tik ir laukia, tikisi ką nors bloga padaryti ūkininkų laukams. Ko gero, ir kiti žvėrys...

Iš tikro, apie gamtą žinoti reikia daug. Tik tada pradeda aiškėti dėsningumai ir juos veikiantys ne tik natūralūs dėsniai. Jiems įtakos turime ir mes patys.