Netoli sostinės Pagiriuose įsikūrę Regina ir Vytautas Kazlauskai – puikus įrodymas, kad galima išgyventi turint tik vieną hektarą žemės.

Tėvams džiugi žinia ir tai, kad jau penkeri metai, kai kartu su tėvais darbuojasi iš Airijos su šeima grįžusi dukra Giedrė. Ilgainiui ji su vyru Algimantu perims šeimos verslą.

Darbymetis du kartus

Pažiūrėjus iš šono, Kazlauskų gyvenimas – rojus žemėje: patys susikūrė darbo vietas, medelynas prie namų, atsikėlei ryte, kada nori, dirbi, kiek nori. Tačiau tiesa kitokia. Darbų ritmą diktuoja gamta. Didžiausiais darbymetis – pavasaris ir ruduo, kai kieme išsirikiuoja atvažiavusieji pirkti sodmenų. Tada tik sukis. Juk reikia ne tik sodmenį iškasti, bet ir paaiškinti, kaip jį sodinti. Pasak Reginos, sunku rasti atsakymą į kvailus klausimus. „Šiais metais viena pora derėjosi iki paskutiniųjų, o kai pamatė, kokios iš grunto iškasto sodinuko šaknys, sumokėjo daugiau nei prašėme“, – pasakojo moteris. Vytautas jai antrino primindamas, kad žmonės nežino, kaip turi atrodyti kokybiškas sodmuo. Dažnas juk perka turguje ar prekybos centruose. Kazlauskams nereikia prekiauti turguje. Pirkėjai patys atvažiuoja pas juos. Dėl geresnių veislių medelių atlekia net iš Žemaitijos.

Mėgsta meistrauti

Sutuoktiniai prisimena, kad teko daug ką ištverti. Atkūrus Nepriklausomybę, Vytautas suprato, kad laukia sunkūs laikai. Reikėjo ūkininkauti, o be degalų juk nei tada, nei dabar nė žingsnio. Vyras pasirūpino, kad jų netrūktų. Prie namų užkastoje cisternoje tilpo dešimt kubų dyzelinių degalų. Ir dabar V.Kazlauskas pasirūpina, kad ūkyje nieko netrūktų. Jei reikia, nagingas vyras padaro baldus, pastato šiltnamius, įrengia juose šildymo sistemą. „Turėjau senų metalinių vamzdžių. Laistymui jie netinka, nes nuo rūdžių kemšasi purkštukai, tad panaudojau juos šiltnamiui šildyti. Išvežiojau palei šiltnamio perimetrą ir paleidau dujinį šildymą. Daug pigiau ir patogiau nei kūrenti malkomis“, – pasakojo vyras.

Augina tai, kas perkama

Tik medelyne nieko nepatobulinsi. Viskas taip pat, kaip ir prieš keturiasdešimt metų, kai biologų specialybę įgiję ir šeimą sukūrę Kazlauskai nusprendė po darbo Pagirių šiltnamiuose papildomų pajamų turėti iš kito užsiėmimo. „Auginome daug ką, ne tik vaismedžius. Kas buvo perkama, tą ir sodinome. Vienu metu buvo labai paklausios gubojos, kardeliai, kalijos, kitokios gėlės, dekoratyviniai augalai, kaip ir dabar. Reikia turėti visko po truputį, jei nori gyventi iš tokio verslo“, – sakė Regina. O kuo daugiau augalų, tuo daugiau rūpesčių. Juk kiekvienam jų reikia skirti dėmesio. Vieną metas persodinti, kitą – tręšti, trečią – genėti, o ravėti būtina nuolat. Todėl nuo ankstyvo ryto, jei tik nelyja, abu sutuoktiniai kartu su dukra ir žentu palinkę prie augalų. Visi tikino dirbantys tiek, kiek gali. O dirba ne po aštuoniais valandas. Jie mielai samdytų, tačiau nėra ką. „Kartą pasamdėme, tai taip padirbėjo, kad turėjome nuostolių, o ne naudos. Juk čia ne malkas krauti. Jei pažeidžiamos augalo šaknys, jis žūva. Nebent stovėtum prie kiekvieno darbininko ir rodytum pirštu, kaip ir ką daryti“, – sakė Vytautas. Kai dvyliktokės Ūlos paklausiau, ar norėtų gyventi ir dirbti taip, kaip seneliai ir tėvai, mergaitė nedvejodama atsakė, kad ne.

Atsirinko atsparius

Kazlauskų sklypas netinkamoje medelynui vietoje – prie upės. Vandens iš Vokės upelės visada užtenka, tačiau dėl vandens ir žemumos kiekvieną pavasarį augalus pakanda šalnos. Kita vertus, nėra to blogo, kas neišeitų į gera: per daugelį metų biologai atsirinko tinkamiausius Vilniaus kraštui augalus. „Daug ko negalėtume auginti net ir norėdami, nes gyvename prie pat Vokės upės. Sunku pasakyti, kaip kenčiame nuo šalnų, – guodėsi moteris. – Anapus kelio, ant kalniuko, gyvenantieji kartais net nežino, ar būta naktį šalnos, ar ne, užtat pas mus viskas – virte nuvirę. Taigi dauginame tik itin atsparių veislių vaismedžius ir vaiskrūmius“, – sakė moteris. Ji pabrėžė, kad vazonuose augalų neaugina, nes, pasak biologės, tai – augalų kankinimas.

Matė ir reketą

Regina prisiminė, kad vieną pavasarį nušalo visi sodmenys. Tada augino daržoves, sukosi, kaip galėjo, bet į banko kišenę nelindo. „Buvo ir taip, kad galėjome tik blynų išsikepti. Raugiau kopūstus, pati sūdžiau silkę. Buvome pavalgę. Dukros tikina, kad niekada nejuto, kad trūksta maisto. Kažkada auginome ir kiaules, vištas mėsai, ožką net turėjome. Dabar laikome tik dedekles vištas“, – pasakojo pašnekovė. Vytautas prisiminė, kad teko susidurti su „apsaugą“ pasiūliusiais reketininkais. Ištvėrę to meto išbandymus, dabar jie galėtų lengviau atsikvėpti, jei ne reikalai dėl grąžinamos žeme. Apie jų sodybą įsikuria tie, kuriems jos reikia ne kam nors auginti, o brangiai parduoti atsikeltą žemę. Jie kovoja dėl kiekvieno centimetro, o žemėtvarkininkai paklūsta garsiau rėkiantiesiems. „Nežinau šalies, kur žemė yra kilnojamasis turtas. Pusė Lietuvos tamposi po teismus. Ir pabaigos nėra. Kas paskaičiuos valstybei padarytą žalą? Juk vadinamajai žemės reformai išleisti milijardai“, – piktinosi Regina.

Trys dukros

Vyresnioji Kazlauskų dukra gyvena Danijoje. Greit ji bus diplomuota medikė. Į Lietuvą atvažiuoja tik į svečius. Jaunėlė Rūta greit gaus humanitarinių mokslų magistro diplomą. „Užauginome tris dukras. Aš atidirbau 22 metus Pagirių šiltnamiuose, o vyras – 44 metus. Mūsų atlyginimai tada buvo geri, tad namą, kuriame gyvename, pasistatėme dar sovietmečiu. Tuomet buvo kvaili įstatymai, kad visi gyvenvietės namai privalo būti dviejų aukštų“, – pasakojo Regina. Ji vylėsi, kad antrame namo aukšte anksčiau ar vėliau įsikurs jaunėlė Rūta. Giedrės šeima gyvena iš Airijoje uždirbtų pinigų įsirengtame ūkiniame pastate.

Įsirengs studiją

Giedrė sakė nesigailinti, kad po vienuolikos metų Airijoje grįžo gyventi į Lietuvą. Regina džiaugėsi, kad anūkai mokosi gerai. „Ūla labai stropi. Vytukas labai greitas, pagavus. Tik va „r“ raidę dar taria angliškai“, – šypsojosi Regina. Beje, abu Kazlauskų anūkai – Airijos piliečiai, nes gimė toje šalyje. Giedrė – keramikė, Algimantas baigė Dailės akademiją. Anksčiau ar vėliau jie planuoja įsirengti studiją ir imtis kūrybos. Meninių gebėjimų turi abu vaikai. Ūla svajoja iliustruoti knygas. „Vaikams čia augti gera. Norėjome, kad jie baigtų mokyklą Lietuvoje, kad nepamirštų gimtosios kalbos. Gera, kai šalia seneliai, kai gali basi lakstyti po pievą“, – sakė pašnekovė. Ji apgailestavo tik dėl vieno, kad Lietuvoje dar daug sovietinio mentaliteto žmonių.