Sausra ne tik laukuose, bet ir sodiečių šuliniuose. Šulinių valymu ar gręžinių kasimu užsiimantys meistrai sako, kad itin sausas oras jiems duoda nemažai darbo. Vieni sodybų šeimininkai ieško, kas galėtų išvalyti šulinius, kiti jau taupo ir brangiai investicijai – vandens gręžiniui.

Šulinys – ant išsekimo ribos

Praėjusį savaitgalį daugelyje Lietuvos rajonų smarkiai nulijo, tačiau kai kas lietaus taip ir nesulaukė. Nei šeštadienį, nei sekmadienį dangaus malonės nesulaukęs Andrius Baleckis iš Kavolių (Zarasų r.) sako, kad sausra ne tik nudegino žolę – šeimyna greitai gali likti be vandens. Šulinys jau ant išsekimo ribos, įjungtas stiprus taupymo režimas.

„Girdėjome per radiją, kad miestuose žmonėms rekomenduojama taupyti vandenį. Mes tai darome jau nuo gegužės vidurio, nes vandens lygis su kiekviena diena vis krito. Mieste vandens tiekimas praktiškai garantuotas, o mums reikia dėl to rūpintis kiekvieną dieną“, – nerimo neslepia jaunas vyras.

Jo šulinys negilus – vos penki žiedai. Tiek kasė patys šulinio kasėjai, mat tokiame gylyje jie atkasė šlyną (pilkšvai melsvas molis), rado vandens gyslą ir toliau nebekasė. Anot pašnekovo, pirmaisiais metais vandens netrūko, po penkerių metų šulinį meistrai išvalė, bet tik užėjus sausrai šulinys pavirsta tuščiu puodu.

„Dar šią vasarą užsakėme šulinio valymą, bet neabejoju, kad tik laiko klausimas, kada teks gręžti gręžinį. Nematau kitos išeities. Be to, mūsų sodyba netoli ežero, todėl kai tik vandens lygis ežere nukrenta, mūsų šulinys aptuštėja“, – atsidūsta A.Baleckis.

Vienintelė kliūtis, kuri stabdo gręžinio projektą – riboti finansai. Kaip žinia, gręžinio kasimas nepigus malonumas, todėl šis svarbus pirkinys kol kas atidėliojamas. Dar vienas jo galvos skausmas – gręžinio fontanavimas. Jis girdėjo, kad apylinkėse ne vienam gręžinį kasusiam sodiečiui atsirado ši problema. Vyras nerimauja, kad ir jo teritorijoje gali ištikti tokia pati bėda. Tuomet jau reikėtų sukti galvą, kur perteklinį vandenį padėti ar nukreipti.

Tokie proveržiai gali pridaryti nemažai žalos: susidaro įslūgos, užliejami naudingieji žemės plotai, dėl išplaunamo grunto smenga statiniai, nukrenta vandens lygis šuliniuose, sutrikdoma gamtinių sistemų pusiausvyra.

Nuo ko priklauso gręžinio kaina?

Įmonės „Hidrogela“ darbų vykdytojas Vytautas Stasiulis sako, kad šiuo metu užsakymų netrūksta – skambučių dėl gręžinių sulaukia iš visos Lietuvos. Bene aktualiausi klausimai iš klientų yra du: kiek darbai kainuos ir kiek laiko reikėtų laukti gręžėjų.

Pasak jo, gręžinio kaina susideda iš kelių dedamųjų. Pirmiausia įmonė įvertina atstumą, kurį turės įveikti su sunkiąja technika, paskui apskaičiuojamas tikėtinas gręžinio gylis, parenkama įranga, jos montavimas bei įvertinamas poreikis, t.y. nustatoma, kam reikalingas gręžinys – buičiai ar ūkio reikmėms. Nuo visų šių dedamųjų priklauso ir galutinė gręžinio kaina.

V.Stasiulio teigimu, preliminariai 40 metrų gylio gręžinys, kuris reikalingas vienos šeimos buitinėms reikmėms, atsieitų maždaug nuo 3,5 iki 6 tūkst. eurų. „Tokia kaina už gręžimą, įrengimą, montavimą, dokumentaciją. Vis dėlto, jeigu gręžti reikia itin giliai, o vanduo bus reikalingas ūkiui, tai tokio gręžinio kaina gali siekti ir iki 30 tūkst. eurų“, – patikina pašnekovas, pridurdamas, kad, priklausomai nuo gręžinio gylio ir jo sudėtingumo, darbai užtrunka nuo vienos iki keturių darbo dienų.

Pasiteiravus, kokiame krašte jiems teko iškasti patį giliausią gręžinį, V.Stasiulis patikino, kad iki vandens kastis gilyn net 183 metrus teko Žiežmariuose.

V.Stasiulis: „Gręžinio vieta turi būti parinkta logiškai ne tik dėl apsaugos zonos, bet ir dėl technikos privažiavimo. Kartais taip nutinka, kad gauname projektą, o prie gręžimo vietos fiziškai neįmanoma atvažiuoti, todėl tenka projekte vietą tikslinti.“

„Anksčiau žmonės turėjo 40–50 metrų gylio gręžinį savo sodyboje. Tačiau toje vietovėje toks gręžinys visiškai neperspektyvus. Jis tarnavo maždaug penkerius metus, vėliau jis paprasčiausiai išdžiūvo. Žmonės mūsų klausė, kur bėda, kodėl gręžinys išdžiūvo, todėl jiems teko paaiškinti, kad toje vietovėje gręžinių gylis prasideda bent nuo 90 metrų, o jų turėtas gręžinys buvo tiesiog per seklus. Kadangi nuo jų kiti gręžiniai buvo gerokai nutolę, buvo sudėtinga pamatuoti, koks bus pas juos naujo gręžinio gylis, spėjome, kad teks ieškoti iki 200 metrų gylio. Taip ir buvo – vandenį radome 183 metrai po žeme“, – prisimena V.Stasiulis.

O štai kai kur pasiseka vandens gyslą surasti kur kas arčiau paviršiaus. Pašnekovas pamena, kad kai kuriose vietose teko kasti vos 15 ar 20 metrų gilyn.

Kur gręžiniai trykšta fontanu?

Pasiteiravus, kodėl taip nutinka, kad kai kurie gręžiniai ima trykšti į viršų nesustabdomu fontanu, specialistas V.Stasiulis sako, kad dažniausiai tai nutinka, kai gyvenamojoje vietoje vyrauja žemumos, o aplink – aukštumos. Tiesa, tokių vietų Lietuvoje nėra daug. Netgi Lietuvos geologijos tarnyba (LGT) sudarė specialų žemėlapį. Jame išskirtos šalies teritorijos, kuriose tikėtini tokie proveržiai iš gręžinių.

Didžiausios rizikos zonos sudaro 8,3 proc. apgyvendintų ir dirbamų šalies žemės plotų, iki 20 proc. – gamtinių plotų. Jos būdingiausios vietovėms su staigiomis reljefo įdubomis – upių slėniais ir kloniais, ežerų dubakloniais. Tačiau tokių rizikos zonų yra ir kai kuriose lygumose, ypač jų gausu Suvalkijoje.

Hidrogeologiniu požiūriu rizikingiausi yra Pamario lygumų, Nemuno vidurupio, Neries, Vokės, Šventosios (Aukštaitijoje), Ventos, Verknės ir Strėvos upių slėniai. Nemažai proveržio atvejų užfiksuota ir Šiaurės bei Vidurio Lietuvoje – Nevėžio, Mūšos ir Lėvens pabaseiniuose.

V.Stasiulis pabrėžia: jei taip nutinka, kad gręžinys ima trykšti fontanu, jo įrengimas brangsta. Kiek tiksliai – pasakyti sudėtinga, mat viskas priklauso nuo to, kaip stipriai gręžinys fontanuoja. Tačiau jei atvejis itin sudėtingas, įrengimas gali pabrangti net du kartus.

LGT atstovė Indrė Satkūnienė ramina, kad jei tame pačiame kaime gręžinys trykšta fontanu, tai dar nėra nuosprendis kaimynams. Pasak jos, prieš kasant gręžinį visuomet galima pasikonsultuoti su LGT specialistais. Jie atidžiai pažiūrėję į proveržio grėsmių žemėlapį pasakys, ar jų teritorijoje toks reiškinys yra tikėtinas.

Kad įmonė nepaliktų likimo valiai

I.Satkūnienė taip pat pataria rinktis tik patikimus gręžėjus ir nesusivilioti siūloma žemesne nei rinkos kaina. Iki šiol į LGT kreipiasi žmonės, norintys įsiteisinti gręžinius, mat jų samdyti gręžėjai jokių dokumentų nepateikė ir su savo buvusiais klientais nesileidžia į kalbas.

„Pirmiausia žmogus, norintis kasti gręžinį, turi pateikti paraišką savivaldybei, kurios teritorijoje yra minėtas gręžinys. Gavus savivaldybės administracijos pritarimą naudoti gręžinį, reikia kreiptis į įmonę, turinčią LGT išduotą leidimą tirti žemės gelmes, atlikti požeminio vandens paiešką ir žvalgybą. Tokių įmonių šalyje yra 90. Jeigu kurios nors įmonės tame sąraše nėra, ji negalės įregistruoti gręžinio, o žmogus bus paliktas likimo valioje. Deja, tokių kasėjų būta nemažai, todėl dabar gauname labai daug užklausų, kaip reikia įregistruoti gręžinį“, – pabrėžia LGT specialistė.

Parinkti gerą vietą

Jei svarstote apie gręžinio kasimą, privalu pasirūpinti ir gręžinio projektu. Šį darbą gali atlikti licencijuotos gręžimo įmonės ir pavieniai projektuotojai. Tiesa, svarbu įvertinti tai, kad nuo gręžinio turi būti palikta apsaugos zona. Bent 3 metrai nuo numatomos gręžinio vietos negali būti nei gyvenamųjų, nei ūkinių pastatų, šiltnamių ar po žeme išvedžiotų komunikacijų.

Pasak V.Stasiulio, kartais projektuotojai gręžinio projektą parengia pagal sklypo planą neišeidami iš kabineto. „Gręžinio vieta turi būti parinkta logiškai ne tik dėl apsaugos zonos, bet ir dėl technikos privažiavimo. Kartais taip nutinka, kad gauname projektą, o prie gręžimo vietos fiziškai neįmanoma atvažiuoti, todėl tenka projekte vietą tikslinti“, – pastebi „Hidrogelos“ darbų vykdytojas.

Šulinio valymas vis dar paklausus

Ne tik gręžinių kasėjams sausra davė nemažai darbo. Pats darbų įkarštis ir šulinių kasimo, valymo meistrams. Vienas tokių specialistų – Paulius Bagdonas. Jis sako, kad vasaros pradžioje visuomet užsakymai pasipila kaip iš gausybės rago. Taip nutinka ne tik dėl sausros, bet ir dėl to, kad į sodybas dažniau ima važiuoti jų šeimininkai, vandens poreikis didėja, o šuliniai – tuštėja.

„Jei šulinys daug metų nevalytas, jame susikaupia labai daug dumblo nuosėdų. Normalu, kad vanduo per jį negali pakilti, todėl šuliniai senka. Kartais tenka iškabinti maždaug pusę žiedo perteklinio dumblo. Šulinius tvarkau jau beveik 20 metų, o paskutiniu metu itin daug darbo duoda sodybų naujakuriai. Jie nusiperka senas sodybas, nežino, kas darosi jų šuliniuose, o patys tvarkyti nerizikuoja“, – tikina P.Bagdonas.

Pasiteiravus, kiek sodiečiams atsieina šulinio valymas, pašnekovas sako, kad į šią paslaugą įeina šulinio dezinfekcija, siūlių sutvarkymas, žiedų nušveitimas nuo samanų, kalkių ir kitokių apnašų bei, žinoma, dumblo iškasimas, o kaina prasideda dažniausiai nuo 250 eurų.