Lietuvoje – pavasaris. Kovo pradžia, daug kur balta ir visur gana šalta, mums neleido pamiršti tikrovės ir žiemos. Žiema dar yra, net ir šiandien negalime sakyti, kad ji nors trumpam nesugrįš, nepaglostys savo šalta ranka, nepaskleis saujos sniego.

Tam ji turi teisę, su žiema niekas nesiginčija. Tačiau dabar – jau pavasaris. Paukščių, saulės ir šviesos metas.

Antroje kovo pusėje jau negalime sakyti, kad pavasaris užklupo staiga. Kur ten! Mes daug ko, ką regime dabar, tikėjomės vasario gale. Juk būdavo taip – vieversiai sugrįždavo iki Šv. Motiejaus. Gamtoje nebūna varžybų, čia nesiekiama rekordų. Tiesiog žinome, kad taip būdavo.

Dabar jau galime skaičiuoti namo sugrįžusius paukščius. Žinoma, jau čirškauja vieversiai, skraido pempės. Su jomis šiek tiek kitaip – jos Lietuvoje laikėsi iki Kalėdų, kai kur – dar ilgiau. Panašiai kaip varnėnai, pilkosios žąsys, gervės. Taigi jų grįžimas lyg ir nėra ypatinga naujiena.

Tačiau sugrįžo karveliai uldukai, strazdai giesmininkai, brastiniai tilvikai. Dabar kiekviena diena padovanos naujų susitikimų su paukščiais. Tik 10 dienų beliko iki Gandrinių, taigi – labai įdomu, ar jie suspės, ar galės sugrįžti laiku.

Lietus ir šilumas net be saulės atliko didelį darbą – nutirpdė sniegą. Ypač laukuose. Kol žemė įšalusi, jis nutekėjo į upeliukus, jais pasiekė didesnes upes. Išlaužusios ledus, jos skuba į žemupius. Jei ledai susigrūs, galima laukti labai netikėtų potvynių. Ir ne tik tradicinėse vietose, bet visur.

Pavasario potvynis turi daug vertingų savybių. Be pavojų, kuriuos mes įžvelgiame, potvynis yra valytojas, sąnašų išplovėjas, laukų maitintojas. Potvynis pavasarį sudaro sąlygas neršti lydekoms, apsistoti migruojantiems vandens paukščiams. Jis pamaitina augalus. Gyvūnai nuo potvynio paprastai spėja pasitraukti. O jei nepavyksta, tokiems padėti sunku.

Dar viena pavasario naujiena – sula. Net šią žiemą ji daug kur buvo tekinama iš klevų. O dabar klevo sula laša aktyviai. Žiema nebuvo ilga, matyt, ir klevo sultekis bus toks – iki pirmos didesnės šilumos.

Tačiau tada galėsime mėgautis beržų sula, kuri, nors ir ne tokia saldi, bet malonaus skonio, gaivinanti.

Kol kas dar anksti žalumai. Tik snieguolės darželiuose tuoj pražys – jų pumpurai jau nukarę, laukia signalo. Šiluma, žinoma, vilios mus į gamtą, kur iš tikrųjų nesame laukiami. Žvėrys ir paukščiai ten per daug užimti, kad turėtume teisę juos trukdyti. Ypač dirbdami žiemos darbus, kirsdami mišką. Juk bus dar viena žiema – juos palikime žiemai. Dabar gamtai reikalinga ramybė.

Dažnai stebimės, kad neregime to ar kito žvėries. Arba juos matome ten, kur neturėtų jų būti. Štai ir briedžiai išeina į kelius ar skuba per plynus laukus. Kodėl? Atsakymas ten, girioje. Ar girdite, kaip burzgia pjūklai, trata virstantys medžiai? Išbaidyti iš savo namų gyvūnai priversti elgtis kitaip, keisti gyvenimo būdą. Jei tai atsisuka prieš mus, kaltiname gyvūnus. Tačiau reikėtų atsigręžti į save.