Stovime prie liepos ir rugpjūčio ribos. Jau minėjome šventą Oną, taigi – įžengėme į javapjūtės metą. Tikrai ne visi mes turime sąsajų su ūkininkavimu ir javapjūte. Pradedu nuo jos, o ne nuo grybų, uogų, paukščių ar medžioklės. Kalbėdami apie javapjūtę, tikrai ne visi žinome, ir įsivaizduojame jos įtaką gamtai.
Javuose vasarą slapstosi nemažai žvėrių ir paukščių. Čia saugiai ir patogiai gyvena stirnos su savo stirniukais, lapės su lapiukais, kiškiai, barsukai, kurapkos. Ir nors kombainai juda lėčiau už šienapjoves, jie šiems gyviams kelia realią grėsmę.
Žinoma, yra išeičių. Pati lengviausia ir efektyviausia – keisti javų lauko kirtimo tvarką – pradėti nuo vidurio ir kirsti judant ratu pakraščio link. Tai leistų gyvūnams trauktis į lauko pakraščius ir pabėgti, pasprukti nuo naikinančio dalgio. Vienintelė šiam geram darbui būtina sąlyga – geranoriškumas. Ar jo pakaks šiemet? Ar išsaugosime gyvūnus jiems ir mums labai svarbų metą.
Po javapjūtės ražienos tampa geidžiama daugelio paukščių ir žvėrių lankymosi vieta. Ražienose stebėsime pilkuosius garnius ir daugybę baltųjų gandrų – jie grūdų nelesa, bet randa čia žiogus, peles ar varles. Taigi - javų laukas ir ražiena gali pamaitinti daugelį gyvūnų.
Palydžiu jus į rugpjūtį, bet dar tikrai neatsisveikiname su vasara - ji tebėra jauna, graži ir saulėta.