Tačiau niekas nežino, kaip ruduo išeis – kokiu taku, baltu ar juodu. Šiuo metu galimi bet kokie dalykai, nors apie žiemą vis mažiau norime kalbėti. Na, ir kas iš tų mūsų kalbų – kaip gamta norės, taip ir padarys.

Orų ir temperatūrų spėjimai ir prognozavimai yra labai sudėtingas dalykas. Štai įsivaizduokite: mes ilgai vieni kitiems pasakojame, svarstome ir lyg patikime, kad žiema prasidės tuoj pat. Taigi – lyg ir žinome dieną, kada tai bus. O viskas nutinka kitaip – nei žiemos, nei šalčio, nei baltųjų jos sniego patalų. Arba viskas atvirkščiai.

Bet nuo pasvarstymų sugrįžkime į tikrą, realią gamtą. Jūs jau žinote, kad diena trunka mažiau kaip aštuonias valandas. Lygiai po mėnesio regėsime naują gimusią šviesą, o kol kas keliaujame jos praradimo pusėn.

Gamtai toks metas – ne tik ramybė, bet ir poilsis. Jei dar matome lapotų medžių, turėtume į juos žvelgti ne gėrėdamiesi, o šiek tiek susirūpinę. Metas, kai lapai medžiams buvo reikalingi, jau praėjo. Taigi lapai savo funkcijos neatlieka, medis pro juos nekvėpuoja. Maža to, dabar jie gali tapti medžiui pavojingi – apsnigti, aplipę lapai sveria, lenkia ir laužo šakas. Po staigaus snygio daugelis ištįsusių medelių nulinksta ir viršūnėmis siekia žemę.

Deja, tokiems medeliams atsitiesti ir kada nors tapti dideliais medžiais beveik nėra jokių galimybių. Gal truputį ir skaudu matyti juos tokius. Bet mes turime žinoti, kad ne visi jų ir gali užaugti dideli. Gamta gali pasilikti tik pačius pačius stipriausius.

Ir šį rudenį kėkštas pasėjo daug ąžuolo gilių. Žinoma, tą jis darė manydamas, kad slepia jas, kaip sakoma, juodai dienai. Jau dabar galime sakyti, kad suras tik mažą jų dalį, kitos pavasarį sudygs. Panašiai nutiks ir riešutinių, net voverių, pelių slėptuvėse išlikusioms gilėms. Jeigu visos jos kada nors virstų tikrais ąžuolais, būtų kaip toje dainoje „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos...“. Tačiau žinome, kad iš jų užaugs tik vienas kitas.

O tų, kurie neišaugs dideli, prasmė yra – jie pamaitins daug bebrų, stirnų, kiškių, savo šaknimis sutvirtins dirvą. Ir kitų rūšių medeliai reikalingi ne tik miškui. Manau, kad dabar, likus mėnesiui iki Kalėdų, jau reikia kalbėti apie eglutes – pats metas apsižvalgyti, suplanuoti, kokią žaliaskarę parnešime į savo namus, kaip puošime.

Apie eglutes kalbame kasmet ir tuo stebėtis nederėtų – tradicija puošti žalią girios medelį nėra labai sena, bet to, ji gerokai pakeista sovietmečiu, kai mus vertė švęsti ne Kalėdas, o Naujuosius metus. Taigi – ir eglutę vadinti naujamete, o ne kalėdine.

Ačiū Dievui, to seniai neliko, o jaunimas net abejoja, ar mūsų pasakojimai apie tuos laikus yra tiesa. Dabar kalėdinė eglutė atkeliauja į mūsų namus, sakyčiau, iškilmingai, bet raginimas eglutę puošti jau dabar, lapkritį, yra nederantis nei su Kalėdomis, nei su logika.

Ką ir kalbėti – kokia dabar gali būti kalėdinė eglutė. Mums betrūktų kovą pradėti švęsti Jonines, o gegužės mėnesį – gandrų palydas. Viskam yra savas laikas, o kad viskas nesimaišytų, žmogui duotas protas. Suprantama, kažkas nori užsidirbti, bet ar tokia kaina tai turi būti daroma? Matyt, tai ir yra didžiausias skirtumas tarp mūsų ir gamtos, kur tokių klaidų niekada nebūna, o jas padarę yra nubaudžiami skaudžiausiai.

Jūs suprantate, kad visi mes esame patys sau šeimininkai ir darome, kaip norime. Tik Kalėdos nuo to nepasikeis, jos neateis anksčiau. Jų lauksime visą advento metą.

Beje, mes nekalbame apie kalėdinių eglučių auginimą daigynuose, medelynuose. Galime teisintis, kad jos yra ne laukinės, ne iš gamtos. Tačiau iš tikrųjų jų labai reikia, nes jos gali sustabdyti mūsų norą eglutes kirsti miške. Be to, dažnai taip auginami kėniai, kurie kai kam daug patrauklesni už eglutes.

Ar atkreipėte dėmesį, kad dabar paukščiai jau tikrai renkasi prie lesyklų ir įvertins jūsų darbus? O kuo paukščius geriausia lesinti? Dabar, kol gamtoje dar tikrai ne badas? Šiuo metu lesalas yra labiau bendravimo, mūsų ištikimybės patikrinimo priemonė. Sauja saulėgrąžų yra lyg ir visai nedaug, bet po sėklelę lukštenančios zylės, žaliukės, žvirbliai įsimena lesyklą ir prie jos sugrįš visada, ypač atšalus orams.

Mes dažnai svarstome, ar pakanka tokių gerų darbų, ar jie yra tai, ko reikia gamtai. Žinoma, tai tikrai ne viskas. Lesinti paukščius yra tik mažas indėlis. Štai jei sukurtume jiems tokias sąlygas, kad lesyklos nereikėtų, jei laukuose būtų apsauginės želdinių juostos su daugybe vaisius ir uogas vedančių augalų, paukščiai ten praleistų žiemą ir jų būtų labai daug.

Bet tokių želdinių juostų niekas kitas nepasodins – tą turime daryti mes patys. Matyt, ir kompensacijos už tai nedera tikėtis, nes mes įsikūrėme pirmiausia viską išnaikinę, taigi – ir želdinius, ir paukščių lesalą. Skolas reikia grąžinti.

Lietuvos kaime iki Kalėdų skolas grąžindavo visi. Ar jau žinote, kaip Kalėdas tvarkingai sutiksite šiemet?